Nors po šios mokytojos pamokų šimtukų lietus stebimas jau ne vienerius metus, pati I.Vainorienė pabrėžia, kad stebuklingo recepto tam nėra – sėkmę atneša tik sunkus ir kantrus darbas.
Pedagogė taip pat prisipažino, kad norėdama sukurti glaudesnį ryšį su savo mokiniais dažnai nukrypsta nuo mokymosi programos, tačiau būtent vaikų pajautimas ir bendradarbiavimas su jais ir atneša pačių saldžiausių vaisių.
Tiesa, I.Vainorienė naujienų portalui lrytas.lt atskleidė ir kiek tamsesnę savo darbo pusę – dėl pervargimo esą stabdyti teko ne tik mokinius, bet prieš pat egzaminus dėl sušlubavusios sveikatos padaryti pertrauką reikėjo ir pačiai.
Pirmoji pamoka – ypatinga
Paklausta, kokia yra tiek šimtukininkų išugdžiusios mokytojos sėkmės paslaptis, I.Vainorienė atsakė paprastai – labai daug darbo ir abipusis bendradarbiavimas.
„Vaikas turi ir pats dirbti, ir tikėti tuo, ką jam sakai – mes turime būti kaip komanda“, – įsitikinusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Iš pirmo žvilgsnio Kauno J.Basanavičiaus gimnazijos pedagogės pamokos, atrodo, niekuo neišsiskiria iš kitų – kartu su gimnazistais aptaria, nagrinėja perskaitytus kūrinius, daug diskutuoja, rengia pristatymus, rašo rašinius ir juos kantriai redaguoja, daug dėmesio skirdami raštingumui. Tačiau vienas elementas I.Vainorienės pamokoje – ypač svarbus.
„Galvoju, kad pirmiausia reikia psichologinio, emocinio ryšio. Kadangi su vaikais dirbame ketverius metus, tai laikui bėgant tas ryšys užsimezga, akademiškumas taip pat labai padeda. Žinoma, reikia vaikui duoti saviraiškos laisvės, kad jis neprarastų savo prigimtinio, natūralaus kūrybiškumo“, – aiškino mokytoja.
Ji atkreipė dėmesį, kad ryšį su mokiniu lengviausia kurti būtent per literatūrą, todėl šią misiją I.Vainorienė pradeda vykdyti jau pirmąją pamoką, vos į klasę įžengus devintokams.
„Pirmoji mano pamoka būna apie tai, kad mes turime tuos ketverius metus, per pamokas ir per pertraukas, gyventi mano kabinete taip, kad išsaugotume savo savivertę ir vieni kitus gerbtume.
Žinoma, paaugliui dar ne visada iki galo aišku, kas yra ta savivertė, tai išsiaiškiname pačią sąvoką. O kita pamoka – jau apie literatūrą, bet ją pradedu ne programiniais autoriais, o Ričardo Bacho apysaka „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, – pasakojo pedagogė.
Pasak I.Vainorienės, šioje apysakoje yra visos paaugliams aktualiausios temos – jauno žmogaus motyvacija, tikslų siekimas, baimių nugalėjimas, ribų peržengimas, nesėkmės, savo idealų ir svajonių kaina, nepatogios meilės pavyzdys. „Kai žinai, ką darai, visada pavyksta“, – šią apysakos citatą gimnazistai prisimena net baigę mokyklą.
„Taip jie netiesiogiai save motyvuoja, o vėliau, 10-oje, 11-oje arba 12-oje klasėje mes jau užaugame iki diskusijų apie jauniausio lietuvių poeto V.Mačernio aukštąsias akimirkas ar filosofo L.Donskio, Nobelio premijos laureatės O.Tokarczuk idėjas. Kalbėdami apie literatūrą vaikai atsiveria, mokosi kritiškai mąstyti ir mato, kaip galima prakalbinti literatūros kūrinį. Šis dialogas jiems natūraliai tampa įdomus“, – pasakojo pašnekovė.
I.Vainorienės teigimu, į gimnaziją dažniausiai ateina paaugliai iš skirtingų mokyklų, jie vienas kito dar nepažįsta, todėl kai kuriems sunku atsiverti ir garsiau prabilti. R.Bacho apysaka, anot jos, – puikus psichologinis ledlaužis, nes kūrinys nėra labai sudėtingas, todėl vaikai nebijo kalbėti ir pasakyti savo nuomonę dar nepažįstamiems bendraklasiams.
Kartais moko „ne pagal taisykles“
I.Vainorienė įsitikinusi – mokytojas turi būti asmenybė, turi būti dvasiškai laisvas, kad galėtų bėgti į priekį ir taptų pavyzdžiu, keltų pasitikėjimą. Vaikai tam tikrą laiką eina iš paskos, o, atsiradus psichologiniam ryšiui, kai kurie mokiniai galiausiai pralenkia mokytoją.
„Taip ir turi būti – yra sena sena taisyklė, kad geras mokinys perauga mokytoją“, – priminė ji.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja teigė esanti iš tų, kurie mokymo programą stengiasi pritaikyti taip, kaip atrodo geriausia konkrečiai klasei – netgi jei tai nėra „pagal planą“.
„Ir dabar matau, kad naujajame 9 klasės vadovėlyje yra penki apsakymai kaimo ir mirties tema. Paaugliui, penkiolikos metų žmogui. Ir tas kaimas jam nelabai rūpi, ir ta mirties tema – tai aš vis tiek matydama vaikus, bandysiu suprasti, kaip jie jaučiasi, kuo gyvena, ir pasiūlysiu kitokių kūrinių“, – prisipažino I.Vainorienė.
