Pažymima, kad Estijos pedagogai yra itin išsimokslinę, socialiniams ir asmeniniams įgūdžiams mokyklose skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir akademiniam mokymuisi, o jų ugdymo programoje yra daug įvairiausių dalykų – nuo robotikos iki menų.
Estijoje jau ne vienerius metus gyvenantis komunikacijos specialistas Vaidas Matulaitis pabrėžia, kad šioje šalyje švietimas iš tiesų yra prioritetas, kuriam skiriama ypač daug dėmesio, tačiau, tiesa, net ir čia ne viskas rožėmis klota.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė ir mokytoja Aušra Rutkienė įvardijo priežastis, kodėl estai savo švietimo sistema taip atsiskyrė nuo Lietuvos ir Latvijos, bei išskyrė esmines mūsų klaidas, kurios vis dar neleidžia prie jų priartėti.
Sėkmę atnešė ne vienas sprendimas
„Švietimo galiūne“ Estiją pavadinęs leidinys „The Guardian“ priminė, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Tarptautinės mokinių vertinimo programos (PISA) reitinge, kuriame vertinami penkiolikmečių matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų gebėjimai, Estija užima geriausią vietą Europoje.
Estijos švietimo ir jaunimo reikalų valdybos tarptautinių vertinimams vadovaujanti Gunda Tire teigė, kad šalies sėkmę iš dalies lėmė istorijos ir geografijos derinys.
„Pas mus gyveno švedai, danai, rusai, vokiečiai, daugybė žmonių atvykdavo ir išvykdavo. Estai, jei norėjo išlikti, turėjo būti protingi, ir jie suprato, kad išsilavinimas juos ves į priekį. Taip buvo ir tada, kai buvome sovietų okupacijoje“, – sakė G.Tire.
Pasak jos, vienas iš svarbiausių principų yra lygybė – visuotiniai nemokami pietūs mokyklose yra tiek pat ideologinis, kiek ir praktinis klausimas. Be to, beveik visi vaikai lanko darželį, o ugdymo įstaigos turi daug autonomijos.
Kaip rašė „The Guardian“, Estija jau nuo 1997 m. mokykloms teigė prieigą prie interneto, apmokė daug pedagogų. Daugelis vaikų Estijoje esą mokosi kodavimo ir robotikos, o viskas – nuo vadovėlių iki bendravimo su tėvais – yra skaitmenizuota. Pasak G.Tire, didžioji dalis vaikų lanko dailės ir muzikos pamokas, mokosi gaminti maistą, megzti ir pan.
Estijoje gyvenantis komunikacijos specialistas V.Matulaitis aiškino, kad šiuose teiginiuose tiesos yra nemažai, tačiau, jo teigimu, „padangėje netrūksta ir debesų“.
Pasak V.Matulaičio, šioje Lietuvai artimoje šalyje yra labai ryškus edukacijos kultas – estai labai daug dėmesio skiria švietimui, tad jis yra neatsiejama gyvenimo dalis kiekvienoje šeimoje.
„Atvažiavus į Estiją mane net nustebino, kaip tėvai rūpinasi, kaip skaičiuoja reitingus, nes kasmet mokyklos, kaip ir Lietuvoje, yra reitinguojamos, bet čia reitingai turi ypatingą reikšmę.
Vaikai net nuo 3 metų kai kuriais atvejais leidžiami į paruošiamąsias klases tam, kad patektų į prestižines mokyklas, nes į jas būna didžiuliai konkursai“, – pasakojo Estijoje gyvenantis lietuvis.
Anot V.Matulaičio, švietimo sistema Estijoje yra tokia kokybiška dėl to, kad čia jau seniai įvykdyta švietimo reforma, o dabar ragaujami saldūs jos vaisiai.
„Estija, lyginant su Lietuva, stipriai anksčiau padarė didžiąją švietimo sistemos reformą, ir šitoje frazėje žodis sistema yra esminis, nes buvo keičiami ne kažkokie pavieniai aspektai, o sistema.
Atsisakoma posovietinio modelio, žiūrima į Suomiją, daug dėmesio skiriama regionams. Galbūt tuo metu ta reforma buvo pakankamai skausminga, kaip ir kitos estų reformos, bet po 10 metų ji davė akivaizdžius rezultatus“, – apibūdino pašnekovas.
