Norvegijoje dirbanti lietuvė griauna stereotipus apie įtraukųjį ugdymą: nori skleisti pozityvią žinią (8)

Tiesa, šioje šalyje įtraukusis ugdymas jau seniai niekam nebekelia klausimų, o skirtingų poreikių turinčių moksleivių galima sutikti bene kiekvienoje klasėje.

A.Lastauskaitė įsitikinusi – norint padėti tokiems vaikams įsilieti į visos mokyklos bendruomenę, svarbiausia yra bendradarbiauti ir dalintis atsakomybę visoms pusėms – tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek ugdymo įstaigų vadovams.

Tuomet, pasak pedagogės, rezultatai pranoks visus lūkesčius.

Apie įtraukųjį ugdymą kalbėdama A.Lastauskaitė neigia ir dažniausiai išgirstamus stereotipus bei mitus, kuriais, pasak jos, dalis švietimo bendruomenės vis dar tiki, tačiau visiškai be reikalo.

Baigusi pedagogikos specialybę A.Lastauskaitė 10 metų dirbo vienoje iš sostinės mokyklų, vėliau kelerius metus darbavosi Studijų kokybės vertinimo centre (SKVC).

Būtent šiame centre dirbdama pašnekovė vis susidurdavo su įvairiais norvegų ekspertais, tad pradėjo šia šalimi domėtis, kol 2010-ųjų gegužę sulaukė vienos Stavangerio miesto mokyklos direktoriaus skambučio.

„Jis man sako: jeigu tu su savo kompetencija ir išsilavinimu nuspręsi atvažiuoti į Norvegiją, atvažiuok į Madlamarko mokyklą ir mes tikrai priimsime tave dirbti.

Iš pradžių nuvažiavau tik apsižiūrėti, o vėliau galiausiai susikroviau lagaminus ir išvažiavau. Ir tikrai labai daug išmokau – toje mokykloje specialiąja pedagoge dirbau 12 metų“, – pasakojo A.Lastauskaitė.

Šiuo metu specialistė dirba kitoje Norvegijos mokykloje – ten yra ne tik specialioji pedagogė, bet ir dėsto norvegų kalbą kitataučiams, taip pat ir ukrainiečiams.

A.Lastauskaitė yra ne tik lektorė, bet ir aplinkos terapeutė – su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais dirba dienos centruose, laikino atokvėpio centruose, vaikų namuose.

„Aplinkos terapija yra labai reikšmingas dalykas, bet praktiškai niekas šio termino nežino. Aplinkos terapija yra fizinės ir psichosocialinės aplinkos pritaikymas – tai yra labai svarbu“, – pabrėžė pedagogė.

Pasak A.Lastauskaitės, Norvegijos mokyklose vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ugdomi labai skirtingai, nes kiekviena situacija vertinama individualiai, atsižvelgiant ne tik į mokyklą, bet ir į, pavyzdžiui, savivaldybę.

Pašnekovės teigimu, praktiškai bet kurioje klasėje bet kurioje Norvegijos mokykloje galima rasti vaikų su specialiaisiais poreikiais, ir tai yra visiškai natūralu.

„Pavyzdžiui, mokykla, kurioje dirbu, yra didelė – nuo 1 iki 10 klasės – ir yra taip, kad du vaikai, būsimi devintokai, negali mokytis klasėje. Jie turi tokį grupinį kambarį prie klasės, bet vis tiek priklauso kažkokiai klasei. Kartu jie valgo, būna per pertraukas, su visais kitais vaikais dalyvauja renginiuose“, – pasakojo A.Lastauskaitė.

Įprastai specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, anot jos, mokosi visi kartu su kitais moksleiviais, o jei kuris nors turi individualų mokymosi planą, su tuo vaiku papildomai dirba specialusis pedagogas.

Kai kurios pamokos tokiems moksleiviams gali vykti klasėje, o kai kada jie gali dirbti ir mažose atskirose grupelėse. Tačiau pabrėžtina, kad visi vaikai yra klasėje.

Specialistė bando praplėsti ir pačią specialiųjų poreikių sąvoką – pasak jos, tokių poreikių iš esmės turime kiekvienas. Pavyzdžiui, nuo karo Ukrainoje pabėgę ir matyto siaubo sutraumuoti vaikai jau taip pat turi tam tikrų kitokių poreikių.

Tad visur, tvirtino A.Lastauskaitė, galioja tie patys mokymo principai.

„Nebūtinai turi būti nustatytas autizmas ar Dauno sindromas, bet pagal Švietimo įstatymą yra teigiama, kad visi mokiniai turi teisę eiti į prie namų esančią mokyklą, ir mokyklos atsakomybė yra užtikrinti ugdymo procesą, atitinkantį vaiko poreikius. Viskas – jokių diskusijų“, – komentavo pedagogė.

Apskritai kalbėdama apie įtraukiojo ugdymo sėkmę A.Lastauskaitė įsitikinusi – bendradarbiavimas yra pagrindinė ir svarbiausia sąlyga, norint padėti vaikui. Ji tikino norinti tikėti, kad visuomenės požiūris keičiasi, dėl to ir nori dalintis savo gerąja patirtimi.

