Remiantis Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) portalui lrytas.lt pateiktais duomenimis, Širvintų rajone vaikus su specialiaisiais poreikiais ugdo 5 mokyklos, o bendras tokių moksleivių skaičius šiais mokslo metais čia siekia kiek daugiau nei 115.
Kelių iš šių mokyklų vadovės atviros – nors pačiai įtraukiojo ugdymo reformai reikėjo pasiruošti stipriau, jų vadovaujamos mokyklos su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais dirba jau ne vienerius metus, tokių mokinių tikrai „nenurašo“, juos integruoja ir ypač brangina.
Prisitaikyti jau išmoko
Nuo šių mokslo metų visose šalies mokyklose startavo vadinamasis įtraukiojo ugdymo projektas, pabrėžiantis kiekvieno specialiųjų poreikių turinčio vaiko integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas.
Visgi Širvintų merė Ž.Pinskuvienė dar rugsėjo 1-osios išvakarėse informavo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai Širvintose mokysis kiek kitaip, nei nustatyta – jie esą bus ugdomi atskirose, tam pritaikytose erdvėse.
Tokia žinia pribloškė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) vadovybę, į merės žodžius sureagavo bei jai kritikos pažėrė ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Dėl planų dalį specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokyti atskirose erdvėse į Širvintų rajono savivaldybę kreipėsi ir Vyriausybės atstovai. Anot jų, jei įvertinus gautus duomenis paaiškės, kad savivaldybė nesilaiko įstatymo ir atsisako jį įgyvendinti – gali prireikti kreiptis ir į teismą.
Visgi portalo lrytas.lt kalbintos kelių Širvintų rajono mokyklų vadovės įtraukiojo ugdymo tamsiomis spalvomis tikrai nepiešia ir papildomų specialių erdvių kurti neketina.
Širvintų rajono Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje, NŠA duomenimis, šiais mokslo metais ugdomi 40 specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Gimnazijos direktorė Palmira Kvietkauskienė, paklausta, kaip mokyklai sekasi dirbti su tokiais vaikais, atkreipė dėmėsį, kad tai – jokia naujovė.
„Mes jau tikrai ne vienerius metus turime specialiųjų poreikių mokinius, tai čia jokia naujiena ir joks šokas. Mes tiesiog taip dirbome jau eilę metų ir toliau dirbame su tais vaikučiais“, – portalui lrytas.lt sakė P.Kvietkauskienė, pridūrusi, kad šiemet tokių vaikų šiek tiek sumažėjo – mat kai kurie mokyklą jau baigė, kitų šeimos pakeitė gyvenamąją vietą.
„Bet tokių nedaug – vienetai“, – skaičiavo ji.
P.Kvietkauskienės teigimu, Musninkų A.Petrulio gimnazijos mokytojai gerai žino, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, esą per tiek metų jau spėta suprasti, kokie metodai veiksmingi, o kokie – ne.
„Mokytojai ir kokybės krepšelio projekte dalyvavo, ir gilino savo žinias įtraukiajame ugdyme, ir mokėmės, ir paskaitų klausėme, ir nuostatas keitėme.
Aišku, nebuvo viskas taip paprasta, kaip atrodo, bet šiandien turime specialistų komandą, ir kartu su visa pagalba, su mokytojais kalbame, diskutuojame, aptariame, kokius metodus taikome, atsižvelgiame į kiekvieno vaiko poreikius, žiūrime, kaip vaikas pamokoje elgiasi, kad jam būtų geriau.
Jei būna išskirtinių atvejų, kai vaikas yra be nuotaikos, suirzęs ar kelia klasėje šiokią tokią destrukciją, mokinio padėjėjas jį išsiveda. Bet poreikio išsivesti jį nuolat tikrai nėra. Vaikai juk nebūna kiekvieną dieną suirzę – būna išskirtinių situacijų, kai reikia išsivesti, kad mokytojai dirbtų su visa klase“, – pasakojo gimnazijos vadovė.
Nors Musninkų A.Petrulio gimnazijoje galima rasti, pavyzdžiui, nusiraminimo kambarį, o vaikus savo kabinetuose priima ir mokyklos specialistai, visgi atskirų patalpų, apie kurias užsiminė Ž.Pinskuvienė, gimnazijoje nėra.
„Nebent yra įrengtos erdvės koridoriuose, bet per pamokas vaikai ten tikrai nesėdi. O atskiros erdvės ir yra pagalbos specialistų kabinetai, sensorinis kambarys.
Neturėtume net tiek vietos, kad specialiai dar įrengtume kažkokią patalpą – visi kabinetai užimti. Net mokytojų kambarys dabar yra paverstas klase, nes turime labai daug pradinukų“, – dėstė P.Kvietkauskienė.