Kaip vieną iš konkrečių priežasčių, kodėl estai taip atsiplėšia nuo Baltijos kaimynių, o šios šalies moksleiviai pagal kai kuriuos rodiklius yra netgi vieni geriausių Europoje, V.Matulaitis įvardijo... vadovėlius.
„Man kaip tik neseniai teko bendrauti su didžiausios vadovėlių leidyklos sudarytojais, lyginti šalis. Nors Lietuvos, Latvijos ir Estijos programos yra panašios, yra skirtumų, kurie iš karto gal ir nepastebimi, bet jie orientuoti į holistinį priėjimą, mokytojams vadovėlis duodamas kaip instrumentas, kad jis jau eidamas per pamokas turėtų mažiau aiškinti, o pateikti daugiau scenarijų – taip ir vaikui aiškiau, ir rezultatai greičiau pasiekiami“, – aiškino komunikacijos specialistas.
Jis pridūrė, kad didžioji dalis Estijos mokytojų net nebenori rinktis jokių kitų vadovėlių, nes iš karto pajuto, kad šie vienu metu ir palengvina mokytojo darbą, ir duoda puikių rezultatų.
„Jų metodologija psichologiškai yra suskirstyta į daug žingsnelių. Ne taip, kad tu visą pamoką eini temą ir pamokos gale tau užduoda užtvirtinančius klausimus, ką tu atsimeni, o ten po kiekvienos potemės yra tokie klausimai – tau leidžiama viską fiksuoti žingsnis po žingsnio, neaplenkiant problemos ar iškilusio neaiškumo, tu įsisavini žymiai paprasčiau ir aiškiau kiekvieną potemę.
Tai tave veda žingsnelis po žingsnelio, kad tau būtų aišku, kad tas procesas būtų nuoseklus. Tarp kitko, tai yra labai estiškas priėjimas daugelyje dalykų – jie geba matyti horizonte užsibrėžtą tikslą, tada susiskirsto mažais žingsneliais ir nuosekliai link jo eina.
Lietuvių skirtumas toks, kad mes pamatome kliūtį, iššūkį, tada įsibėgėjame ir norime „pramušti“ tai iš pirmo karto, o kartais reikia susiplanuoti“, – svarstė specialistas.
Kalbėdamas apie atmosferą ir ugdymo stilių estų mokyklose V.Matulaitis atkreipė dėmesį į tai, kad mokymo įstaigos ir patys pedagogai čia iš tiesų turi labai daug laisvės ir autonomijos. Jis pridūrė, kad dabar Estijoje yra svarstoma apie tam tikras naujoves, dėl kurių švietimo įstaigos taip pat galės nuspręsti individualiai.
„Kaip tik šiuo metu vyksta diskusija, kad galbūt verta pavėlinti mokymo dieną ir pradėti ją ne 8, o 9 val. ryto. Tai yra tik vienas iš trijų to paketo, kuris dabar yra svarstomas, aspektų. Taip pat yra peržiūrima mityba, kad būtų maksimaliai sveika, turtinga gerosiomis medžiagomis, vitaminais, greito ir nesveiko maisto atsisakymas.
Ir trečias dalykas yra mokinio kuprinės svorio kontrolė, kad jis būtų apibrėžtas įstatymiškai, jog kuprinė negali būti sunkesnė negu tiek ir tiek kilogramų, kad neiškryptų stuburas.
Dar neaišku, kuo viskas baigsis, nes nuomonės skirtingos – jaunesnių klasių vaikų tėvai nepalankiai žiūri, nes tai kertasi su jų darbo pradžios valandomis ir kamščiais mieste. Galbūt kiekviena mokykla galės nuspręsti kaip ji nori, laisvių mokykloms duota“, – aiškino pašnekovas.
Netrūksta ir iššūkių
Tačiau, pasak V.Matulaičio, nepaisant visų gerų dalykų estų švietimo sistemoje, yra ir tamsioji pusė – ji atsiskleidė metų pradžioje, kai estų mokytojai sukilo į kelias savaites trukusį visuotinį streiką.
„Vienas iš pagrindinių reikalavimų buvo pakelti vidutinę algą, bet streikas iš esmės susijęs ir su dabar vykdoma vadinama visuotine estų mokyklos reforma – pagrindinis iššūkis tas, kad visos Estijos mokyklos turi pereiti tik prie estų kalbos. Tai reiškia, kad palaipsniui naikinamos rusakalbės ir visų kitų kalbų mokyklos, išskyrus privačias mokyklas“, – aiškino lietuvis.
