Jos ugdomi mokiniai – itin skirtingi, tačiau ilgametė pedagogė įsitikinusi, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai bendrojo lavinimo mokykloje ne tik gali geriau atsiskleisti ir augti, bet savo buvimu praturtinti ir visą švietimo įstaigos bendruomenę.
Nors I. Juršėnaitė neslepia, kad darbas su ypatingais vaikais pareikalavo nemažai pastangų, nerimaujantiems dėl įtraukiojo ugdymo mokytoja siunčia aiškią žinią – tai yra galimybė, kurios bijoti tikrai nereikia.
Prisiminė pačią pradžią
Fizinio ugdymo mokytoja I. Juršėnaitė Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje dirba jau 30 metų. Kaip pati prisimena, visada mokykloje buvo vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nes būtent ši įstaiga pirmoji Lietuvoje ir pradėjo integruoti vaikus su negalia bei įvairiais poreikiais.
„Tai buvo mūsų pirmosios direktorės Alvyros Galkienės misija, kad visi vaikai turėtų mokytis kartu – nesvarbu, kokių poreikių jie turėtų. Nuo to viskas ir prasidėjo, kad vaikučiai buvo kviečiami į mokyklą, tos klasės kūrėsi, augo ir išaugo į didelę mokyklą.
Kiekvienais metais įvairių poreikių turinčių vaikų skaičius didėjo – jie turėjo ir fizinių negalių, ir intelekto, regos, klausos sutrikimų.
Dabar į bendrąsias klases yra labai daug norinčių ateiti būtent autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų“, – pasakojo I.Juršėnaitė.
Paklausta, kokią situaciją pati atsimena prieš tuos 30 metų, mokytoja pasakojo, kad kai kurie specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai lankė darželius, dar kiti buvo ugdomi namuose, tačiau buvo ir tokių vaikų, kurių tėvai juos tiesiog augindavo namuose ir galbūt bijojo juos parodyti, leisti į ugdymo įstaigas.
„Įsivaizduoju, kad vėliau tėvai vieni iš kitų išgirdo, kad vaikai gali mokytis mūsų mokykloje. Iš pradžių ne visi vaikai buvo bendrose klasėse, dalis vaikų mokėsi atskirai, bet toje pačioje mokykloje.
Buvo lavinamosios klasės, jeigu vaikai turėjo intelekto sutrikimų, buvo ir specialiosios klasės, kur vaikai jau turėjo ne tokias dideles negalias, o bendrose klasėse buvo tie, kurie jau galėjo dalyvauti ugdyme su įprastos raidos bendramžiais“, – dalijosi pedagogė.
Ji sakė, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičius mokykloje augo dėl to, kad tėvai atrado, jog čia jų vaikams sudaromos tinkamos sąlygos augti, mokytis, būti bendruomenės dalimi.
Šiais mokslo metais Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje mokosi apie 100 mokinių, turinčių įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Svarbi visapusiška komunikacija
Kaip vyksta fizinio ugdymo pamokos, kai klasėje yra ir įprastos raidos, ir turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių? Pasak I.Juršėnaitės, procesas – įprastas, bet tokios pamokos reikalauja pasiruošimo.
„Visi vaikai, atsižvelgiant į jų amžių, yra supažindinami, kad klasėje bus įvairių galių klasiokų. Labai svarbu pasiruošti, paaiškinti, kad vieni galės padaryti daugiau, o kiti – mažiau. Priklausomai nuo vaiko negalios ir sugebėjimų reikia parengti individualias programas, jas pritaikyti, nes vaikai, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, ne visada supranta, ką veiks pamokoje.
Kai kuriems turime paruošti vaizdines priemones, lyg dienotvarkes, kad vaikas nepajaustų emocinio nestabilumo ar streso. Kai visiems pasakome pamokos temą, ką veiksime, tą vaiką supažindiname ir su jo dienotvarke.
Joje parašyta ar paveikslėliu pavaizduota“ kad mes dabar bėgsime, po to darysime mankštą ar žaisime žaidimą. Taip vaikas jaučiasi ramiau, nes žino, kas jo laukia“, – dėstė pedagogė.
Anot I. Juršėnaitės, ne mažiau svarbu kalbėtis ir su įprastos raidos vaikais, kad būtų išvengta ir, pavyzdžiui, patyčių.
„Reikia pasakyti, kad klasės draugai nebūtinai galės vytis kamuolį, jį pagauti, galbūt nemokės šokti į aukštį ar užlipti ant kopėtėlių. Ir kai vaikai yra supažindinami, kad tie vaikučiai kažko neatliks, kiti, kurie geba tai padaryti, neretai prisiima juos globoti – padeda, pamoko. Tada nelieka tokio skirtumo, kad štai, jie kažko nepadaro ir mes čia pulsime juoktis“, – apie gerąsias patirtis pasakojo mokytoja.