Širvintų rajono Musninkų A.Petrulio gimnazijoje bei jos skyriuose iš viso mokosi 406 vaikai. Paklausta, kaip specialiųjų poreikių turintys vaikai klasėje sutaria su kitais savo bendramoksliais, mokyklos vadovė džiaugėsi, kad jokių nesklandumų iki šiol nėra buvę.
„Aš galvoju, kad čia vis tiek jau ne pirmi metai, tie vaikai pas mus ateina ir mes visi jau čia tuo gyvename, jaučiamės kaip šeima. Kiekvieną priimame tokį, koks jis yra – o kaip galima kitaip?
Negalime išskirti tų vaikų, kad jis vienoks, o tas – kitoks. Žinote, kaimo mokyklėlėse vis tiek daugiau tokios dvasios ir šilumos, pamatymo. Mes kiekvieną pastebime, pamatome, išgirstame – tai ne didelė tūkstantinė mokykla, kurioje vaikas paskęsta“, – tvirtino P.Kvietkauskienė.
Rajono merės Ž.Pinskuvienės pareiškimų apie įtraukųjį ugdymą ji vertinti nesiėmė – pasak direktorės, mokyklos specialistai dirba taip, kaip kiekvienam vaikui yra geriausia.
„Jei matome, kad vaiką reikia trumpam išvesti, tai išvedame, o jeigu nėra poreikio, jis būna kartu klasėje su mokytojo padėjėju, tai abipusis darbas yra sklandus.
Vaikai pas mus suvažiuoja iš beveik visų seniūnijų, ir niekada nė vienam tėčiui ar mamai nepasakėme, kad ne, jūsų vaiko nepriimsim – visada jie buvo priimami“, – aiškino Musninkų A.Petrulio gimnazijos direktorė.
Visgi kalbėdama apie pačią įtraukiojo ugdymo reformą P.Kvietkauskienė pažymėjo, kad pasiruošta nėra taip gerai, kaip norėtųsi. Nors jos vadovaujama mokykla turi reikiamų specialistų darbui su tokiais mokiniais, pritraukti juos su mažais atlyginimais praktiškai neįmanoma.
„Vis tiek tai yra specifinis darbas, skirtas ne kiekvienam, tai specialistų pritraukimas yra svarbu. Turime atvejų, kai žmogus ateina po vidurinės, padirba su vaikiukais ir po kelių mėnesių pasako, kad už tokią algą sudėtinga dirbti psichologiškai. Žmonės tiesiog pavargsta“, – kalbėjo pašnekovė.
Merę ne taip suprato?
Širvintų pradinė mokykla šiuos mokslo metus pasitiko su 33 specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Iš jų 13 turi didelių arba labai didelių specialiųjų poreikių, 17 – vidutinių, o 3 – nedidelių.
Mokyklos vadovė Aistė Palinauskienė patikino, kad dirbdama su tokiais mokiniais jos vadovaujama ugdymo įstaiga pirmiausia atsižvelgia į kiekvieno vaiko dokumentus, kuriuose pateiktos specialistų išvados.
„Atkreipiame dėmesį į tai, ko prašoma, kas rekomenduojama kiekvienam vaikui. Net ir tie patys didelių poreikių vaikai gali labai skirtis ir rekomendacijos jiems gali būti skirtingos.
Dėliojamės, kalbamės, išsikviečiame kiekvieną tėvelį, turintį specialiųjų poreikių vaiką, su juo diskutuojame, kokia pagalba bus teikiama jo vaikui, kiekvienas tėvas supažindinamas, ir viskas – tada jau dirbame.
Kiekvienas vaikas, jeigu jam yra skirtas mokinio padėjėjas, jį turi pamokose. Vaikas bendrauja su logopedu, socialiniu pedagogu, specialiuoju pedagogu. Gali būti, kad vienam vaikui tam skiriamos dvi valandos per dieną, kitam – visa diena, tai žiūrime į dokumentus ir dirbame“, – aiškino ji.
Pasak A.Palinauskienės, vaikai su specialiaisiais poreikiais mokykloje tikrai nėra atskirti – jie lanko visas pamokas kartu su klasės draugais, išskyrus tuos atvejus, kai tenka padirbėti su logopedu ar kitais specialistais.
„Jeigu vaikui yra skirta valanda, dvi ar trys logopedo valandos, tiek jis ir išeina bendrauti su logopedu. Jeigu jam skirta tiek ir tiek valandų su specialiuoju pedagogu, tiek valandų jis su juo ir būna, bet pamokose jis dalyvauja ir savo klasėje būna, dirba.
Vaiką mes galime išsivesti tik tuo atveju, jei yra kažkoks ekstra atvejis, bet jų irgi būna. Būna tokių atvejų, kad ir liūdna, ir verkti, ir šaukti norisi – tai yra visiškai normalu.
