Tačiau visos trys pašnekovės pabrėžia, kad kokybiškas mokymosi procesas gali vykti tik bendradarbiaujant visai mokyklos bendruomenei, o ypatingai įtraukiajame ugdyme svarbūs – tėvai.
Mokytojams svarbu patikėti ir savimi
Nevyriausybinės organizacijos „Pokyčių ambasada“ atstovė, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Klementina Gruzdienė ne vienerius metus konsultuoja šeimas, auginančias specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, taip pat dirba su visuomene, švietimo bendruomene.
„Stengiamės pakeisti visuomenės požiūrį į negalią, ypač – į nematomą negalią, į raidos sutrikimus, ir kaip ambasadoriai bendradarbiaujame su abejomis pusėmis“, – paaiškino K.Gruzdienė.
Anot pašnekovės, skirtinguose šalies regionuose justi įvairios nuotaikos ir nuomonės dėl siekio plačiau taikyti įtraukiojo ugdymo principus visose mokyklose. Tačiau ji taip pat sako pastebėjusi, jog daugumai pedagogų trūksta ne žinių ar pasiruošimo, o padrąsinimo ir pasitikėjimo, kad viskas su jų žiniomis ir pasiruošimu jau yra visai gerai.
„Reikia pasitikėjimo savimi. Iš savo patirties galiu sakyti, kad ne visada žinios nulemia sėkmę, dirbant su „kitokiais“ vaikais. Kartais nutinka priešingai, kai žmonės neturi patirties dirbant su tokiais vaikais, bet jų noras ir nusiteikimas yra labai pagarbus, orus, be išankstinių nuostatų.
Kokie bebūtų vaiko gebėjimai, jis visada supranta pagarbą ir meilę. Čia ne poezija ar gražūs žodžiai, o – tiesa“, – tikino „Pokyčių ambasados“ atstovė.
Kas mokytojus turėtų padrąsinti? K.Gruzdienė ragina atsigręžti į pačią bendruomenę.
„Labiausiai tikiu tuo, kad bendruomenė pati turi apsispręsti, savyje priimti vertybę nerūšiuoti ir neskaidyti žmonių, priimti vieniems kitus. Tai ir rodo bendruomenės tvirtumą“, – įsitikinusi specialistė.
Svarbiausia – kalbėtis
Utenos Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio“ skyriaus pradinių klasių mokytoja Rasa Juodvalkienė turi nemažai patirties dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais – šios mokyklos klasėse įprastai mokosi nuo vieno iki kelių vaikų, turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių. Pasak mokytojos, įtraukusis ugdymas tikrai nėra naujiena šalies švietime.
„Gal prieš keletą metų sąvokos „įtraukusis ugdymas“ dar nevartojome, bet įvairių galių vaikų mokykloje buvo visada. Požiūris, nuostatos į tokius vaikus pamažu keičiasi. Galvoju, kad einame gera linkme“, – kalba pedagogė.
Mokykloje ji dirba jau 10 metų. Sako pastebinti, kad neretai tėvai baiminasi, jeigu klasėje atsiranda vaikų, turinčių elgesio sutrikimų ar pasižyminčių emocijų svyravimais. Įsitvirtinusi nuomonė, esą jie trukdys kitiems vaikams susikaupti, mokytis, nukentės kokybė. Bet, anot mokytojos, šias baimes padeda įveikti žmogiškas ryšys.
„Labai svarbu užmegzti ryšį su vaikais, tam reikia daug kalbėtis. Tada visi galime pasižiūrėti ir suprasti, kokie skirtingi esame“, – pabrėžė mokytoja.
Ji kviečia ir tėvus kuo atviriau su ja kalbėtis, pasidalinti, kuo jie gyvena savo namuose.
„Man pažinti vaiką, pamatyti jo sunkumus, emocijas, poreikius, interesus galbūt reikės daugiau laiko, bet jei tėveliai įsijungs į bendrystę, mano pažinimo kelias su vaiku sutrumpės.
Žinoma, reikia kalbėtis su visų klasės vaikų tėveliais – kalbame ir individualiai, ir susirinkimuose, ir pati mokykla labai kviečia nieko neslėpti, bendrauti. Kalbant aiškiai, neiškraipant tiesos tie baubai sumažėja“, – įsitikinusi R.Juodvalkienė.
