Doc. dr. Nerijus Pačėsa: mokyklų reitingavimas yra beprasmis

„Žvelgiant iš valstybės švietimo valdymo perspektyvos, reitingavimas skatina konkurenciją. Pirminis įspūdis tarsi yra teigiamas – reitinguojami turi pasistiebti, pasistengti, kad taptų geresniais. Tačiau švietimo sektoriuje konkurencija yra ydinga, nes skatina orientuotis tik į reitingavimui svarbius rodiklius, kurie objektyviai išmatuojami. Tuo tarpu švietimo tikslai yra kur kas platesni, apimantys visapusiškos asmenybės ugdymą, pilietinės visuomenės kūrimą. Tam reikia visų švietimo sektoriaus dalyvių bendrų pastangų, bendradarbiaujant bei dalinantis geraja patirtimi. Tačiau konkurencija neskatina nei bendradarbiauti, nei dalintis. Pats savaime reitingas dar nieko nereiškia. Reitingų esmė ta, kad visada kažkas bus gale, ir jeigu mokyklų skaičius yra baigtinis, jos visos sukasi tame pačiame reitingų rate: kažkas visada bus apačioje, ir taip mes tarsi demotyvuojame patį švietimo sektorių. Nėra viršuje tiek daug vietos. Pagaliau natūraliai kyla klausimas, o nuo kurios vietos mokykla jau laikoma gera? Jeigu iš Lietuvoje veikiančių per devynių šimtų mokyklų esi penktame šimtuke, esi dar gera mokykla ar jau nelabai? Ar galime mokyklą Kapčiamiestyje lyginti su mokykla Vilniuje? Toks reitingavimas visiškai beprasmis.

Valstybiniu lygmeniu, mokyklų sudėliojimas „į lentynėles“ prieštarauja bendrai švietimo politikai: valstybinės mokyklos skiriamos remiantis teritoriniu principu (t. y. pagal gyvenamąją vietą). Vien dėl šios priežasties valstybė neturėtų toleruoti reitingavimo sistemos, nes ji kelia prieštarų. Tokiu atveju priėmimai į visas valstybines mokyklas turėtų būti atviri, o tai nuvestų prie aštrios ir nesveikos konkurencijos situacijos, kai planuoti bendrojo ugdymo sistemos tiesiog būtų neįmanoma, o nepasitenkinimas ja tik dar labiau išaugtų. Toks mokyklų reitingavimas ir skirstymas prisideda prie socialinės nelygybės stiprinimo ir lemia didesnius skirtumus tarp skirtingų socialinių ir ekonominių grupių bei pačių mokyklų. Tuo tarpu valstybės tikslas yra užtikrinti tolygų ugdymą visoje šalies ugdymo sistemoje.

Siekiant didinti ugdymo kokybę, reikia kliautis ne reitingais, o kryptinga pagalba mokykloms. Išeitis galėtų būti remtis skandinaviškų šalių patirtimi, ką ir darome „Erudito“ licėjuje: mokyklas vertina išoriniai vertintojai. Tai vyksta ir universitetiniu lygmeniu, tą patį daro Tarptautinio bakalaureato (IB) sistema. Mes taip pat sulaukiame IB konsultantų vizito, prieš gaudama akreditaciją, mokykla vertinama išorinių vertintojų. Vertinimas apima visas sritis, jis periodiškai kartojamas, tikrinama, kaip vykdoma programa, kaip dirba mokytojai, kokie moksleivių ir tėvų atsiliepimai ir pan. Yra daugiau nei 5800 mokyklų daugiau nei 160 šalių, turinčių tarptautinio bakalaureato akreditaciją, jos siūlo daugiau nei 8000 IB programų ir jos visos sugeba įgyvendinti sistemą, leidžiančią jas vertinti kas trejus metus. Nacionaliniu lygmeniu irgi neturėtų būti sudėtinga atlikti išorinį vertinimą, kuris parodytų bendrą vaizdą, kaip mokykla veikia, ir ką jai reiktų daryti, kad ji gerintų savo veiklą.

Eidami tokiu keliu, galėtume sistemiškai padėti mokykloms kurios galbūt sunkiau veikia ir turi vienokių ar kitokių iššūkių, negu kad jas nulinčiuoti, nukišant į reitingų eilės galą. Valstybiniame sektoriuje „antrarūšių“ mokyklų negali ir neturi būti – jos visos turi būti patikimos, jas visas reikia auginti ir padėti joms užtikrinti kokybę. Ir nebūtini reitingai tam, kad galėtum identifikuoti mokyklas, kurioms reikia pagalbos.