O štai kalbėdama apie lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinių temas mokytoja atkreipė dėmesį, jog egzaminų užduotis svarbu priderinti prie šiuolaikinių jaunų žmonių, abiturientų, tačiau jiems nepataikauti. Pavyzdžiui, šių metų literatūrinio rašinio temos jai pasirodė tikrai sudėtingos.
„Natūralu, vaikas nori, kad būtų lengviau, paprasčiau, bet svarbu parodyti mokslo prasmę, akademiškumo vertę, tačiau tai turi būti ir aktualu. Mes šnekame apie dirbtinį intelektą, informacines technologijas, ir staiga paaugliui vėl kišame depresyvų kaimą. Būdama jų amžiaus aš nenorėčiau tokios literatūros.
Labai sudėtinga – ar mes nusileisime iki to primityvumo ir pataikavimo, ar tiesiog vaiką pergudrausime ir pasiūlysime tą aukštesnį kelią, nes jauną žmogų galima pervesti ir per ugnį, ir per vandenį. Ir vėl grįžtu prie to paties – tik reikia, kad jis eitų kartu, pasitikėtų, kad tiesiog būtų ryšys“, – kalbėjo pedagogė.
Yra ir tamsioji pusė
Visgi I.Vainorienė neslepia, kad puikūs jos abiturientų pasiekimai pareikalavo ir didelės kainos. Pati mokytoja iki brandos egzamino likus vos kelioms savaitėms atsidūrė medikų rankose.
„Gyvenimo patirtis vis dažniau primena, kad už viską tenka sumokėti. Ir kartais ne pinigais, o sveikata, neskaičiuojamomis darbo valandomis. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbo specifika – darbo valandos baigiasi tada, kai ištaisai kalnus rašinių ar pastraipų. Krūviai kartais akivaizdžiai per dideli.
Apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir spręsti aukščiausiu lygiu. Juk tik kokybiškai pailsėjęs mokytojas gali kokybiškai dirbti ir mėgautis darbu bei gyvenimu“, – sakė pedagogė.
Dabar ji teigė iš skausmingos situacijos pasimokiusi.
„Mokytojo darbas labai sunkus, tai suprantu, kad negali siekti ir kokybės, ir kiekybės. Aš renkuosi kokybę, bet tada ir mažiau pamokų. Kartais tie du poliai tiesiog nesuderinami. Tik tuomet iškyla kita problema – mažesnis atlygis už darbą.
Deja, šiuolaikinėje visuomenėje atlygis visiškai nekonkurencingas, todėl taip trūksta mokytojų, ypač jaunų“, – svarstė I.Vainorienė.
Kai kuriuos abiturientus, pridūrė ji, taip pat reikėjo kiek pristabdyti, tačiau mokytoja neslepia džiaugsmo, kad už sunkų ir kantrų darbą mokiniai sulaukė atlygio.
„Šimtukų aš per daug nesureikšminu – nors labai smagu, bet man visada labiau rūpi bendras klasės lygis, o šis rezultatas šiemet taip pat džiugina, nes gerokai aukštesnis už miesto ir Lietuvos vidurkį“, – aiškino Kauno J.Basanavičiaus gimnazijos pedagogė.
Apskritai kalbėdama apie šiuolaikinę kartą I.Vainorienė negailėjo jai gražių žodžių – pasak mokytojos, šiandien vaikai yra laisvesni, tačiau jiems labai reikia mokytojo dėmesio, pasitikėjimo ir paprasčiausios pagarbos.
„Būtinai reikia pokalbių apie gyvenimą ir apie juos pačius – kas jiems kelia nerimą, rūpestį. Svarbu nepasmerkti jų, nekritikuoti. Baigę gimnaziją abiturientai labiausiai dėkoja už tai, kad leidau klysti, kad jie galėjo taisyti savo klaidas.
Jaunam žmogui reikia nuolat priminti, kad žmogus nėra tobulas, kad turi ribas, kurias reikia gerbti. Mes nevaikštome vandeniu ir neturime karūnų, o jeigu jos išdygsta, būtina nusiimti, kol gyvenimas nenusviedė. Svarbu brėžti ribą tarp kokybės ir perfekcionizmo, nes tai skirtingi dalykai.
Lygiai toks pat sunkus klausimas: kur baigiasi kokybės siekis ir prasideda darboholizmas? Atsakymų ieškome kartu su gimnazistais ir vėl – nagrinėdami grožinę literatūrą, skaitydami publicistiką, kalbėdamiesi apie gyvenimą“, – dėstė mokytoja.
Bet svarbiausia, pasak jos – vaikus tiesiog reikia mylėti.
„Jie gimė laisvoje Lietuvoje ir nori būti laisvi. Tada reikia mokyti tiek namuose, tiek gimnazijoje, kad laisvė įpareigoja, kad reikia išmokti prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo laisvus pasirinkimus. Svarbi ir elementari, kasdienė pagarba – jeigu aš prašau, kad mokinai pamokos metu nesinaudotų telefonais, aš ir pati turiu juo nesinaudoti.
Kad galėtum pareikalauti iš mokinio 90–95 procentų darbo, pats turi dirbti 120 procentų“, – įsitikinusi I.Vainorienė, prisiminusi psichologų mintį, kad žmogų charakterizuoja ne žodžiai, bet veiksmai. Juk žodžių, pasak mokytojos, pilni žodynai, bet pasaulis dėl to netampa geresnis.