Pati mokytoja linkusi nuolat dalintis gerosiomis patirtimis ir kviečia pastebėti patį vaiką, o ne problemą.
Nauda – visai bendruomenei
Lietuvos įtraukties švietime centro vadovė Sandra Valantiejienė sako, kad įvairių poreikių vaikų buvimas vienoje klasėje nėra įtraukusis ugdymas. Įtrauktis, pasak jos, tai ir priklausymas draugų grupei, klasei, mokyklai, mokyklos bendruomenei. Specialistės manymu, įtrauktis prasideda nuo tinkamų sąlygų mokiniui sudarymo.
„Kai yra mokiniui tinkamos sąlygos, mokymosi sėkmę gali patirti visi besimokantieji – ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, ir jų neturintys“, – akcentavo S. Valantiejienė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad virš 90 procentų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų jau ir dabar mokosi bendrojo ugdymo mokyklose.
„Įtrauktis tikrai neprasidės nuo rugsėjo 1-osios. Tai yra procesas, kuris Lietuvoje vyksta daugiau nei 20 metų ir iš esmės visada mokytojai buvo mokomi dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais.
Dabar valstybė skiria daug resursų ir lėšų tam, kad mokytojai gautų dar daugiau žinių bei įgūdžių, stiprintų savo kompetencijas šioje srityje“, – aiškino Lietuvos įtraukties švietime centro vadovė, pridūrusi, kad pedagogams valstybės lygiu organizuojama ypač daug įvairių nemokamų mokymų, persikvalifikavimo programų.
Ji įsitikinusi – rugsėjį mokyklose tikrai nebus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų antplūdžio.
„Vaikai jau yra mokyklose, praktika jau suformuota – tereikia tęsti, toliau mokytis patiems ir ją tobulinti,“ – kalbėjo pašnekovė.
S. Valantiejienė kaip vieną iš svarbiausių įtraukiojo ugdymo dedamųjų vardija mokyklos bendradarbiavimą su tėvais. Būtent jie, specialistės manymu, yra didžiausi pedagogų patarėjai.
„Tėvai savo vaikus pažįsta ir gali papasakoti mokytojui, kaip jie elgiasi, kada jaučiasi gerai, o kas sukelia emocines įtampas, kokią aplinką jiems reikėtų sukurti, kaip jie reaguoja į tam tikras situacijas“, – įsitikinusi Lietuvos įtraukties švietime centro vadovė.
S.Valantiejienė taip pat neigia mitą, kad į klasę atėjus vaikui su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, visas dėmesys bus sutelkiamas tik į jį.
„Jeigu visi švietimo principai sako, kad kiekvienas vaikas turi būti pamatytas toks, koks jis yra, iš esmės tas dėmesys skiriamas ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, bet jis skiriamas visiems vaikams, esantiems klasėje.
Visi vaikai išgyvena tam tikras krizes, brendimo ypatumus, adaptacijos sunkumus mokykloje – tai nereiškia, kad, jei klasėje atsiranda vienas ar du specialiųjų poreikių turintys vaikai, kitoms problemoms klasėje dėmesys nebus skiriamas.
Jis yra skiriamas – mokykloje dirba Vaiko gerovės komisija, švietimo pagalbos specialistai, kurie žiūri, kam pagalbą teikti pirmiausia, kaip ją teikti, kad visi vaikai ją gautų“, – dėstė Lietuvos įtraukties švietime centro vadovė.
Specialistė neabejoja – kartu bendruomenėje esant ir vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, visi jos nariai mokosi jautresnio bendravimo, empatijos, pagalbos vieni kitiems.
Ji atkreipė dėmesį, kad kai visi mokiniai nepriklausomai nuo jų amžiaus, gebėjimų, sutrikimų gali mokytis kartu su kitais ir gauti jų poreikius atitinkantį ugdymą, pagalbą, gali pajusti sėkmę besimokydami kartu, tuomet galima kalbėti apie įtrauktį arba įtraukųjį ugdymą mūsų mokyklose.
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
