Specifiniai mokymosi sutrikimai (skaitymo ir/ar rašymo, matematikos) plačiajai visuomenei geriau žinomi kaip disleksija (skaitymo), disgrafija (rašymo) ar diskalkulija (matematikos).
„Šie terminai, o ypač disleksija, naudojami visame pasaulyje, literatūroje, dabar labai populiarus ir socialiniuose tinkluose“, – sakė Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė Lina Narkevičienė.
Turbūt ne vienas socialiniuose tinkluose yra matęs skirtingus vaizdo įrašus, kuomet bandoma imituoti, kaip mato skaitymo sutrikimą turintis žmogus – raidės tiesiog „bėgioja“, perskaityti tekstą yra itin sunku.
Tiesa, kaip sako Kauno Žaliakalnio progimnazijos pradinių klasių mokytoja Vilija Skystimaitė, vaizdo įrašas kiek skiriasi nuo realybės.
„Turėjau vieną mokinę, kuri jau baigusi mokyklą, ji visuomet labai pykdavo, jei žmonės kalbėdami apie disleksiją, remdavosi šiais įrašais. Kaip ji pati sakė, sunkiausia ne nesugaudyti raides, o iššifruoti, kas parašyta: jie mato kitaip nei mes, tad susikeisti vietomis gali panašios raidės, pavyzdžiui, p, b, d, gali susikeisti skiemenys“, – teigė specialistė.
Mitais apipintas sutrikimas
Pasak pedagogės, tikrojo skaičiaus, kiek mokinių Lietuvoje turi skaitymo ir/ar rašymo sutrikimus, suskaičiuoti tiksliai, būtų sudėtinga – dažnai toks sutrikimas nėra nustatomas arba nenustatomas ilgą laiką.
„Dažnai šis sutrikimas būna sutapatinamas su tinginyste. Savo praktikoje esu turėjusi tokį pavyzdį: viena mama niekaip, nesuprasdavo, kodėl vaikas paskaitęs 10 minučių, šaukia, jog yra pavargęs, galvojo, kad paprasčiausiai tingi. Visgi pasiaiškinus giliau, paaiškėjo, kad jam iš tiesų sunku ir, kad jis labai greitai pavargsta“, – kalbėjo V.Skystimaitė.
Dar viena indikacija, anot pedagogės – teksto suvokimo problemos.
„Kartais vaikai labai puikiai skaito, tačiau visiškai nesupranta, apie ką tas tekstas. Tarsi atlieka mechaninį darbą, tačiau galvoje mintys nesusijungia. Tokiu atveju reikia skaityti dalimis, ir iš karto aiškintis“, – patarimais dalijosi specialistė.
Indikacijų, kad vaikui sunku skaityti gali būti dar ankstyvoje vaikystėje, pavyzdžiui, sunku įsiminti eilės tvarka einančius metų mėnesius, sunku išmokti eilėraščius, kiek vėliau – daugybos lentelę.
Pasak L.Narkevičienės, skaitymo sutrikimus turintiems vaikams sunku suprasti tekstą, jie dažnai spėlioja žodžius ar jų galūnes, skaito monotonišku tempu, nepaiso sakinio ženklų, skiemenuoja, netaisyklingai kirčiuoja ir pan.
„Sunkiausia atpažinti tuos atvejus, kai mokiniai skaitydami patys negeba įprasminti teksto, dažnu atveju, jiems pagalba suteikiama daug vėliau nei kitiems bendraamžiams, kartais net ir paskutinėse gimnazijos klasėse“, – teigė pašnekovė.
Rašymo sutrikimus turintys vaikai painioja panašiai skambančius garsus, daro klaidas rašydami tuos garsus žyminčias raides (i-y, u-ū, e-ė, o-uo), painioja grafiškai panašias raides (m-n, a-o), daro gramatinių klaidų.
Darbas pamokos metu
Pasak pašnekovių, darbas mokykloje su šiuos sutrikimais turinčiais vaikais yra labai kompleksinis, reikalauja ne tik klasės draugų ar mokytojo pagalbos, bet ir tėvų įsitraukimo, paties vaiko pastangų.
Jau ne vienerius metus skaitymo ir rašymo sutrikimus turinčius vaikus mokanti V.Skystimaitė užtikrintai teigia – nors gali pasirodyti, jog tokiems mokiniams tenka skirti daugiau laiko, nei vienas klasėje nelieka nuskriaustas.
„Naudojome daug vaizdinės medžiagos, internete jos yra pilna. Patys mokiniai labai noriai įsitraukia į mokymo procesą, padeda savo klasiokams, perskaito užduotį garsiai, o tai naudinga ir jiems patiems – juk jie patys mokosi, tad pasitreniruoti padedant draugui tikrai nekenkia“, – patikino V.Skystimaitė.
Kaip aiškino specialistė, nėra vieno konkretaus būdo, kaip tokiems vaikams mokytis: kai kam gali reikėti daugiau vaizdinės medžiagos, kai kam – daugiau pertraukėlių, dar kitiems padeda įvairios mokymosi priemonės – skaitymo liniuotės, kiti specialūs prietaisai.
„Tiesa, tai prideda darbo mokytojui, tad mokytojo atsidavimas, kolegų, švietimo pagalbos specialistų bendradarbiavimas taip pat labai svarbu“, – teigė V.Skystimaitė.
Vilniaus psichologinės pedagoginės tarnybos logopedė pabrėžė ir tai, jog itin svarbus ir tėvų dėmesys.
„Reikėtų akcentuoti, kad be tėvų pagalbos, be darbo namuose mokytis jų atžaloms bus itin sudėtinga. Svarbi ir specialiųjų pedagogų pagalba, jų darbas – išmokyti vaiką mokytis, tai yra, pateikti kiek įmanoma daugiau skirtingų informacijos įsisavinimo būdų, padėti jam atrasti tinkamą“, – kalbėjo ekspertė.
Empatijos ugdymas
Pasak L.Narkevičienės, skaitymo ir rašymo sutrikimą turinčių vaikų buvimas klasėje kitiems jų bendraamžiams pirmiausia ugdo empatijos jausmą.
„Jie mato, kaip dirba mokytojas, kaip reaguoja, kaip padeda ieškoti įvairių būdų, kaip tokiam vaikui padėti išmokti. Iš esmės jie mokosi spręsti problemas, padėti kitiems“, – sakė ekspertė.
Anot jos, ugdomas ir komandinis darbas, vaikai mokosi atidumo kitam.
V.Skystimaitės teigimu, svarbiausia komunikacija, o vaikai, jei jiems paaiškinama ir nieko neslepiama, ne tik tai puikiai supranta, tačiau ir visiškai nereaguoja į kitų vaikų skirtumus.
„Mano klasė reagavo itin empatiškai, problemų nebuvo. Šį sutrikimą turintiems vaikams kiek paprasčiau rašyti spalvotose sąsiuviniuose – kiti vaikai visiškai nesureagavo, nebuvo jokios reakcijos. Panaši situacija buvo, kai vieno vaiko lietuvių kalbos sąsiuvinius linijomis, pakeitėme į matematikos – taip jam buvo daug lengviau rašyti. Klasės reakcija buvo ta pati, tai yra, jokios, juk čia to vaiko sąsiuvinis“, – kalbėjo mokytoja.
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
