„Staiga viskas, kuo mes gyvenome jau labai ilgą laiką, tapo iššūkiu visuomenei: atsirado įvairių žinučių žiniasklaidoje, atsirado įvairių abejonių, autoritetingų žmonių klausimų, kaip čia dabar viskas bus, atsirado įvairių politikavimų, nes įtrauktis yra labai „patogi“ tema“, – kalbėjo E.Varneckienė.
Pasak direktorės, įtraukusis ugdymas gimnazijoje ne naujiena, mokykloje mokosi ir įvairių poreikių, galių vaikai, tad nusiraminus ir atsiribojus nuo pašalinių nuomonių, gimnazijoje gyvenimas ir toliau teka visiškai įprasta vaga.
Panašios nuomonės tvyro ir dalyje kitų šalies švietimo įstaigų.
Vilniaus Valdorfo mokyklos ir mokyklos „Pažinimo medis“ istorijos ir pilietiškumo mokytojas, Šeimų asociacijos valdybos narys Antanas Jonušas teigė, jokių pokyčių ugdymo įstaigose nepajutęs.
„Mes ir prieš tai rūpinomės vaikais, kuriems reikia ypatingos pagalbos, tas pats vyksta dabar“, – kalbėjo A.Jonušas.
Nors pedagogas pripažino, jog iššūkių kyla visur, tačiau jei specialistai jų bijo, veikiausiai dirbti mokykloje jiems nereikėtų.
„Vaikas negali būti problema ar nepatogumas. Vaikas yra vaikas“, – trumpai ir aiškiai apibendrino A.Jonušas.
Problemos atsiranda tada, kai lieki vienas
„Dėl įtraukiojo ugdymo tikrai kyla daug emocijų, mokytojai klausia, ką man daryti su klase, kurioje yra trisdešimt vaikų ir aštuoni iš jų turi specialiųjų poreikių, jie sako, kad yra sunku. Jeigu mokytojas lieka vienas be pagalbos, tada viskas gali baigtis tikrai blogai“, – sakė A.Jonušas.
E.Varneckienė pridūrė, jog pagalbos prašyti reikia daug anksčiau, nei jos iš tiesų prireikia, o kartu su bendruomene, kolegomis ir kitais švietimo bendruomenės nariais, daugeliui iššūkių galima ruoštis iš anksto.
„Mokymų, kursų platybės, centrų organizuojamos konsultacijos, galimybė apsilankyti kitose įstaigose – reikia tam laiko ir motyvacijos“, – nuomonę išsakė E.Varneckienė.
Kaip rasti laiko?
Tiesa, abu ekspertai sutiko, jog laiko ruoštis, mokytis, papildomai domėtis specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams tinkamais mokymo metodais lieka ne visada, taip pat trūksta mokomosios medžiagos.
„Jei turėtume universalaus dizaino mokymosi priemones, būtų lengviau visiems. Pavyzdžiui, kodėl vadovėlis negalėtų būti skaitmeninis, kurio turinys būtų įgarsintas ir tinkamas skaitymo sutrikimų turintiems vaikams, kuriems užduotis patogiau girdėti, arba pritaikytas regos sutrikimą turintiems vaikams“, – siūlė A.Jonušas.
E.Varneckienė kalbėjo, jog svarbu prisiminti, jog pedagogai vienokių ar kitokių žinių apie įvairius sutrikimus turi iš savo darbinės patirties.
„Nėra taip, kad mes dabar visus mokytojus šalyje mokome naujų dalykų. Reikia sutarti, kad mokymasis nebūtų mokytojų laisvalaikio praleidimo būdas: nereikia mokytis naujų dalykų, užtenka gilinti žinias, galbūt įvaldyti vieną ar kitą naują įrankį, mokytis vieniems iš kitų. Pasitikėjimas pedagogų kompetencija irgi gali būti problemos sprendimo būdas“, – siūlė Šeduvos gimnazijos direktorė.
E.Varneckienė išskyrė dar vieną opią problemą: visuomenėje itin gajus tikėjimas, jog mokytojas atsakingas ir už vaiko gerbūvį, ir už akademinius rezultatus, ir už viską, kas vyksta mokyklos gyvenime.
„Svarbu prisiminti ir mokytojui priminti, kad jis yra svarbus, o vienodą atsakomybę neša mokiniai, tėvai ir visa mokyklos bendruomenė“, – teigė Šeduvos gimnazijos direktorė.
Kaip reaguoja vaikai?
Anot specialistės, visuomenėje paplitęs dar vienas mitas, jog mokykla ruošia gyvenimui.
„Mokykla irgi yra gyvenimas. Juk ir gyvenime sutinkame įvairių kolegų, būna situacijų, kur galbūt kažkas nepatinka, kažkas elgiasi ne taip, kaip galbūt reikėtų ir pan. Klasėje tokiose situacijose vaikai mokosi kantrybės, susikaupimo, mokosi mokytis savarankiškai, ieškomi įvairūs būdai, kaip reikia dirbti įvairiomis sąlygomis. Tačiau vaikai tai priima kaip visiškai savaime suprantamus dalykus, jie tame pasaulyje gyvena“, – paaiškino E.Varneckienė.
Mokyklos direktorė pridūrė, jog dažnai vaikai auga daug empatiškesni, jiems žmonių įvairovė visuomenėje yra savaime suprantamas dalykas.
A.Jonušas pridūrė, jog ir užaugus žmonių įvairovė nedingsta, tad jei norime įtraukios visuomenės, įtraukties principai turi diegiami darželyje, mokykloje.
„Mes gyvename laikais, kai jaunuoliai klaba apie neuroįvairovę, jie supranta, kad visi turime ypatingų poreikių. Kaip visuomenė, mes jau nukeliavome daug“, – kalbėjo specialistas.
Abu pedagogai pabrėžė ir tai, jog nereikia tikėtis, kad kada nors gyvensime pasaulyje, kuriame nebus problemų ir viskas bus tik gerai.
„To nėra nei vienoje šalyje, kad ir kiek ji turėtų specialistų, kad ir kiek ji investuotų į savo švietimą. Ką galime daryti, tai būti įtraukiojo ugdymo ambasadoriais ir garsiai sakyti, kad jo reikia“, – sakė A.Jonušas.
Panašios nuomonės laikėsi ir E.Varneckienė.
„Kviesčiau ateiti ir pamatyti, kokie nuostabūs projektai gimsta, kiek visi visko išmoksta. Tai yra mūsų visuomenė, kurios nereikia bijoti, o kurią reikia pažinti“, – sakė Šeduvos gimnazijos direktorė.
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
