Į mokyklą ateina autistiškas vaikas: kuo tai naudinga būsimiems jo klasiokams (1)

Taip teigia dvi mūsų pašnekovės – VšĮ „Sėkmingi vaikai“ direktorė, edukologė Eglė Steponėnienė ir autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. Jos abi – ne tik daug su autistiškų vaikų lavinimui skirta metodika bei pagalba šeimoms dirbančios visuomenininkės, bet ir tokių moksleivių mamos.

Trečioji pašnekovė, Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė Gintarė Šatė paaiškins, kokia pagalba tėvams ir mokytojams teikiama valstybės mastu.

K. Košel-Patil pasakoja, kad vaiką mokyklai reikia nuteikti palengva. Pavyzdžiui, mokyklinę kuprinę ir drabužius tiks padėti į matomą vietą, kad vaikas pamažu prie jų priprastų.

Kai bus galimybė, verta su vaiku praeiti ar pravažiuoti pro būsimą mokyklą, atkreipti į ją jo dėmesį ir kartu pasidžiaugti.

Taip pat reikėtų su būsima mokytoja susitarti dėl susitikimo mokykloje, kad ji su vaiku susipažintų ir pabendrautų. Tėvams verta pasidalinti informacija apie konkrečius bendravimo ir darbo su jų atžala būdus: gal jam reikia daugiau laiko užduočiai suvokti ir atlikti, gal kelis kartus parodyti, kaip ją daryti, ir pan. Tuo pačiu verta pasivaikščioti mokyklos koridoriais, pabūti klasėje.

Mokslo metams jau prasidėjus, vertėtų su vaiku supažindinti ir klasės bendruomenę. „Jūs neprivalote atskleisti informacijos apie jo diagnozę, bet pasvarstykite – bendraamžiai tikriausiai pastebės kitokį elgesį, tam tikras išlygas jo atžvilgiu, ir jiems kils klausimų. Negavę atsakymo jie susidarys savo nuomonę, ir ji nebūtinai bus gera. Gal vertėtų pasidalinti teisinga ir jiems pritaikyta informacija? Pasisiūlykite padėti mokytojai pasiruošti pokalbiui su vaikais, pasidalinkite turima informacija apie autizmą“, – patarė K.Košel-Patil.

Jau pradėjus lankyti mokyklą taip pat bus svarbios vizualinės klasės taisyklės – daug pedagogų tai jau žino ir taiko. Taisyklės turi būti pakabintos matomoje klasės vietoje. Svarbu atminti, kad autistiškiems vaikams vaizdas žymiai svaresnis nei žodis.

„Svarbu, kad ir jūs, tėvai, psichologiškai būtumėte pasiruošę mokyklos pradžiai. Skirkite laiko sau, susikaupkite, pasikalbėkite su kitų vaikų tėvais – suprasite, kad nesate vieni. Vaikai jaučia jūsų nerimą – kuo jūs ramesni, tuo geriau jūsų vaikui“, – priminė K.Košel-Patil.

Kita pašnekovė E. Steponėnienė pastebėjo, kad šiais laikais situacija daug geresnė nei tuomet, kai ji į mokyklą leido savo sūnų, kuriam dabar jau 16 m. „Dabar švietimo pagalbos specialistai turi daug daugiau ir teorinės, ir praktinės patirties, vykdyta daug mokymų ir pagalbos sulaukti paprasčiau. Žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas, bet paprastai autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ypatumai susiję su komunikacija, socialiniu bendravimu, apsunkinta kalba, sensoriniais iššūkiais – ir jau yra nemažai mokymus praėjusių specialistų, kurie žino, kaip su tais iššūkiais susidoroti“, – sakė E. Steponėnienė.

Ji pastebėjo, kad rugsėjį į klasę susirinkusiems pirmokėliams geriau pirma apsiprasti, susipažinti vieniems su kitais ir su aplinka – nebūtina iš karto sėstis skaičiuoti ar skaityti (juk ir suaugusiajam reikia priprasti, atėjus į naują darbą, o ką jau kalbėti apie vaikus).

„Tikrai jaučiasi skirtumas, kai mokymo procesas pradedamas palengva – tada vaikai lengviau įsivažiuoja ir greičiau susidraugauja, mokymasis vyksta sklandžiau – tai tikrai naudinga visiems, ne tik autistiškiems vaikams. O ir jų tėvams kyla mažiau streso“, – pastebėjo E. Steponėnienė.

Ji pabrėžė, kad, dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, svarbus ir aplinkos pritaikymas, tinkamas motyvacijos mokytis skatinimas, į vaiką orientuotos mokymo priemonės, jo elgesio problemų supratimas.

Neretai aplinkinius trikdo autistiško vaiko elgesys – retais atvejais agresija, dažniau tai gali būti keisti judesiai, garsai, jų kartojimas ir pan.

Tokio elgesio nereikia bijoti ar stabdyti, bet verta pagalvoti, kuo jį pakeisti. „Reiktų pačiam padaryti tą judesį ir suprasti, kokį pojūtį vaikui tai sukelia – o tada atrasti, koks mažiau trikdantis elgesys sukeltų panašų pojūtį. Tarkim, vaikas linkęs labai stipriai purtyti rankas, rodos, net kaulai barška. Panašų pojūtį pajustume, labai stipriai savo rankas suspausdami. Tai viešoje vietoje mažiau kristų į akis, nei tas rankų purtymas“, – paaiškino E. Steponėnienė.

Aplinkos pritaikyme svarbūs universalaus dizaino principai, kurie patogūs visiems. Klasėje reikalingas nusiraminimo kampelis ar erdvė su tam skirtomis priemonėmis. Labai gerai, jei mokykloje yra įrengta atskira sensorinė erdvė, kurioje pabuvęs vaikas grįš į stabilią būseną.