Jeigu mes matome, kad tuo metu yra trukdomas visos klasės darbas, išsivedame vaiką, pakalbame, nusiraminame ir jis ramus grįžta į klasę dirbti toliau“, – dėstė Širvintų pradinės mokyklos direktorė.
Šioje mokykloje šiandien mokosi 440 vaikų. Pasak A.Palinauskienės, vos atsiradus tam tikriems iššūkiams klasėje jie yra sprendžiami iš karto, su visa tėvų bendruomene.
„Kviečiame į klasės susirinkimą, bendraujame su tėvais, ieškome bendrų sprendimų, kad būtų gerai kiekvienam vaikui – ir su specialiaisiais poreikiais, ir be jų.
Nenorime nė vieno nei nustumti – norime, kad būtų visiems gerai ir vyktų sklandus darbas. Turime labai geranoriškus tėvus, kurie ir supranta, ir mums patarimų duoda“, – dalijosi direktorė.
A.Palinauskienė svarstė, kad galbūt Ž.Pinskuvienės žodžiai buvo ir neteisingai suprasti – mat tokį įtraukiojo ugdymo organizavimą, apie kurį kalbėjo merė, jau taiko bene didžioji dalis mokyklų.
„Taip, mes turime atskiras erdves, į kurias vaikai gali ateiti nusiraminti, gali kartu dirbti su mokinio padėjėju. Yra tokių, kuriems reikia tylos tam tikroje pamokoje, kurie negali susikaupti – jie gali išeiti padirbėti į kitą erdvę, bet jie sugrįžta. Nėra taip, kad jiems yra blogai ir mes juos išmetame iš klasės.
Jie dirba savo klasėje – jeigu matome, kad jam viskas gerai, jis dirba, tai kam jį kažkur vesti? Dabar turime tokį vaiką, kuris pats pasako, kad nori pabūti kažkur, kur yra tyliau. Tai mes išeiname su juo, pabūname, pavaikštome, sugrįžtame. Nėra taip, kad jis visą dieną kažkur išvestas ir paliktas.
Turime ir tokių vaikų, kurie visą laiką būna savo klasėje ir jiems nieko nereikia – jie puikiai integruojasi“, – pavyzdžius vardijo Širvintų pradinės mokyklos vadovė.
„Aš manau, kad visur taip yra – ne tik pas mus“, – pridūrė A.Palinauskienė.
Tiesa, Širvintų merė kritikos sulaukė ir dėl to, kad rajone nebėra Psichologinės-pedagoginės tarnybos (PPT) – būtent šios tarnybos specialistai nustato turimus arba neturimus vaiko specialiuosius poreikius.
Ž.Pinskuvienė kiek anksčiau pabrėžė, kad tarnybos teko atsisakyti dėl to, kad tėvai savo vaikus tokiame mažame rajone čia vesti tiesiog gėdijasi, todėl savivaldybė nuolat turėjo parūpinti vizitus kituose miestuose.
„Mes esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį ir vaikus, kuriuos reikia tirti, nuvežame savo mokykliniu autobusiuku.
Yra tėvelių, kurie ir patys nori vežti, bet jeigu nėra tokių galimybių, mes sudarome sąlygas ir juos nuvežame savo transportu“, – patikino A.Palinauskienė.
Širvintų pradinės mokyklos direktorė įsitikinusi – įtraukusis ugdymas yra iššūkis visiems, todėl tam reikia stipriai ruoštis.
„Dar yra kur tobulėti, bet kadangi turime dirbti, dirbame taip, kaip galime dirbti šiandien – su turima komanda, mokytojais, specialistais. Tikrai nuoširdžiai manau, kad jam dar reikėtų gerokai patobulėti“, – svarstė A.Palinauskienė.
Susikirto ir su J.Džiugeliu
Širvintų merė, pasisakiusi apie tai, kad specialiųjų poreikių turinčius vaikus rajono mokyklos mokys atskirai, apkaltinta tuo, kad taip dar labiau gilins tokių vaikų atskirtį ir trukdys jų integracijos procesams.
Visgi pati Ž.Pinskuvienė su tokia kritika griežtai nesutiko – merė kartojo, kad jos vadovaujamas rajonas reikiamus specialistus tokiems vaikams turi, tačiau akcentą deda į pačių vaikų savijautą ir saugumą, apie ką esą švietimo politikos formuotojai nepagalvoja.
Merė įsitikinusi, kad svarbu galvoti ir apie kitus vaikus, kurie pateks į tą pačią aplinką galbūt ir su labai agresyviais savo bendraamžiais. Tačiau J.Džiugelis teigė, kad Ž.Pinskuvienė savo pasisakymais jau padarė didžiulę žalą – tiek tėvams, kurie turi vaikų su specialiaisiais poreikiais, tiek ir mokytojams.