Visgi komunikuoti labai svarbu ir su vaikų tėvais, įsitikinusi I. Juršėnaitė. Šie turėtų suprasti ir žinoti, kad reikės priimti įvairius bendraklasius.
„Gali būti, kad vaikas per pamoką leis garsus, gal supyks ir kažko nedarys, gali būti suirzęs – taip nutinka visiems vaikams, ne tik turintiems įvairių poreikių. Kai kurie vaikai, pvz., negali būti triukšme, o per kūno kultūros pamokas tai yra iššūkis, nes salėje sportuoja dažniausiai net ne viena klasė.
Tada mokytojai stengiasi nenaudoti švilpuko, uždeda ausines. Bet po mėnesio, trijų ar pusmečio vaikams tų ausinių jau nebereikia, jie adaptuojasi, apsipranta“, – aiškino ilgametė fizinio ugdymo mokytoja.
Pamoka – kaip vaistas
Paklausta, ką fizinio ugdymo pamoka, kurią esame įpratę vadinti tiesiog kūno kultūra, duoda specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokytoja pripažįsta – naudos yra milžiniškos.
„Specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas per fizinio ugdymo pamoką galbūt pirmą kartą gyvenime patiria sėkmę, kad jis kažką gali padaryti.
Tiems vaikams ne visada sekasi matematika, lietuvių kalba, nes turime mokinių ir su intelekto negalia, o čia jis metė kamuolį ir jį pataikė, atmušė kamuolį, nušoko, nubėgo – jis jaučia sėkmę, nes mes visi juo džiaugiamės. Kad ir tą paprastą kvadratą žaidžiant – gal tai ir elementarus žaidimas, bet tam vaikui yra sėkmė, nes jo neišmušė“, – pavyzdį pateikė I.Juršėnaitė.
Pasak jos, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai juda daug mažiau negu kiti, todėl būti įprastoje fizinio ugdymo pamokoje jiems – itin sveika.
„Tėvai, kaip ir visa dabartinė visuomenė, yra labai užsiėmę, ir net įprastos raidos vaikai mažiau juda, o ką jau kalbėti apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Kartais tėvai nori ir atleisti vaikus nuo fizinio pamokos, nes galvoja, kad jam nesiseks, tai kam tą vaiką traumuoti, bet pakalbėjus su tėvais ta problema išsisprendžia ir jos nebėra“, – pasakojo pedagogė.
Nėra vienodų vaikų ir vieno recepto visiems
„Per visą savo karjeros laikotarpį nebuvo nė vieno tokio paties vaiko, todėl ir vieno recepto nėra. Vienas vaikas bijo kontakto, vengia bendrauti – mokytojui reikia jį prisijaukinti. Kitas – priešingai nori kontakto, betarpiško bendravimo.
Pavyzdžiui, vienas dabartinis mokinys labai dažnai pribėga, apsikabina, sako, kad jau nusiraminau ir galiu dirbti toliau. Tai yra skirtingi dalykai“, – kalbėjo mokytoja.
„Taip, reikia labiau pasiruošti pamokoms, pagalvoti apie veiklas, ką vaikas veiks tuomet, jei negalės atlikti užduoties. Visada turi turėti kelis variantus vienai pamokai“, – pridūrė I.Juršėnaitė.
Ilgametė pedagogė pripažįsta ir tai, kad tiek visuomenėje, tiek ir atskirose mokyklose apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus vis dar galima išgirsti įvairių stereotipų, bet, pasak jos, mes į įtraukųjį ugdymą turime žiūrėti kaip į vaiką, o ne kaip į kažkokią problemą, kurią turime išspręsti.
I.Juršėnaitė neabejoja ir tuo, kad mokytis įvairioje aplinkoje naudinga ir specialiųjų ugdymosi poreikių neturintiems vaikams.
„Ne visi vaikai šeimoje pažįsta bendrąsias vertybes – kaip toleruoti, priimti įvairovę, rodyti atjautą, pagalbą. Įprastai besivystantys vaikai pamokose padeda kitiems vaikams, o taip jie ir patys lengviau įsisavina informaciją.
Kalbant apie specialiųjų ugdymosi poreikių vaikučius, kurie ateina į bendrąsias klases, jiems tas bendravimas, aplinka, buvimas kartu su bendraamžiais tikrai yra į naudą, nes taip ir jų mokymosi rezultatai pagerėja, yra ir noras, ir tikslas pasistiebti“, – pastebėjo fizinio ugdymo mokytoja.
Daugiau informacijos www.itrauktis.lt