Praverčia ir garsinės, taktilinės (t.y., liečiamos) knygos – jos ypač naudingos tiems, kurie turi skaitymo sunkumų.

Jei vaiką dirgina triukšmas, gali pasitarnauti garsą slopinančios ausinės. Reikia atkreipti dėmesį ir į apšvietimą – kai kuriuos erzina pernelyg ryški šviesa, tad gal geriau tokį vaiką pasodinti toliau nuo lango. O gal pirmokėlis neina valgyti į valgyklą todėl, kad jį erzina ten tvyrantys kvapai – tuomet verta paieškoti kitos vietos, kur jis galėtų pavalgyti.

E. Steponėnienė taip pat pastebėjo, kad visiems pirmokėliams labai pasitarnauja ant sienos ar lentos pakabinta vizualinė dienotvarkė. Autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui pravers ir jo individuali mobili dienotvarkė – nešiojama lentelė, kur pažymėta, kas po ko seka.

Dar tokiam vaikui naudingas aplinkos struktūravimas, juk daug dirgiklių jį blaško. Tad reikia sutarti dėl tvarkos – tarkim, pamokos pradžioje ant stalo guli vadovėlis ir pratybos (tik reikalingi tai pamokai, o ne visi), o atlikus užduotis jie keliauja į kuprinę ar į pasuolę. Rašymo priemonės irgi turėtų gulėti tam skirtose vietose.

Būna ir lapai, kuriuose pažymėta, kad, tarkim, laukia 10 užduočių, ir kiekvieną jų atlikęs vaikas tai pasižymi – tuomet jam aiškiau, ar darbą jau įpusėjo, o gal jau artėja prie pabaigos.

Toks veiklų, darbų, atsiskaitymų planavimas bei struktūravimas naudingas visiems klasės vaikams (ypač mažesniems, labiau išsiblaškiusiems) – tuomet jiems viskas aiškiau ir lieka mažiau vietos nerimui.

„Vaikams dažnai persiduoda suaugusiųjų nuogąstavimai, bet patys pirmokai gana tolerantiškai žiūri į kitokius bendraamžius, juos supranta ir padeda. Net nereikia didelių aiškinimų, kad turime klasės draugui padėti, atjausti – dažnai tai susiklosto natūraliai“, – pastebėjo E.Steponėnienė.

„Nuo šio rugsėjo jokių ypatingų pokyčių nebus – ir dabar nemažai mokytojų puikiai dirba su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Jei kyla ar kils iššūkių, noriu padrąsinti mokytojus nebijoti kreiptis pagalbos, žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi, kaip padėti mokytojui ir vaikui, tikrai yra. Ir nereikia laukti, kol patiems taps labai sunku – kreipkitės anksčiau, ir bus paprasčiau darbuotis kartu“, – drąsina Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė Gintarė Šatė.

Ji pasakoja, kad jų grupė konsultuoja mokyklas, kuriose mokosi autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, dėl jiems kylančių iššūkių, taip pat ir tokių vaikų tėvus dėl jiems namuose kylančių sunkumų.

Pasak G. Šatės, kiekviena mokykla gali užpildyti prašymą ir kreiptis į jų įstaigą, o tada sulauks mobiliosios komandos vizito (komanda keliauja po visą Lietuvą). Bus stebimas ugdymo procesas ir tai, kaip vaikas jaučiasi jame, o paskui specialistai pateiks patarimų, parengs rekomendacijų, kas padėtų jam jaustis geriau, kaip palengvinti darbą mokytojui. Konsultavimas yra nuolatinis, stengiamasi kartą per mėnesį susisiekti su mokyklos atstovais ir aptarti, kaip jiems sekasi.

„Į mus dažniausiai kreipiamasi dėl tam tikrų mokinio elgesio sunkumų, ir pradedame nuo to, kad turi būti padaryti tam tikri prevenciniai žingsniai, kurie palengva gali keisti situaciją. Tarkim, reikėtų pritaikyti ugdymo aplinką – vaikai (ir ne tik autistiški) yra sensoriškai jautrūs, ir juos gali dirginti kai kuriose mokyklose vis dar blyksinčios fluorescencinės lempos, tam tikri garsai ar kvapai, taip pat autistiškam mokiniui labai svarbi struktūra – jo nerimą sumažina žinojimas, kas jo tą dieną laukia – taip pat kalbame apie emocijų reguliavimo būdus ir pan.“, – paaiškino G.Šatė.

Jeigu niekas nepadeda, tuomet specialistai padeda atlikti funkcinį elgesio vertinimą, kuris padeda nustatyti, kas lemia vienokią ar kitokią vaiko savijautą, ir kartu su mokyklos komanda ieškoma strategijų, kurios padėtų tai įveikti.

„Tiesa, konsultuojame ir ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kai pradėjome veiklą prieš penkerius metus, į mus kreipėsi kelios įstaigos dėl darželinio amžiaus vaikų – ir šią kelionę tęsiame toliau, vaikams perėjus į mokyklą. Mane šis tęstinumas tai labai džiugina, juk pagalba geriau pažįstant vaiką būna konkretesnė“,– sakė G.Šatė.

Ir pridūrė, kad šiais metais veiklą pradėjo regioniniai specialiojo ugdymo centrai, į kuriuos taip pat bus galima kreiptis ir dėl mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimą, taigi mokyklos gali pasinaudoti dar didesniais išorės pagalbos resursais.

Daugiau informacijos www.itrauktis.lt