Progresyviu keliu einančios šalys, pavyzdžiui, Šveicarija, jau taip pat pamažu atsisako mokyklų reitingavimo sistemos, nėra vieningų nacionalinių mokyklų reitingų. Žinoma, šios šalies švietimo sistema yra gana decentralizuota, nacionaliniai švietimo standartai joje irgi įvesti gana vėlai, 2009-aisiais, tad natūralu, kad vis dar sunku palyginti mokyklų rezultatus nacionaliniu lygmeniu. Tačiau, remiantis 2023 metų Šveicarijos švietimo ataskaita ir Šveicarijos švietimo konsultacinės tarnybos duomenimis, daugelyje kantonų atsisakoma mokyklų viešo reitingavimo, nes baiminamasi, kad tai gali iškreipti švietimo tikslus ir turėti neigiamą poveikį mokykloms ir jose besimokantiems mokiniams. Šviecarija stengiasi užtikrinti tolygų švietimo prieinamumą ir mažinti socialinę diskriminaciją švietime, todėl viešo mokyklų reitingavimo atsisako, tačiau švietimo institucijos rengia vidinius vertinimus ir standartus, kuriuos naudoja politikai ir švietimo administratoriai – plačiajai visuomenei šie duomenys vis mažiau prieinami. Šveicarų švietimo sistema palaiko idėją, kad reitingavimas gali padaryti daugiau žalos nei atnešti naudos, skatina nereikalingą mokyklų konkurenciją, užuot palaikiusi bendradarbiavimą.

Oficialius reitingus susikūrusios šalys, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Jungtinė Karalystė, taip pat svarsto mokyklų reitingavimo klausimus. Kai kurios mokyklos Jungtinėse Amerikos Valstijose mokyklų vertinimui naudoja reitingavimo sistemas „GreatSchools“ ar „Niche“, jos analizuoja įvairius rodiklius – tėvų atsiliepimus, mokyklos infrastruktūrą, saugumo priemones ir mokytojų kompetencijas, kad suteiktų kuo išsamesnį mokyklų vertinimą. Be abejo, skirtingose šalyse reitingavimo kriterijai skiriasi. Pavyzdžiui, kai kurios sistemos į vertinimą įtraukia mokyklos finansinį valdymą, socialinės ir emocinės paramos sistemas ir net mokyklos įsitraukimą į bendruomenę.

Kaip matyti, tarptautinės patirtys labai skirtingos, tačiau, tarkime, JAV švietimo sistemoje reitingavimas taip pat susiduria su kritika, vis garsiau kalbama apie tai, kad „testavimo kultūra“ gali neigiamai paveikti mokinių motyvaciją ir ugdymo patirtį. Taigi ir JAV švietimo politika pamažu keičiasi. Jei kalbėtume ne tik apie mokyklų, bet ir žinių vertinimą, reitingavimo sistema kritikuojama dėl per didelio dėmesio standartizuotiems testams, pastebima vis labiau populiarėjanti tendencija pereikti prie alternatyvių vertinimo sistemų ir holistinių vertinimo metodų, kurie leidžia atsižvelgti į mokinių gerovę ir individualius poreikius, orientuojasi į visapusišką ugdymąsi, ne tik akademinius (testų) rezultatus.

„Erudito“ licėjuje remiamės Suomijos, kuri žinoma dėl savo pažangios švietimo sistemos, pavyzdžiu: šios šalies švietimo sistema neturi tradicinio mokyklų reitingavimo – ji daugiausia dėmesio skiria mokinių gerovei ir individualiems poreikiams: akcentuoja kokybišką ugdymą mažesnėse klasėse ir individualų dėmesį kiekvienam mokiniui. Mokyklos vertinamos pagal jų gebėjimą teikti aukštos kokybės išsilavinimą, o ne pagal palyginimus su kitomis mokyklomis.

Yra atlikta daugybė tyrimų apie tokios švietimo sistemos naudą ir Suomijos mokyklų rezultatus, kaip jie siejasi su jų švietimo politika (pavyzdžiui, PISA, angl. Programme for International Student Assessment), pabrėžiamos tokios šios sistemos stiprybės, kaip mažesnės klasės, kvalifikuoti mokytojai ir didelis dėmesys socialiam ir emociniam mokinių ugdymui. Skatinamas kūrybiškumas ir kritinis mąstymas, dėl to mokiniai patiria mažiau streso, jaučiasi lygaverčiai ugdymosi proceso dalyviai. PISA tyrimų, matuojančių mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus, ataskaitose nuolat akcentuojamas aukštas mokinių pasiekimų lygis, Suomijos moksleiviai dažnai yra tarp geriausių pasaulyje, jie demonstruoja didesnę motyvaciją ir įsitraukimą į ugdymą, turi teigiamą požiūrį į švietimą.

Suomijos mokyklos ir mokytojai dažniausiai vertinami remiantis vidiniais vertinimo metodais, jis orientuoti į mokinių pažangą ir gerovę. Ypač pabrėžiama aukštos kvalifikacijos mokytojų svarba, jų vaidmuo švietimo sistemoje taip pat prisideda prie mokinių sėkmės. Be abejo, nacionaliniai standartai egzistuoja, tačiau jie nėra naudojami mokyklų reitingavimui. Dėl šių priežasčių Suomijos švietimo sistema dažnai minima kaip pavyzdys, iš jos galėtume pasimokyti ir mes.“