Pasak jo, tai yra didelis iššūkis, nes rusakalbių mokyklų Estijoje – labai daug.
„Taline yra 40 proc. rusakalbių, rytiniame regione, kur pagrindinis miestas yra Narva, apskritai dominuoja rusakalbiai, tai realiai reforma liečia ne šimtus, o tūkstančius pedagogų, ir ten yra gana didelių problemų, iš kur priimti tiek daug estų kalbos reikalavimus atitinkančių mokytojų, nes jų ten trūksta“, – kalbėjo V.Matulaitis.
Kita problema, kurią jis įvardijo – pedagoginio sluoksnio senėjimas, kai į švietimo sistemą, kaip ir Lietuvoje, įsilieja mažai jaunų mokytojų.
„Tai balansas kol kas yra minusinis, nors paskutinės tendencijos jau yra į pozityvą. Bet tai yra susiję ir su specialiais paketais jauniems pedagogams – jiems siūlomos priemokos, išmokos, lengvatos su apgyvendinimu, su kitais valstybės bonusais. Tai skatinama, ir atrodo, kad duoda vaisių, bet vis tiek dar nepakankamai.
Negalima sakyti, kad viskas Estijoje yra labai puiku ir nėra problemų. Yra ir įtampa darbo rinkoje, yra finansinės motyvacijos klausimas, nes Estijos infliacija ir vėl yra viena didžiausių ES, ekonomika tikrai išgyvena ne pačius geriausius laikus, o Lietuvos rodikliai kai kuriuose dalykuose stipriai estus lenkia“, – dėstė V.Matulaitis.
Kodėl iš tiesų estai mus aplenkė?
Pasak Kauno Jono Jablonskio gimnazijos matematikos mokytojos ir VDU Švietimo akademijos profesorės A.Rutkienės, pedagogų bendruomenė iš tiesų pastebi, kad, lyginant su Latvija ir Lietuva, Estija pagal mokinių pasiekimus yra atsiplėšusi. Pasak specialistės, tai galima paaiškinti keliais pagrindiniais aspektais.
„Vienas iš jų, kad gerąsias praktikas estai perkelia pritaikydami jas savo kontekstui. Kaip dažnai nutinka, mes kažką gero pamatome ir tada bandome perkelti pas save neįvertindami situacijos, ar bus gerai, ar veiks sėkmingai. Tai būtinai turime pasižiūrėti į savo reikmes, savo kultūrinį kontekstą, tradicijas“, – portalui lrytas.lt sakė profesorė.
Kitas, jau skaudesnis momentas, anot A.Rutkienės, yra švietimo finansavimas.
„Negalime sakyti, kad Lietuvoje jis labai mažas, bet kaip efektyviai jis panaudojamas, jau kitas klausimas. Kalbant apie tą patį programų atnaujinimą, tai vyksta visame pasaulyje, tik klausimas, kaip tam pasiruošiama ir kaip efektyviai tai įgyvendinama“, – svarstė pedagogė.
A.Rutkienės manymu, šalies švietimo sistemos sėkmė labai glaudžiai susijusi ir su tuo, kaip švietimas, kaip reiškinys, yra suvokiamas šalies gyvenime. O čia lietuvių ir estų požiūriai kiek išsiskiria.
„Kaip bebūtų, švietimas ugdo ateičiai, ir iš esmės tai yra socialinio, ekonominio, politinio šalies gyvenimo ateitis. Ką ir rodo estų pavyzdys, kad jie mato švietimo svarbą ir reikšmę čia ir dabar ir tai yra investicija į ateitį. Mūsų atveju, mes norime greito rezultato, greito pokyčio, o dažniausiai taip ir nevyksta.
Labai dažnai nutinka, kad mes priimame kažkokį nutarimą, priėmus jį ministerijos darbo grupė ar ministrai pasikeičia ir tada tos veiklos pasimiršta – nėra ilgalaikio matymo ir strategijos“, – akcentavo VDU Švietimo akademijos profesorė, pridūrusi, kad visiems procesams ir reformoms švietime turi būti labai kruopščiai pasiruošta.
„Labai gražiai straipsnyje buvo pasakyta, kad reformų iniciatyva eina iš apačios – kai pedagogams, tėvams, vaikams yra negerai ir jeigu kyla iniciatyvos, jos tikrai visada bus sėkmingesnės, negu tos veiklos, iniciatyvos ir nutarimai, kurie nuleidžiami iš viršaus“, – pabrėžė A.Rutkienė.
