Kauno pedagogams buvo surengtas šventinis renginys „Žalgirio“ arenoje, į kurį pakviesta beveik 12 tūkst. gimnazijų, mokyklų ir lopšelių-darželių specialistų, neformaliojo ir privataus ugdymo įstaigų pedagogų. Tapti geriausiais mokytojais pretendavo dvidešimt pedagogų.
Renginio metu už svarbius pasiekimus, naujų metodų diegimą, mokinių rezultatus pagerbti penki geriausieji, jiems įteiktos padėkos ir 3 tūkst. eurų premijos.
Taip pat Metų mokytojai, kaip tikrosios švietimo žvaigždės, gavo simbolinį apdovanojimą – savo vardu įregistruotą žvaigždę. Tai priminimas, kad jie švyti ne tik klasėse, bet ir visatoje.
– Kokios yra geram mokytojui svarbiausios asmeninės savybės? – „Laikinoji sostinė“ paklausė vienos iš geriausiųjų miesto pedagogų penketuko, Prano Daunio ugdymo centro specialiosios pedagogės metodininkės Vaivos Alijauskienės.
– Galiu kalbėti tik apie save, nes dirbu su mokiniais, kurie susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais. Tad asmeniškai mano darbe pirmiausia reikia didelės empatijos, kantrybės, supratimo ir tiesiog žmogiškos meilės. Dar pridurčiau, kad reikia atsakomybės už savo mokinius, jų sėkmes ir nesėkmes.
– Kaip pasirinkote specialiosios pedagogės kelią, iš ko susideda jūsų darbas?
– Šį kelią pradėjau prieš 25 metus, kai atėjau dirbti į tuometį Kauno vaikų abilitacijos centrą, kuriame įvyko mano pirma artima pažintis su specialiųjų poreikių vaikais.
Kai pradėjau dirbti, supratau, kad kiekvienas ugdomas vaikas yra kitoks, unikalus.
Man sekasi sukurti su vaikais ryšį, padėti jiems įgyti pasitikėjimo ir drąsos. Esu dėkinga, kad nuo pat pradžių mokyklos administracija palaikė mano idėjas, leido augti drauge su savo mokiniais.
Esu lavinamosios klasės mokytoja, o mano pamokos susideda iš pasaulio pažinimo, savarankiškumo ir komunikacijos įgūdžių lavinimo, orientacijos, sensorikos, kito fizinio ugdymo. Esu išleidusi vieną laidą iki 10-os klasės, o dabar dirbu su trečiokais. Klasėje įprastai dirbu su 8-iais įvairių autizmo spektro sutrikimų turinčiais moksleiviais.
– Kaip vertinate naujovę, kad bendrojo ugdymo įstaigos nuo šiol privalo sudaryti galimybes drauge su visais mokytis ir vaikams, turintiems specialiųjų poreikių?
– Neturiu vienareikšmio atsakymo. Šiai naujovei sakau ir taip, ir ne. Šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas žmogus yra reikšmingas ir kiekvienas turi teisę būti su visais.
Mano vertinimu, kiekviena situacija yra skirtinga ir visų pirma reikėtų žiūrėti, kaip vaikas jausis bendrojo ugdymo įstaigoje.
Dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo vis dėlto reikėtų palikti spręsti tėvams, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką ir žino, kas jam bus geriausia.
Mano ugdomi vaikai turi didelių ir labai didelių specialiųjų mokymosi poreikių, nežinau, ar jiems būtų gerai mokytis įprastoje mokykloje.
Pamenu vienos mamos pasakymą, kad jai kur kas maloniau ateiti į šventes, kur jos vaikas dainuoja, šoka, nes įprastoje mokykloje jis greičiausiai tokioje situacijoje slėptųsi po stalu.
– Ar ne per daug skubama su šia naujove, ar turime pakankamai tokiam ugdymui parengtų mokytojų?
– Gal ir per greitai įvesta naujovė. Mano galva, neatsižvelgta, ką daryti, jei vaikui netiko mokytis įprastoje mokykloje, – mokslo metų viduryje jam gali būti nebeįmanoma sugrįžti į specialiąją ugdymo įstaigą.
Tačiau yra mokyklų, kur permainos vyksta visai sėkmingai. Stengiamės ir mes pagelbėti, prisidėti turimomis žiniomis, jei prireikia.
Man ir pačiai teko ne kartą prisidėti prie komandų, kurios vyksta konsultuoti į kitas mokyklas.
– Ar sutinkate, kad šeimoms, auginančiomis specialiųjų poreikių vaikus Kaune, gerokai lengviau rasti jiems ugdymo galimybių?
– Žinoma, kad taip. Yra buvę, kad vaikus į mūsų ugdymo centrą kasdien atveždavo iš Alytaus, Kėdainių rajonų. Tai, kad tokie vaikai galės dalyvauti ugdyme šalia jų namų esančiose mokyklose, – labai didelis žingsnis į priekį.
– Kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi mokinio ugdymo procesas?
– Nuolat tobulėjančios technologijos įnešė daug pokyčių į ugdymo procesą, jis įgavo naujų formų, tampa vaizdingesnis, informatyvesnis, o vaikai vis daugiau mokosi ne ausimis, o akimis, per vaizdus. Nauji iššūkiai ir mokytojui neleidžia sustabarėti.
Anksčiau mokytojas buvo labiau visažinis, o dabar jis tampa kūrybinio proceso, per kurį vyksta ugdymas, bendraautoriu.
Mano ugdomiems vaikams svarbiausia yra socializacija ir savarankiškumas, todėl daug keliaujame, daug visko aplankome. Noriu, kad jie jaustųsi laisvai, gyventų be aplinkos baimių.
– Daug keliaujate po miestą su savo ugdoma klase. Ar pastebite Kaune pokyčių, ar pakankamai pritaikyta miesto infrastruktūra specialiųjų poreikių žmonėms?
– Dabartiniams trečiokams dar šiek tiek anksti keliauti, bet su ankstesne klase daug kartų esame keliavę viešuoju transportu, kuris Kaune puikiai sutvarkytas.
Ir žmonių požiūris į specialiųjų poreikių vaikus lėtai, bet vis dėlto keičiasi. Vis rečiau sutinku piktų žvilgsnių.
Tiesa, neseniai buvo situacija, kai prie Botanikos sodo teko palaukti eilėje prie bilietų kasos, kas mano vaikams buvo didelis iššūkis. Tačiau prieš mus stovėjusios senjorės nepanoro užleisti mums eilės.
– Ar pabaigę bendrojo ugdymo mokyklą specialiųjų poreikių vaikai turi galimybių Kaune studijuoti toliau?
– Jei kalbėsime apie mokymosi tęstinumą, tokių galimybių yra. Keletas mūsų mokinių sėkmingai mokosi profesinėse mokyklose. Raginu neužsidaryti namuose, yra ir dienos centrų, kuriuos tokie žmonės gali lankyti.
Manau, kad su laiku daugės ir galimybių specialiųjų poreikių žmonėms įsilieti į darbo rinką.
Tiesiog viskam reikia laiko.
– Ar jaučiatės nusipelniusi Kauno Metų mokytojo apdovanojimo?
– Kiek man yra žinoma, buvo vertinta mano trejų metų veikla ir rezultatai. Apdovanojimas skirtas už profesionalumą, naujų metodų diegimą ir kūrybiškumą.
Smagu, kad pastebėtos pastangos, tačiau dirbu ne dėl apdovanojimų, o dėl savo vaikų.
Šis apdovanojimas yra ir atsakomybė bei įsipareigojimas stengtis dar labiau.
