Apie pokyčius mokyklose kalbamės su Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Migle Balčiūnaite – Kazanavičiene ir psichologe bei mokyklos įtraukiojo ugdymo koordinatore Aida Rakauskiene.
Specialistės nedvejodamos taria, jog bijoti tikrai nėra ko, nes įtraukusis ugdymas nesisuka tik apie negalias.
„Įtraukusis ugdymas pirmiausia yra apie tai, jog stengiamasi atliepti visų mokinių poreikius. Mokykla nėra skirta tik itin gabiems, vidutinių gebėjimų ar turintiems negalią vaikams. Įtrauktis ir yra sąlyga, suteikianti galimybę kiek įmanoma labiau atliepti visus visų mokinių poreikius: turintiems negalią įtraukties kontekste padedama įveikti barjerus, atrasti tokius ugdymo metodus, priėjimo prie vaiko būdus, kad jie gebėtų pasivyti bendraamžius ir pagal savo galimybes įsisavinti ugdymo programą. Dirbant su itin aukštų gebėjimų mokiniais, mokymosi procesas formuojamas stengiantis padėti pasiekti aukštumų ir didinti motyvaciją mokytis“, – aiškina M.Balčiūnaitė – Kazanavičienė.
Ji priduria – svarbu dirbti komandiškai, jog sėkme džiaugtis galėtų visi švietimo bendruomenės nariai.
Nors dalyje mokyklų mišrios mokinių klasės suformuotos tik nuo šių metų rugsėjo, V.Giržado progimnazija tokiu principu dirba jau gerą dešimtmetį, tad turi sukaupusi nemenką patirtį.
„Kasmet nuo bendrojo mokinių skaičiaus specialiųjų poreikių turinčių mokinių skaičius svyruoja apie 7–8 proc. Progimnazijoje mokosi šiek tiek virš tūkstančio mokinių, tad šis skaičius siekia 70–80 vaikų“, – skaičius įvardijo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Ugdymosi procesą derina ir prie vaikų, ir prie mokytojų
Nerimaujančius tėvelius, ar jų vaikas tikrai sulauks jam reikalingo dėmesio, specialistė ramina: formuojant klases atsižvelgiama į tai, kiek klasėje yra vaikų, kokių specialiųjų poreikių turintys vaikai pretenduoja į jas patekti.
„Į priėmimo komisiją įeina administracijos, tėvų, mokytojų atstovai, specialusis pedagogas, kuris išmano kiekvieną konkrečią negalią ir sutrikimą, žino, kaip konkrečiu atveju dirbti. Atsižvelgiame į pedagogo poreikius, kad jis nebūtų paliktas vienas. Džiaugiamės, jog mums pavyko sukomplektuoti profesionalią specialistų komandą. Progimnazijoje dirba psichologai, socialiniai pedagogai, logopedai, specialieji pedagogai.
Džiaugiamės, jog turime ir pakankamai mokinio padėjėjų, kurie užtikrina reikiamą pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams tiek pradiniame tiek pagrindiniame ugdyme. Sprendžiant sudėtingesnius atvejus bendradarbiaujame ir su įvairiomis, vaiko interesus atstovaujančiomis tarnybomis. Žinoma, iššūkių kyla, bet glaudžiai dirbant komandoje juos įveikti – įmanoma“, – sako M.Balčiūnaitė – Kazanavičienė.
Paklausta, kaip atrodo ugdymosi procesas klasėse, specialistė tikina, jog vieno varianto tinkamo visiems paprasčiausiai nėra: kiekvienas atvejis yra individualus. Siekiant atliepti vaiko interesus ugdymo procesas vyksta bendradarbiaujant tėvams, mokytojams, specialistams, administracijai.
„Pavyzdžiui, skaitymo ir rašymo sutrikimą turintiems vaikams užduotis kartais tenka įgarsinti, kad jie galėtų lengviau suprasti dėstomą medžiagą. Progimnazijoje dirba mokytojai profesionalai, kurie vardan šviesios vaikų ateities dirba ir po darbo valandų, ruošia priemones, ieško galimų problemos sprendimo būdų“, – kalba M.Balčiūnaitė – Kazanavičienė.
Užaugs empatiškesni nei mes
Mokyklos įtraukiojo ugdymo koordinatorė ir psichologė A.Rakauskienė aiškina, jog įtraukusis ugdymas naudingas tiek įprastos, tiek sutrikusios raidos vaikams.
„Iš patirties jau galime pasakyti, kad mokiniams, kurių klasėse yra specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių, negalia ar sutrikimas nekelia klausimų, neigiamų reakcijų. Būdami kartu, vaikai išmoksta priimti žmones su jų turimomis ypatybėmis“, – džiaugiasi specialistė.
Ji priduria, jog sutrikimus turintys vaikai iš savo bendraamžių įgyja tokių įgūdžių, kurių jie, veikiausiai negebėtų lavinti mokydamiesi specialiosiose mokyklose, klasėse ar vieni namuose.
„Tolimesnėje perspektyvoje tai sukurs daug empatiškesnę, atviresnę visuomenę. Mažės visuomenės atskirtis, juk mes patys matome, kad nebesame tik „tobulų“ žmonių visuomenė – negalias turintys darbuotojai puikiai įsitvirtina darbo rinkose, kuriasi tokiems žmonėms atviri verslai. Situacija keičiasi“, – kalba A.Rakauskienė.
„Nereikia galvoti, kad mes nesusiduriame su jokiais iššūkiais, tačiau į juos išmokstame žiūrėti ne per baimės ar pasimetimo prizmę, priešingai – modeliuojame įvairius esamos situacijos scenarijus ir stengiamės atrasti optimaliausius variantus. Keičiasi mūsų kultūra, supratimas, nuostatos. Palyginus su tuo, kaip viskas atrodė prieš keliolika metų, esame padarę milžinišką pažangą. Tai kas kėlė daug baimių tada, šiandien jau tapo kasdieninio darbo dalimi. Šiandien progimnazijoje specialiųjų ugdymosi poreikius turintys mokiniai dalyvauja klasių ir progimnazijos renginiuose, išvykose, drąsiai sėda prie bendrų stalų valgykloje – visi mokomės ir dirbame išvien“, – priduria M.Balčiūnaitė – Kazanavičienė.
Abi specialistės džiaugiasi, kad prie atviresnės visuomenės ugdymo prisideda ir tėvai.
„Juk vaikai savo supratimą apie pasaulį atsineša iš tėvų, savo atžalų gyvenime jie atlieka lemiamą vaidmenį. Žinoma, jiems taip pat kyla klausimų. Neramu būna ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėvams, bet ir įprastos raidos vaikų tėvams – natūralu, jog jie jaudinasi, kad jų vaikas nepatirtų smurto, gautų pakankamai dėmesio. Visada esame atviri pokalbiams, diskusijoms, jei yra problemų – sėdame prie vieno stalo ir jas sprendžiame. Turbūt svarbiausia yra atvira ir betarpiška. Turime jauną, empatišką direktorių, kuriam svarbus ir įdomus kiekvienas progimnazijos mokinys ir darbuotojas. Jaučiamas organizacijos vadovo dėmesys kiekvienam bendruomenės nariui skatina ir motyvuoja „, – pritardama viena kitai kalbėjo A.Rakauskienė M.Balčiūnaitė.
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
