Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad norint užauginti žingeidų ir savarankišką žmogų, svarbu nuo mažens ugdyti vaiko gebėjimą priimti sprendimus bei prisiimti atsakomybę už juos. Šiuo klausimu turėtų darniai veikti tėvai, pats vaikas, svarbus vaidmuo tenka mokyklai.
„Nors taisyklės ir ribos tarsi asocijuojasi su griežtu auklėjimu, yra visai priešingai – jų žinojimas ir priėmimas vaikui suteikia saugumo jausmą“, – akcentavo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Rasa Jankūnaitė.
Vaiko teisių gynėjai patarė kaip kurti pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku šeimoje ir ugdymo įstaigos aplinkoje, padėti atsiskleisti jo asmenybės individualumui ir kviečia atsisakyti pasenusių „negalima“ metodų.
Svarbi laisvė ir gerųjų savybių skatinimas
R. Jankūnaitė kalbėjo, kad savarankiškumo mažieji mokosi nuo pirmųjų savo gyvenimo metų. Pasak jos, šiame procese itin reikšmingas tėvų ar kitų šalia vaiko esančių suaugusiųjų pavyzdys.
„Jeigu norime išugdyti savarankišką asmenybę, svarbu kuo anksčiau suteikti vaikui erdvės veikti. Gal ne visi vaiko ar paauglio pasirinkimai bus teisingi, ir tai visiškai normalu. Tik darydamas „kitokius“ sprendimus jaunas žmogus turi galimybę susidurti su pasekmėmis ir mokytis įveikti iššūkius – tai formuoja jo asmenybę“, – kalbėjo R. Jankūnaitė.
Savo ruožtu psichologė, biomedicinos mokslų daktarė, tinklaraščio „Dideli vaikai“ įkūrėja Agnė Laskytė akcentavo, jog mokant vaiką priimti sprendimus, svarbi ne tik laisvė, bet ir dėmesingumas vaikui.
„Ugdydami vaiką pastebime jo asmenines savybes, matome silpnybes, todėl, kai jis pradeda kalbėti, verta pastiprinti dalykus, kurie jam sekasi. Juos aptarus atkreipiame dėmesį į tai, kokias savybes vaikas turi. Jei paskatinsime tinkamą vaiko elgesį, jis žinos, kokie jo veiksmai ir sprendimai yra teisingi. Atminkime, kad vaiką ugdome pastebėdami jo tinkamą elgesį – tai, ką jis gerai daro buityje, rutinoje“, – įžvalgomis dalijosi psichologė.
Pirmieji savarankiški sprendimai
A. Laskytė įsitikinusi – mokant vaiką priimti savarankiškus sprendimus, svarbu pradėti nuo paprasčiausių dalykų.
„Pavyzdžiui, nusirengęs drabužius vaikas juos įmetė į skalbinių dėžę. Tai tinkamas sprendimas, todėl jį reikėtų užfiksuoti ir vaiką pagirti. Nuolat suteikiamas grįžtamasis ryšys leis sustiprinti tinkamą veiksmą.
Buityje vertėtų pradėti nuo labai lengvų, atrodytų, visiškai nereikšmingų dalykų, tačiau tai yra pirmieji labai svarbūs vaiko sprendimai, jie yra verti paskatinimo“, – pavyzdį pateikė pašnekovė.
Psichologė kalbėjo, kad kitas žingsnis yra vaiko išėjimas iš šeimos ir susidūrimas su aplinka, kur jau jam tenka derintis prie kitų.
„Čia vėl reikia priimti sprendimus, kuriems iki tol poreikio nebuvo. Kai vaikas yra vienas su mama, jam nereikia naudoti resursų sprendžiant kaip, pavyzdžiui, elgtis su kitais. Dėl šios priežasties, vaikui išėjus į sociumą taip pat reikėtų galvoti apie sprendimų priėmimo stiprinimą“, – dėstė pašnekovė.
Pasak A. Laskytės, net ir skatinant priimti teisingą sprendimą, gali padėti sveikų ribų nustatymas.
„Jei vaikas nelinkęs dalintis žaislu, reiškia, jo turėti negali – sprendimas galėtų būti žaislo pasidėjimas į spintelę. Tai nelabai smagi patirtis, tačiau taip vaiko nedirgina kiti jo žaislo norintys vaikai. Dar vienas sprendimas – žaislą palikti namuose – tai taip pat pasekmė, žaislo neturi nei kiti, nei pats vaikas. Galima siūlyti ir neštis du žaislus – vieną sau, kitą – draugui“, – ne kartą pačios sėkmingai išbandytus metodus pateikė A. Laskytė.
Pasak jos, problemos sprendimo būdų vertėtų ieškoti ir su pačiu vaiku – tuomet jis yra skatinamas galvoti, tačiau tėvams rekomenduojama prieš tai pasiūlyti vaikui kelis pasirinkimo variantus – tai lyg apribojimas, formuojantis ribą, tačiau tuo pat metu skatinimas pačiam priimti sprendimą ir suprasti jo pasekmes.
Psichologė akcentavo, kad auginant vaiką labai tinka sokratiškasis klausinėjimas, kai klausimais yra vedamas link teisingo sprendimo, tačiau pats teisingas sprendimas nepasakomas – taip yra auginamas vaiko mąstymo raumuo, o vaikas jaučia, kad sprendimą rado pats.