„Negalia arba specialieji poreikiai yra labai stigmatizuotas dalykas. Yra daugybė šeimų, kurie turi vaikų su spec. poreikiais, bet jiems tie spec. poreikiai net nėra nustatyti. Ir tokiu pasisakymu jūs atitolinate šeimas kreiptis pagalbos.
Jeigu vaikui būtų nustatyti specialieji poreikiai, tuomet specialistai galėtų jam padėti ir tokių agresijos atvejų būtų mažiau. Kai mes kalbame apie vaikus, kiekvienas vaikas yra skirtingas, bet yra vaikų, kuriems net nenustatyti poreikiai, o jie – būna įvairiausių atvejų – kelia triukšmą ir panašiai be specialiųjų poreikių.
Bet jūs su savo pasisakymu stigmatizuojate vieną visuomenės grupę ir ją stumiate dar labiau į atskirtį“, – aiškino konservatorius.
Pati Ž.Pinskuvienė įsitikinusi, kad jos pasiūlytas modelis yra geras dėl to, kad tokie vaikai mokykloje gauna ne tik švietimą, bet ir papildomą pagalbą, dėmesį.
„Vaikas, būdamas ir sensoriniame kambaryje ar kitame paruoštame kambaryje, jis gali mokytis tos pačios lietuvių kalbos, jam turi būti kitokia šviesa, turi būti kitokia aura ir jis tą patį žodį „mama“ gali greičiau parašyti, nei būdamas klasėje, sėdėdamas su 25 vaikais įsiaudrinęs, įsierzinęs. Ir jis tai daro ne su logopedu, kuris nėra paruoštas pedagogo darbui, o dirba su pradinių klasių mokytoja“, – pabrėžė Širvintų merė.
„Jeigu mes matome, kad vyksta lietuvių kalbos kontrolinis, vaikams reikalingas susikaupimas, sėdi vienas, antras vaikas, jie kelia stresą kitiems vaikams, tie vaikai negali susikaupti – kodėl mes nekalbame apie likusį 21 vaiką, kurie turi ugdytis? Tam yra mokytojai, kurie pasiima vaiką, nueina į kambarį ir tą patį diktantą jie parašo lėčiau, pamažu, bet jam reikia sutelkti dėmesį. (...) Bet jie vis tiek ugdosi ir tą diktantą rašo“, – aiškino Ž.Pinskuvienė.
J.Džiugelis savo ruožtu patikino – tokie pasisakymai diskredituoja patį įtraukties modelį.
„Įtraukties modelis niekada nebuvo ir nebus idealus, bet tai yra sistema, kuri yra paremta kiekvieno vaiko individualių poreikių matymu. Ir mes čia kalbame dabar apie vaikus su spec. poreikiais, bet lygiai taip pat kalbame ir apie vaikus, kurie turi ypatingų gabumų.
Įtraukusis švietimas kalba apie individualizuotą priėjimą prie kiekvieno vaiko, ir jūs savo pasisakymu, kuris nuskambėjo per visą Lietuvą ir buvo kritikuojamas net prezidento, deja, stumiate dalį visuomenės į atskirtį. Tai yra didžiausia problema“, – sakė Seimo narys.
Jam Ž.Pinskuvienė atsikirto konkrečiu pavyzdžiu.
„Mes turime, pavyzdžiui, vaiką autistuką – su mama bendraujame, tėvai nori padėti, jūs neįsivaizduojate, kokia tai yra jėga ir stiprybė – šeima, mokykla ir tas vaikas – ir tas vaikas negali būti klasėje. Vaikai pradeda triukšmauti – jis iš baimės dengiasi ausytes ir bijo. Jūs pasakykit – tą vaiką laikyti klasėje? Tai mes norime tam vaikui padėti ar ne?“ – klausė Širvintų merė.
Ji aiškino, kad ir pati iš tėvų gavo dešimtis žinučių – šie esą pritaria, kad jos pasiūlytas ugdymo būdas yra tinkamiausias, nes vaikas gaus visą reikiamą pagalbą ir individualų dėmesį.
Tačiau gyvenimiškais pavyzdžiais netrukus pasidalijo ir pats J.Džiugelis.
„Vaikų aš neturiu, bet aš buvau tas vaikas, kuris buvo nurašytas kažkada. (...) Prieš leidžiant tėvams mane į pirmą klasę aš taip pat lankiausi tarnyboje, kuri vertino mano poreikius. Mano tėvams buvo pasakyta – du plius du jis sudės, bet padauginti tai jau tikrai nemokės.
Mano tėvai tuo nepatikėjo, bet biurokratai, tuometiniai valstybės tarnautojai, mane jau nurašė. Po kažkurio laiko, po 25 metų, aš ir ėmiausi keisti šitą sistemą dėl to, kad joks Lietuvos vaikas nebūtų nurašytas, kol jam nėra suteiktas šansas“, – aiškino konservatorius.
