Apie tai kovo 1 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje naujienų portalo lrytas.lt organizuotoje konferencijoje „Švietimo kodas“ ji kartu su VDU profesore Natalija Mažeikiene skaitė pranešimą „Ar mokytis padedantis vertinimas gali pakeisti testavimo ir kontrolės kultūrą?“.
Aptarė kokybiško grįžtamojo ryšio svarbą
Apie vertinimo sistemą šiandieninėje mokykloje kalbėjusi I. Raudienė aiškino, kad remiantis literatūra galime išskirti tris pagrindinius vertinimo tikslus.
„Pirmasis ir pats svarbiausias tikslas yra padėti mokytis, teikti grįžtamąjį ryšį mokiniams, kuris padėtų jiems geriau suprasti savo klaidas, savo stiprybes, judėti į priekį.
Kitas tikslas yra pripažinti rezultatus, suteikti išsilavinimą. Reikia pastebėti, kad tradicinėje vertinimo sampratoje ir tėvai, ir politikai, ir mokytojai, ir mokiniai labai dažnai pasiekimų vertinimą sutapatina su pažymiu.
Kalbantis su pedagogais, galima suprasti, kad pažymio parašymas yra tikrai labai svarbus, ir negali atmesti, kad tai nereikšminga. Tai yra vertinimo dalis, bet nebūtinai pagrindinė, nors mokyklose jai teikiamas prioritetas“, – aiškino ŠMSM Ugdymo programų skyriaus vadovė.
Trečiasis tikslas, anot I. Raudienės, yra analizuoti ugdymo kokybę ir priimti reikiamus sprendimus jai gerinti.
„Čia kalbame apie įvairiausius nacionalinius mokinių pasiekimų patikrinimus, apie egzaminus, mokinių pasiekimų tyrimus, kurie iš tikrųjų neturėtų tarnauti reitingavimui, bet jų tikslas yra padėti suprasti, kas sekasi, o kas nelabai tam tikroms mokinių grupėms ieškoti būdų padėti, kurie padėtų skirtingoms mokinių grupėms tobulėti. Šiandien mes neturime prabangos pakeisti mokytojų, ar uždaryti mokyklų, mes turime padėti žmonėms tobulėti ir, jeigu jie daro kažkokių klaidų, parodyti – kur ir kaip jas taisyti.
I. Raudienė pranešimo metu išskyrė ir du vertinimo būdus – formuojamąjį ir apibendrinamąjį. O jie, jos teigimu, – labai skirtingi.
„Mokykloje, vis dėlto pagrindinis dėmesys yra dviem –pirmajam tikslui, tai yra padėti mokytis“ kuris dažniausiai yra realizuojamas per formuojamąjį vertinimą. Kitas – pripažinti rezultatus, nustatyti lygį – yra apibendrinamasis vertinimas.
Kuo jie skiriasi? Kai kalbame apie formuojamąjį vertinimą, jis vyksta viso ugdymo proceso metu. Tuo tarpu apibendrinamasis vertinimas vyksta pabaigoje – jis neturi tolesnio veiksmo.
Tiesiog įvertinama ir viskas –baigiasi tam tikras ugdymo etapas, pvz.: pusmetis, metai,– mes sužinome, koks rezultatas“, – aiškino specialistė.
I. Raudienės teigimu, formuojamojo vertinimo tikslas yra nuolat teikti kokybinį grįžtamąjį ryšį mokiniui, kad jis suprastų, kas jam pasisekė, kas galbūt nelabai pasisekė, kur reikia pastiprinti save, ką daryti toliau, kad geriau suprastum, išmoktum, įgustum kažką daryti.
„Formuojamasis vertinimas nėra vien tik apie įsivertinimą. Mokiniui būtinas ir mokytojo grįžtamasis ryšys, nes paskyręs tinkamą užduotį, paklausęs tinkamo klausimo mokytojas gali suprasti, kur yra mokinio klaida, kur jam kažkas nepavyko, ir paaiškinti mokiniui papildomai inicijuoti papildomą intervenciją, duoti papildomai kažkokią užduotį, kad jis suprastų.
O kalbant apie apibendrinamąjį vertinimą, jis, aišku, yra skirtas konstatuoti, nustatyti pasiektą lygį tam tikrame mokymosi etape“, – dėstė I. Raudienė.
Specialistės manymu, šiuos du vertinimus galima palyginti su vienu įprastu veiksmu – sriubos virimu.
„Formuojamasis vertinimas yra tada, kai pats virėjas verda sriubą, ragaują ją, ir druskytės, ir pipiriukų įdeda, kad skonis būtų geresnis, o apibendrinamasis vertinimas prilyginamas procesui, kai sriuba yra pateikima svečiui, t.y. kai jau nieko negali pakeisti. i Norėtųsi, kad mokykloje būtų daugiau sriubos virimo, kai pats vaikas verda, ragauja ir tobulina tą sriubą iki tokio skonio, kuris tenkina ir jį patį, ir aplinkinius, ir mokytoją.