Kuo pakeisti žodį „ne“?
R.Jankūnaitė priminė, kad ribos bei taisykles vaikui suteikia saugumo jausmą, parodo, kad juo domimasi, jis svarbus, rūpi.
„Šeimos susitarimai priklauso nuo vaiko amžiaus. Jeigu su mažiausiais sutarsime dėl kasryt paklotos lovos, tai su paaugliais jau turime kalbėti apie grįžimo namo laiką savaitgalį. Visada kalbėkime vaikui suprantama kalba, ko ir dėl ko iš jo tikitės, koks elgesys jūsų šeimoje ir visuomenėje yra laikomas tinkamu ir kokios pasekmės laukia susitarimų nesilaikant“, – vardijo psichologė.
Vaiko teisių gynėja įsitikinusi, jog naivu tikėti, kad vaikai visada bus paklusnūs. Jos teigimu, jie nuolat išbandys, kiek veikia nustatytos ribos.
„Žinoma, kad nėra malonu nuliūdinti savo vaiką, bet tik patys laikydamiesi žodžio rodysime tinkamą pavyzdį. O vaikai juk pirmiausiai mokosi iš mūsų rodomo elgesio. Atminkime, kad ribos ir taisyklės yra paprasčiausi susitarimai šeimoje.
Su metais, vaikui bręstant, natūraliai plečiasi jo savarankiškumo ribos, vis daugiau sprendimų jis priims pats. Tačiau dėl paties sūnaus ar dukros saugumo turime būti tikri, kad tam tikrų susitarimų bus laikomasi ir toliau“, – tikino R. Jankūnaitė.
Vaiko teisių gynėja akcentavo, kad nustatant ribas svarbu vengti kategoriškumo, o žodį „ne“ vertėtų pakeisti į paaiškinimus, kaip elgtis, susitarimus. R. Jankūnaitės teigimu, dažnai neiginius girdintis vaikas gali prarasti žingeidumą, sumenkėti savivertė, vėliau gyvenime vaikas gali bijoti klysti ir dėl to stokos savarankiškumo. Tokiu atveju reikėtų pasakyti, ko iš vaiko norime. Ir, pavyzdžiui, žodį „nelakstyk“ pakeisti sakiniu „mokyklos viduje mes vaikštome“ ir pan.
Padėti gali ir mokyklos bendruomenė
Vaiko priimami sprendimai didelę reikšmę turi pradėjus lankyti mokyklą. Pasak R. Jankūnaitės, dažniausiai į mokyklą vaikai atsineša šeimos suformuotas vertybes ir elgesio normas, todėl, jei vaiko auklėjimui dėmesio pristigo namuose, sunkumų gali kilti ir jo klasės draugams ar mokytojams.
A. Laskytė akcentavo, kad šiuo klausimu turėtų dirbti visos trys šalys – mokykla, vaikas ir tėvai.
„Jei vaikas mokykloje elgiasi netinkamai, svarbu stiprinti tinkamą elgesį, parodant, jog jis pasielgė nepriimtinai. Mokinys turi suprasti, kas yra tinkami sprendimai, ir tuomet sverti, ką jam vertėtų rinktis. Norint pasiekti rezultatų, turime likti nuoseklūs.
Jei mokykloje kalbame apie mandagumą, pagarbą ar ekranų žalą, namuose taip pat svarbu reaguoti į vaiko elgesį, laiką prie ekranų ir pan. Kai tėvai su vaikais kalba tokiais pačiais žodžiais, kaip kalba mokykloje, matosi ryškūs elgesio pokyčiai“, – įsitikinusi specialistė.
Savo ruožtu vaiko teisių gynėja R. Jankūnaitė pabrėžė, kad netinkamas elgesys dažniausiai yra vaiko pagalbos šauksmas, o kartais tokie elgesio pokyčiai atsiskleidžia tik viešumoje, nes namuose būna nepastebėti arba net nuslopinti.
„Jeigu bet kokius neraminančius požymius vaiko ar paauglio elgesyje pastebėję mokytojai visada informuotų tėvus arba pagalbos specialistus, tai būtų labai svarbi ir reikšminga mokyklos pagalba visų pirma vaikui. O mums, vaiko teisių gynėjams, leistų kuo greičiau išsiaiškinti, kokia pagalba šeimai ir vaikui galėtų padėti iššūkius įveikti. Jaunuoliai šiandien kur kas lanksčiau nei suaugusieji priima pagalbą, tereikia laiku ir tinkamą pasiūlyti“, – dalijosi psichologė.
Pasak psichologės, esant emociniams sunkumams, naudinga lankyti individualias psichologo ir socialinio pedagogo konsultacijas. Didžiuosiuose šalies miestuose ir šimto kilometrų spinduliu aplink juos yra galimybė gauti multidimensinės šeimos terapijos specialistų pagalbą. Ši pagalba teikiama per terapinius pokalbius, programa skirta paauglius auginančioms šeimoms ir ypatinga tuo, kad į pokytį įtraukia ne tik sunkumų turintį paauglį, bet ir visą šeimą.
R. Jankūnaitė skatino visus, padedančius vaikui užaugti, lydėti vaiką iki pilnametystės kantriai, išlaikyti ramybę, skatinti ir drąsinti, visada pirmiausiai pastebėti net pačius mažiausius teisingus žingsnius ir pasiekimus.
