Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje ne vienoje klasėje kartu su kitais sėkmingai mokosi ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai.
Progimnazijos direktorė Danutė Mažvylienė pasakojo, kad įtraukusis ugdymas jų mokykloje nėra didelė naujiena: čia ir anksčiau ateidavo mokytis pavienių vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Visgi administracija „rimčiau“ tam ruoštis ėmėsi prieš keletą metų, sužinojusi, jog į pirmąją klasę iš karto ateis 5 vaikučiai, turintys autizmo spektro sutrikimą ar Aspergerio sindromą. Tuomet specialistai buvo siunčiami į mokymus, šviečiama mokyklos bendruomenė, taikytos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) rekomendacijas.
Vaikai į bendruomenę įsiliejo sėkmingai, o specialistai tobulinasi ir toliau – ir dabar ši mokykla pristatoma kaip tinkamas įtraukiojo ugdymo pavyzdys, o jos pedagogai dalijasi sukaupta patirtimi su kitomis ugdymo įstaigomis.
Kita mūsų pašnekovė Dalia Žičkienė dirba mokyklos psichologe dviejose ugdymo įstaigose – Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje ir Sudervės Mariano Zdziechovskio pagrindinėje mokykloje. Ji drauge su mokyklų bendruomene aktyviai siekia, kad čia būtų sukurtos kuo geresnės sąlygos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams.
„Vienoje iš mokyklų, kurioje dirbu, turime ir specialiąsias klases. Drauge su mokytojais ir švietimo pagalbos specialistais stebime mokinių pažangą, svarstome jų galimybes ugdytis bendrojoje klasėje. Pavyzdžiui, specialiojoje klasėje mokėsi berniukas, kuris palaipsniui buvo integruotas į „paprastą“ klasę.
Kai kurie klasės vaikų tėvai pradžioje tuo buvo nepatenkinti – jų vaikai kartu lankė darželį, kur tas berniukas skriausdavo kitus. Su klasės tėvais daug bendravome, aiškinome jiems, kaip spręsime problemas, jeigu jų kils, tarkim, ką darysime, jei tas vaikas triukšmaus, elgsis agresyviai ar nesugebės išbūti pamokoje. Berniukui pagalbą nuolat teikė mokinio padėjėja, jam buvo sudarytos sąlygos, esant poreikiui, mokytis atskiroje patalpoje, teikiama švietimo pagalbos specialistų pagalba. Galiausiai tas berniukas sėkmingai įsiliejo į klasę“, – pasakojo D.Žičkienė.
Svarbiausia – kalbėtis tarpusavyje
Abi kalbintos specialistės pabrėžė, kad svarbiausia, kai į klasę ateina ypatingų vaikų, yra kalbėjimasis, bendradarbiavimas ir sprendimų ieškojimas.
Paprastai ypatingi vaikai su mokyklos aplinka ir būsima mokytoja supažindinami dar vasarą prieš naujų mokslo metų pradžią, gali ne kartą čia apsilankyti, kad po rugsėjo pirmosios jaustųsi mažiau pasimetę.
Na, o kiti moksleiviai ir jų tėvai supažindami su išskirtiniu vaiku, pasakoma, kokie jo ypatumai. „Siūlyčiau vaikams viską pasakoti paprastai – mes visi esame skirtingi, vieno akys mėlynos, kito – žalios, vienas bėga greičiau, kitas – lėčiau, visi turime savų ypatumų, ir naujas bendraklasis taip pat – gal jis mažai kalba, savitai taria žodžius ar vartoja daug angliškų žodžių, bet mes pasistengsime jį suprasti, jokiu būdu neerzinsime ir padėsime vieni kitiems.
Su situacija reiktų supažindinti ir vaikų tėvus – jiems siūlyčiau ne akcentuoti diagnozę, o pasakyti, kuo tas vaikas ypatingas, ką verta žinoti apie bendravimą su juo ir kaip mokyklos bendruomenė reaguos, ko imsis, jeigu kils nesklandumų. Tėvus paprastai labiausiai gąsdina nežinomybė – o kai situacija išaiškinama, tampa daug ramiau“, – aiškino D.Žičkienė.