Bet kai nueini į mokyklą, labai dažnai išgirsti: ne ne, mokiniams neįdomu kokybinis grįžtamasis ryšys, jie nesijaučia motyvuoti, va pažymys tai yra motyvacija. Jei jie žinos, kad gaus dvejetą, tada ir darys. Tokia nuostata kyla iš tėvų ir mokytojų.
Mes visi, aišku, turbūt remiamės savo mokykline patirtimi, ką patys patyrėme, ir manome, kad ir jų vaikai turėtų būti mokomi taip pat“, – akcentavo I. Raudienė.
ŠMSM Ugdymo programų skyriaus vadovė kaip vieną iš kertinių aspektų išskyrė ir motyvaciją. Ji atkreipė dėmesį, kad prie motyvacijos didėjimo arba mažėjimo labai reikšmingai prisideda užduotys, kurias pedagogai pateikia mokiniams.
„Motyvacija dingsta tada, kai yra nuobodu, o tai reiškia, kad mokiniai gali daugiau, bet užduotis jiems yra per lengva, arba kai jie jaučiasi nesaugiai – kai užduotis yra per sudėtinga pagal jų galimybes. Tad motyvacijos nebuvimas yra paprasčiausia neatitiktis tarp iššūkio, užduoties, ir tarp mokinio gabumų. Taigi ne pažymys motyvuoja, bet užduotis“, – aiškino I. Raudienė.
Vertinimą palygino su liniuote
Pasak jos, kalbant apie vertinimą labai svarbu kalbėti būtent apie užduotis. O kokios jos turi būti, kad iš tiesų motyvuotų mokinius?
„Visas galima skirstyti į du tipus – mes lietuvių kalboje jas vadiname uždaromis ir atviromis. Uždaro tipo užduotys dažniausiai yra pasirenkamo atsakymo užduotys. Tai nebūtinai yra vadinamasis multiple choice, kur prašoma pasirinkti vieną atsakymą, bet galbūt tai atsakymų sujungimas, sustatymas į eilę, bet visa tai nereikalauja mokinio pačiam kažką sukurti. Tokios užduotys tik iš dalies patikrinamokinių žinias, ir gebėjimus, bet neatspindi gebėjimų visumos, kuriuos mokome mokykloje. (...)
Atviros užduotys, reikalauja sukurti atsakymą arba kažkokį produktą. Tokios užduotys visada turės daugiau nei vieną teisingą atsakymą – čia jų bruožas. Aišku, mokytojai supranta, kad tokias užduotis yra sunku vertinti, ir apskritai, kiek reikia daug investicijų, kad tokias užduotis įvertintum.
Dar vienas užduočių tipasorientuotas į atlikimą, tokios užduotys reikalauja, pavyzdžiui, atlikti muzikinį kūrinį, pristatyti žodžiu, dalyvauti debatuose ar sukurti produktą.
Kai mes kalbame apie kompetencijomis grįstą ugdymo turinį, kurį mes šiandien jau pradėjome įgyvendinti Lietuvoje, tai kompetencijų ugdymo pagrindas yra būtent atviros, turiningos, užduotys, kurios sudaro galimybę mokiniui kurti pačiam, parodyti ką jis sugeba. Tai yra esmė, ko reikėtų daugiau ugdymo procese“, – dėstė I. Raudienė.
VDU profesorė N. Mažeikienė savo ruožtu vertinimą prilygino ir dar vienai metaforai – liniuotei.
„Jeigu prisimenate iš mokyklos laikų, kai mums matavo ūgį, mes stovėjome ir žinojome, kad visi klasės mokiniai prieis prie tos matavimo lentos. Tai čia yra pats galingiausias vaizdinys, kuris parodo, kaip Lietuvoje yra vertinami pasiekimai – yra vertinami visus sustačius prie vienos matavimo lentos.
Problema ta, kad kai matuojame ūgį, galbūt centimetrais ir galime pamatuoti, bet kai matuojame pasiekimus, kurie yra kompetencijos, to padaryti neįmanoma“, – pabrėžė N. Mažeikienė.
Todėl, profesorės teigimu, mokinius mes lyg sustatome į vieną eilę ir taip sprendžiame jų likimą, nors taip būti neturėtų.
„Mes juos visus įvertinę šimto balų skalėje su skaičiais po kablelio sustatome į eilę ir tada atsiranda kita metafora, kuri sujungiama – pjedestalas. Tai yra apdovanojimo vieta, tai šiuo atveju įsivaizduojame, kad tai priėmimas į aukštąsias mokyklas.
Yra vaikų, kurie ir negavo tų prizų, tad praktiškai tai yra selekcinė liniuotė, kaip šiuo metu yra organizuojamas priėmimas į darbo rinką“, – kalbėjo N. Mažeikienė.