„Kartais būna toks jausmas, kad kiekvienas yra sau, ir tada pradeda vienas kitą kaltinti. Šitą kultūrą reikia pašalinti. Tėvai meta atsakomybę mokykloms, o mokyklos klausia tėvų, „kodėl jūs nieko nedarote su savo vaiku“, – pavyzdį pateikė specialistė.

Pasak jos, bendradarbiavimas gali vykti ir mažoje komandoje – su tėvais, specialistais, tik svarbu vieniems kitus matyti ne kaip priešus, o kaip partnerius. Būtent tėvai geriausiai žino savo vaikus, todėl gali padėti rasti tinkamiausius sprendimus, kaip jiems pagelbėti.

„Mano galva, įtraukusis ugdymas vienareikšmiškai, be jokių diskusijų, yra labai naudingas visoms pusėms. Vaikai taip klasėje turi daugiau galimybių dar labiau atsiskleisti ir tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, nes uždarius vaiką į grupinį kambarį jis iš esmės nieko nesimoko“, – aiškino A.Lastauskaitė.

Sėkmingas įtraukusis ugdymas klasėje, pedagogės manymu, netgi gali padėti išspręsti opią patyčių mokykloje problemą. Bet ir čia reikia aiškaus ir sistemingo darbo.

„Turi būti visur dirbama sistemiškai – tiek pedagogų, tiek ir mokyklų vadovų su tėvais. Kartais visuomenėje dar pastebima tokia kultūra, kad „oi, kas čia bus su mano tuo vaiku ir ugdymo procesu“, bet svarbu į šiuos vaikus žiūrėti ne kaip į trukdžius, o būti gerais visuomenės nariais ir padėti kitiems, ugdyti savo socialines kompetencijas. Tai didžiausia vertybė.

Tu matematikos ar chemijos formules pamiršti, bet būti žmogumi – čia visam gyvenimui“, – įsitikinusi A.Lastauskaitė.

Ne vienerius metus Norvegijoje dirbanti specialioji pedagogė neigia ir dažniausiai tėvų bendruomenę neraminančius mitus, susijusius su į klasę ateinančiais specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.

Vienas iš jų – kad mokytojai pamokose visą dėmesį skirs būtent tokiems mokiniams.

„Negali būti tokios situacijos – klasės vadyba egzistuoja bet kokiu atveju – ar yra specialiųjų poreikių vaikai, ar nėra. Turbūt visi žinome, kad ir per paskaitas universitetuose vieni valgo, kiti – miega, tai tas pats būna ir klasėje – ta pati klasė su vienu mokytoju gali ramiai sėdėti ir dirbti, o kitos klasės duris pravėrus norisi jas uždaryti, kad neatskristų kokie daiktai.

Klasės vadyba, ar yra specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, ar ne, vis tiek turi būti, kad mokytojas valdytų situaciją. Aš tikrai noriu paneigti tokį dalyką, kad, jei atsiranda specialiųjų poreikių turintys mokiniai, jau iš karto klasėje bus chaosas ir kiti bus pamiršti. Tikrai taip nėra. Čia visiškai niekuo nesusiję dalykai“, – pabrėžė A.Lastauskaitė.

Specialistė įsitikinusi – mokykloms svarbu atversti naują lapą, dirbti naudojantis pozityviais metodais, tačiau kiekvienas mokytojas taip pat turi nesiliauti ieškoti geriausių metodų ir gebėti juos pritaikyti savo klasėje.

„Nėra vieno sprendimo visoms mokykloms, visoms klasėms ir visiems vaikams – viskas yra individualu. Ir darbas su tėvais taip pat turėtų būti ir pedagogų, ir mokyklų vadovų darbas.

Svarbu ir patiems tėvams kalbėti apie tuos teigiamus dalykus, ko gali išmokti vaikai, būdami tokioje įvairioje aplinkoje“, – aiškino A.Lastauskaitė.

Pedagogė pabrėžia ir dar vieną svarbų aspektą – įtraukusis ugdymas nėra jokia revoliucija. Pasak jos, specialiųjų poreikių turinčių vaikų mūsų visuomenėje visada buvo, o tendencijos rodo, kad tobulėjant diagnostiniams metodams, jų tik daugės.

„Tiesiog tas pavadinimas ir baimė man kartais atrodo per daug dirbtinai sukurti, gal tai ateina ir iš pačių tėvų. O kai mes daug kalbame apie tą baimę ir ką su ja daryti, ji lyg dar labiau išauga“, – pastebėjo A.Lastauskaitė.

Tėvams esą taip pat labai svarbu suprasti, kad su jų vaiku nėra nieko blogo, tad reikėtų nebijoti leisti jam įsilieti į bendruomenę.

„Visi yra gerbtini ir geri. O kai tu dirbi sistemiškai, priderini fizinę aplinką, kuri santykius per tuos gerus dalykus, net jei vaikai turi probleminio elgesio apraiškų ir nenori įsitraukti, gerais pavyzdžiais labai greitai užsikrečiama“, – tvirtino A.Lastauskaitė.

Daugiau informacijos www.itrauktis.lt