Naujienų portalo lrytas.lt kovo 1 dieną surengtoje konferencijoje „Švietimo kodas“ G.Jakštas akcentavo ir bendruomeniškumo mokykloje svarbą, ir kitus esminius dalykus šiandieninėje ir rytojaus ugdymo įstaigoje.
„Kai kalbu su mokiniais ir kai klausiu, kaip įsivaizduoja ateities mokyklą, daugelis kalba apie sienas – kaip atrodys infrastruktūra, tarp kokių sienų būsime, su kokiais įrankiais, su kokiomis technologijomis.
Kai kas pradeda kalbėti ir apie virtualias erdves, ir mažai kas kalba, kas, man atrodo yra svarbiausia – kas yra ateitis ir kas yra mokykla, kad suprastume tas sąvokas. (...) Man pirmiausia norisi suprasti, ar mums mokykla yra sienos, ar mokytojos, o gal plačiau? Man mokykla yra bendruomenė, ir tai, ką ji kartu siekia padaryti“, – kalbėjo G.Jakštas.
Pasak ministro, norėtųsi, kad mokiniai savo ugdymo įstaigas paliktų jau kaip susiformavusios asmenybės, savyje nešiojančios svarbiausias kompetencijas. Pasižiūrėjus į Europos Komisijos (EK) apibrėžimą, kas gi yra tos kompetencijos, G.Jakšto teigimu, jas galima būtų suskirstyti į tris dalis.
„Pirmiausia yra žinios, ir suprantame, kad praeityje jos galbūt didesnę dalį tų kompetencijų užimdavo. Paskui yra skills, kaip įgūdžiai – tai tas žinias sisteminti, suprasti, jungti skirtingas ir pritaikyti tokiose situacijose, kuriose nebuvome mokomi. Kai yra kažkokios naujos situacijos, bet su savo senomis žiniomis mes galime jas išspręsti.
Ir trečia dalis yra attitudes – tai yra mūsų požiūris, kuris apima ir vertybes. Tai tos kompetencijos yra gana plati sąvoka, kuri, manau, jeigu išleidžiame kompetentingas asmenybes iš mokyklos, mūsų tikslai praktiškai pasiekti“, – vertino G.Jakštas.
Pasak švietimo ministro, neretai į mokyklą vis dar yra žiūrima tik kaip į pastatą ar paslaugų teikimo centrą, tačiau taip toli gražu nėra.
„Atėjom, gavom paslaugą, atvedėm mokinį, išsivedėm – jis jau paruoštas. Taip neveikia ir taip neveiks niekada.
Pastaruoju metu atrodė, kad einame vis labiau link to, jog mokykla yra kažkoks paslaugų suteikimo centras, bet ką matome, kas veikia, tai kai mokykla yra žymiai platesnė bendruomenė – tai yra ne tik mokytojas, administracija ir mokinys, bet tame procese dalyvauja ir tėvai.
Matome, kad tada yra ir kitas požiūris – nėra klausimų, o kodėl mano vaikas gavo tokį ir tokį pažymį, o kodėl jūs galvojate daryti taip ar taip, ir toks pusiau kaltinimas mokytojui, kodėl yra toks rezultatas. O tu, kaip tėvelis, neturėtum klausti kodėl – tu turėtum žinoti tą atsakymą, nes turėtum būti proceso dalis“, – akcentavo G.Jakštas.
Kalbėdamas apie tai, kad pats mokinys taip pat turėtų būti aktyvus pamokos dalyvis, ŠMSM vadovas palietė ir įtraukiojo ugdymo temą.
„Kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, dažniausiai kalbame, kad visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų įvairiausių savybių, aspektų, būtų kartu klasėje. Bet įtraukusis ugdymas yra apie tai, ką jie kartu klasėje veikia, ar jie yra įsitraukę.
Ar mes tiesiog turime pamoką, kai ateina mokytojas, pristato naują temą, mokiniai išklauso, užsirašo, kitą pamoką papasakoja seną temą, išgirsta naują, ir taip judam? Jie turi būti aktyvūs kūrėjai pamokose taip pat ir aktyvūs kūrėjai bendruomenėje“, – įsitikinęs G.Jakštas.
Jo teigimu, vienas iš įrankių, kurį šiandien reikėtų dar labiau plėsti – sutelktinio finansavimo būdu įgalinti mokinius pačius priimti sprendimus mokyklos bendruomenėje.
„Bet kuriam žmogui, suaugusiam ar vaikui, kai kažkas yra nuleidžiama iš viršaus, mes instinktyviai priešinamės – kodėl šitaip, o gal reikėjo kitaip? Taip pat ir su mokiniais – kodėl mums nupirko naują krepšinio lanką, o ne futbolo vartus? Kodėl suoliukai, o ne pilnos gėlių palangės?
Kai sprendimus priima patys mokiniai, visai kitaip žiūri ir saugo, ir tas įsitraukimas į bendruomenę yra ir iš kitų aspektų. Pavyzdžiui, vėl aktyvus klausimas mokyklose, ar mokiniai klasėje turėtų naudotis mobiliaisiais telefonais. Atsiranda norinčių, kad gal reikia priimti kažkokį nacionalinį sprendimą ir uždrausti.
Mano klausimas yra – kaip įsivaizduojate, kad tai veiks? Parašyti įstatymą tikrai nesudėtinga, bet kas prižiūrės, kad to laikomasi? Tai mokytojai bus tie, kurie turėtų kurti glaudžiausią ir patikimą ryšį, bet dabar turės atiminėti telefonus? Taip niekada neveiks“, – aiškino G.Jakštas.
Kalbėdamas apie ateities mokyklą ir ko joje neturėtų būti, ministras dėmesį atkreipė ir į pažymius, kurie, pasak jo, šiandien iškreipia mūsų ir pačių vaikų suvokimą apie įvertinimą.
„Mano supratimu, ateities mokykloje pažymiai tikrai neturėtų būti kaip dabar. Gavau 8 iš matematikos – ir ką tai reiškia? Ar aš kažkokios temos nemoku, neišmokau skaičiuoti, ar aš padariau žioplumo klaidą ir man reikia dėmesingumo, ar aš nespėjau įveikti paskutinio uždavinio? Tas aštuonetas man nieko nepasako, ką man su tuo daryti. Man svarbu, kaip vaikui, gauti grįžtamąjį ryšį ir tada padėti spręsti tą problemą.
Kai gaunu grįžtamąjį ryšį, su juo galiu dirbti, galiu tobulėti“, – pažymėjo ŠMSM vadovas.
Ministras pridūrė, kad mokiniai klasėje turėtų nuolat padėti vieni kitiems.
„Mano supratimu, jeigu mes veikiame kaip bendruomenė, klausti turėčiau ne tik to, ką mano vaikas gavo, bet ir kiek gavo klasės draugai, kaip visai klasei sekėsi. Tą galime ir dabar matyti – yra klasių, kur vienas mokinys, spėjęs anksčiau išspręsti užduotis, mato, kad kitas susiduria su problemomis – neturi būti mokytojas visada tas, kuris ateis kiekvienam padėti, nes gali ir mokiniai padėti vieni kitiems.
Turime galvoti ne apie tai, kaip mums susireitinguoti, kuri mokykla geresnė, kas klasėje geriausias, kas mokykloje geriausias, o apie tai, kad mes visi atsakingi už tai, kad kaip bendruomenė būtume sėkmingi“, – įsitikinęs G.Jakštas.