Direktorė D. Mažvylienė pastebėjo, kad jų progimnazijoje ir valytojos, valgyklos darbuotojos, autobuso vairuotojas ir kiti žino, kad kai kurie moksleiviai turi tam tikrų savitumų, o išlydėdami vaikus į penktąsias klases pradinukų pedagogai pristato juos būsimiems mokytojams.
„Taip, dirbant su ypatingais vaikais kyla visokiausių iššūkių – bet daugelį jų galime įveikti, tik reikia stengtis ir bendradarbiauti. Svarbu, kad vaikams teikiama pagalba būtų koordinuota ir nuosekli, juk jų nervų sistema labai jautri, jie jautriai reaguoja į naują aplinką ir naujus metodus – reikia juos „prisijaukinti“, – aiškino D. Mažvylienė.
Klasėje – keli pedagogai
Anykščių A. Vienuolio progimnazija dalyvauja Atvirųjų klasių projekte. Klasėse, kuriose mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, yra ir antrasis mokytojas bei papildomas mokytojo padėjėjas, tad paprastai klasėje būna trys arba keturi suaugusieji – ir jie visi yra reikalingi. Tokių klasių progimnazijoje yra penkios.
Ir kitose mokyklose su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku klasėje dirba mokinio, kuris ir paaiškina jam pedagogo skirtas užduotis, palydi jį, kur reikia, ir pan.
Pedagogams dirbti, kai klasėje yra specialiųjų poreikių turinčių vaikų, ne visada paprasta – visi vaikai ir jų poreikiai skirtingi, – tad ir jiems padeda žinojimas, kad prireikus sulauks administracijos palaikymo, kad sprendžiant kilusius klausimus padės mokyklos psichologas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, mokytojas-konsultantas. Galima kreiptis ir į Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrių, Įtraukiojo ugdymo centrą, kurių specialistai konsultuoja, kai susiduriama su sudėtingesniais atvejais.
Atsigauti padeda šokiai ir krepšinis
Kaip pastebėjo progimnazijos direktorė, nors yra nemažai rekomendacijų, kaip turėtų vykti įtraukusis ugdymas, praktikoje kiekvienas atvejis yra individualus, kiekvienas vaikas turi atskirą istoriją ir reikia ieškoti jam tinkamiausio sprendimo. Tarkim, vienas berniukas, užplūdus emocijoms, geriausiai nurimsta, mėtydamas kamuolį į krepšį – tad dėl jo koridoriuje ir įtaisyta krepšinio lenta, padedanti jam prasiblaškyti ir susikaupti mokslams. Ir, suprantama, tuo pačiu krepšiu naudotis gali ir kiti vaikai – taigi nors poreikis yra individualus, nauda – toli gražu ne.
Vienai mokyklos, kurioje dirba D. Žičkienė, mokinei taip pat labai tinka aktyvi veikla – tad jos individualus tvarkaraštis sudėliotas taip, kad ji papildomai dalyvauja ir šokio, ir kūno kultūros pamokose su kitomis klasėmis.
„Žinoma, įprastos raidos vaikams pradžioje kyla klausimų, kodėl bendraklasis gali viduryje pamokos išeiti pasivaikščioti, o jie – negali, bet kompetentingas pedagogas gali tai paaiškinti. Ir vaikams labai svarbu tai paaiškinti“, – sakė D. Mažvylienė.
Nauda visoms pusėms
Abi pašnekovės pastebėjo, kad, nepaisant kylančių iššūkių, įtraukusis ugdymas naudingas ne tik specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bet ir visai bendruomenei. „Vaikai nuo mažens mato, kad žmonės yra įvairūs, mokosi juos pažinti ir priimti, mokosi sutarti, draugauti, padėti, spręsti kylančias problemas. Taip vaikai auga empatiškesni ir tolerantiškesni“, – teigė D.Žičkienė.
O D. Mažvylienė pastebėjo: „Specialiųjų poreikių turinčius vaikus aš vadinu mūsų mokytojais, nes jų dėka ir mes, pedagogai, ir visa mokyklos bendruomenė išmokstame tikrai daug naujų dalykų ir daugiau suprantame apie gyvenimą.“
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