Pasak specialistės, Estijos švietimo sistemos privalumas yra ir jau minėta autonomija, suteikiama mokykloms ir mokytojams, nes tokiu atveju jie nėra spraudžiami į rėmus. Taip pat A.Rutkienė išskyrė dar vieną Lietuvai būdingą, bet nebūtinai pozityvų bruožą – nevienareikšmišką išsilavinimo suvokimą.
„Jeigu padarytume žmonių apklausą, ar išsilavinimas yra vertybė, turbūt esminis dalykas, kad pati vertybės sąvoka būtų skirtingai traktuojama. Kažkam reikia, kad žmogus būtų mąstantis, kūrybingas, turėtų globalų matymą, o kai kam išsilavinimas lygus diplomo įgijimui.
Pas mus kažin, ar nenueita tam tikrų kiekybinių rodiklių siekimo keliu, kad aukštąjį išsilavinimą įgytų tam tikras procentas. Yra tokie Europos rodikliai, siekiamybė, ir pas mus tas rodiklis labai gražiai atrodo, bet greta kiekybės turi eiti ir kokybė“, – įsitikinusi profesorė.
Vilties pasistiebti dar yra
A.Rutkienė taip pat priminė, kad visi mokytojai Estijoje privalo turėti magistro išsilavinimą – šioje vietoje Lietuva vėlgi išsiskiria.
„Pas mus į mokyklas eina dirbti žmonės su bakalaurais arba net nebaigę. Esant pedagogų trūkumui mes turime dirbančius studentus, ir tada atsiranda kokybės klausimas – kiekybiškai užpildome laisvas vietas, bet gali nukentėti kokybė.
Skandinavai arba kai kurios kitos šalys į pedagogikos studijas turi didelius konkursus, ne kiekvieną gali priimti, o pas mus atvirkščiai – priimame vos ne kiekvieną, tenkinantį minimaliausius reikalavimus. Tai jei ateina pedagogas, kurio akademiniai ir kiti dalykai nėra patys aukščiausi, jis tuo ateityje dalinsis ir su mokiniais“, – svarstė pašnekovė.
Kalbėdama apie kitą aspektą – patiems mokiniams suteikiamą laisvę ir dėmesį jų asmenybės vystymuisi – A.Rutkienė pastebėjo, kad to iš esmės netrūksta ir Lietuvoje – siūlomos ir asmenybės augimo, ir verslumo, ir kūrybiškumo ugdymo programos, tačiau tam tikroje vietoje, pasak profesorės, įvyksta lūžis.
„Pradinėse klasėse vaikai ateina į mokyklą gerai praleisti laiką ir daugeliu atvejų tikrai yra balansas tarp akademinių dalykų ir asmenybės. Bet vėliau staiga vaikai įšoksta į tą dalykinę sistemą ir turbūt ar nėra susikalbėjimo, ar kiekvieno dalyko mokytojui atrodo, kad jo dalykas labai svarbus. (...)
Aš visada skaičiuoju labai aritmetiškai 11-okų ir 12-okų užimtumą: jie turi, tarkime, po 32–33 pamokas. 5 dienos po 6–7 pamokas kasdien. Dar vaikai turi namų darbus paruošti – 2–3 valandos dar tam. O tai kada vaikui lavintis, knygas skaityti, kur neformalus ugdymas? To balanso trūksta tiek vaikų ugdyme, tiek ir pedagogams“, – dėmesį atkreipė profesorė.
Tačiau A.Rutkienė įsitikinusi, kad prie Estijos Lietuvai priartėti įmanoma – tereikia laiko ir daugiau strateginio mąstymo.
„Mes gi kažkada su estais buvome greta, o jie šovė į priekį – vadinasi, tikrai įmanoma tuos dalykus keisti. Žinoma, pedagogų trūkumas, tų pedagogų pervargimai ir kiti dalykai atsiliepia.
Tam reikia laiko ir ilgalaikės strategijos – aiškaus matymo, ką ir kaip žingsnis po žingsnio daryti. O jei mes kopijuojame nuo kažko ir darome tai neįvertinę, ar tai tinka mūsų situacijai ir kokį tai duos efektą, tokie darymai dėl darymo kartais nepasiteisina“, – aiškino pedagogė.
