Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius pritaria, kad, nors ir buvo užsibrėžtas tikslas, kad mokytojo profesija taps prestižine, šiuo metu situacija nėra tokia gera.
„Man liūdniausia, kad niekas nenustatė mokytojo profesijos prestižo kriterijų. Kaip kitaip mes pamatuosime, ką turime?
Žinoma, yra mokslininkų tyrimų. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas rodo, kad tik apie 15 proc. mokytojų savo profesiją vertina kaip prestižinę – Europos Sąjungos (ES) vidurkis yra apie 26 proc. Apskritai, tik 70 proc. visų profesijų atstovų yra patenkinti savo darbu, o jei yra patenkinti darbu, matyt, jį laiko prestižiniu.
2019 m. atlikto Pilietinės galios indekso tyrime išaiškėjo, kad 18 proc. šalies mokytojų savo profesiją vertina kaip prestižinę. Visuomenė į ją žiūri kur kas palankiau – 40 proc. žmonių pedagogo profesiją laiko prestižine“, – naujienų portalo lrytas.lt kovo 1 dieną surengtoje konferencijoje „Švietimo kodas“ skaičius vardijo viceministras.
R.Skaudžius sakė, kad, pasak mokslininkų, yra trys išoriniai veiksniai, pagal kuriuos galime pamatuoti šios profesijos prestižą.
„Visų pirma, aišku, atlygis – jis orientuoja, kaip mokytojai vertina savo profesiją. Jeigu pasižiūrėtume, ir su profesinėmis sąjungomis viena pirmųjų diskusijų yra apie atlyginimą.
Tačiau čia norėčiau paminėti Liuksemburgą – tai šalis, kurioje mokytojų atlyginimas yra didžiausias EBPO šalyse, bet ten jie taip pat susiduria su tam tikrais iššūkiais, kad mokytojai būtų pritraukti.
Liuksemburgas – daugiakalbė valstybė. Žinau ne vieną pavyzdį, kai mokytojai ten dirbti važiuoja iš Prancūzijos“, – dėstė viceministras.
Kitas profesijos prestižą lemiantis veiksnys, R.Skaudžiaus teigimu, yra psichologinis komfortas – kaip pats mokytojas jaučiasi aplinkoje.
„Svarbu, koks yra mokytojo vadovas, kokią aplinką jis sukuria, kokias vertybes puoselėja pati mokykla. Trečias kriterijus yra visuomenės pagarba. Kuo labiau mokytojas vertina ir didžiuojasi savo profesija, tuo ir visuomenė ją labiau vertina“, – vardijo švietimo ekspertas.
Viceministras pabrėžė, kad paties mokytojo nuomonė savo profesijos atžvilgiu yra kur kas svarbesnė dedamoji nei visos kitos.
Prisiminė savo „mokytojavimo“ laikus
Kalbėdamas apie pedagogo profesijos prestižą R.Skaudžius prisiminė ir savo darbo mokykloje patirtį.
„Mokytoju pradėjau dirbti kaip „Renkuosi mokyti“ pirmosios kartos atstovas. Tai buvo labai seniai, bet pradėjau kaip jaunas, atviras žmogus. Teko išgirsti labai įdomių situacijų.
Pavyzdžiui, kažkada po mokyklos namo važiavau troleibusu, kalbėjau telefonu apie mokyklą, ir visiškai nesusijęs žmogus man sako: „Oho, toks jaunas, o jau mokytojas“.
Yra buvę įvairių situacijų, kai žmonės stebėdamiesi klausė, ar aš mokytojas. Nusistebėjimų, ypač jaunesniame amžiuje, yra buvę labai daug“, – prisiminė jis.
Viceministras priminė, kad pats yra chemikas, todėl mokytojo prestižą iliustravo pasitelkdamas tris dedamąsias.
„Pirma labai svarbi tos formulės dedamoji dalis – pasitikėjimas savo padėtimi. Tam pasitikėjimui, mano nuomone, yra labai svarbu objektyvumas – objektyvumas mokinio atžvilgiu.
Jį siečiau su tam tikromis etiketėmis, standartais, kada neturi išankstinio nusistatymo, bet turi labai stiprią vertybinę vertinimo matricą. Tai padeda turėti tvirtą poziciją prieš kitus.
Mano patys pirmieji metai buvo Vilniaus mokykloje, kuri buvo pagarsėjusi kaip „IX fortas“ dėl labai griežtos administracijos. Ten atėjome trys „Renkuosi mokyti“ pedagogai ir nežinau, kaip buvo taip, bet iš esmės, bent jau man sekėsi labai puikiai apginti savo nuomonę su direktore“, – pasakojo R.Skaudžius.
Viceministras atviravo, kad per pusantrų metų jis sugebėjo išsiderėti chemijos laboratoriją kabinete. Tuo metu jis buvo ir dviejų olimpiadų mentorius.
„Įsivaizduokite: viena olimpiada gruodžio, kita – gegužės mėnesį. Tai yra mokslo metai, ir visą laiką atėjus su direktore kalbėti, kad man reikia važiuoti į renginį, ji atkirsdavo: „Ko tau ten reikia? Tu niekur nevažiuoji“. Sakydavau: „Direktore, žiūrėkite...“
Ir tada matai, kad geležinės direktorės lūpų kraštelis nusišypso. Objektyviai išdėstai priežastis, pasakai, ką jau esi susiderinęs, užtikrini, kad ugdymo procesas nesustos, esi padaręs visus namų darbus ir, vėlgi, objektyvumas, kad nėra priežasčių tavęs neišleisti, ir aiški pozicija atveria duris“, – kalbėjo švietimo ekspertas.
R.Skaudžius pabrėžė, kad mokytojams svarbu atrasti ir savitą mokymo stilių. Pasak jo, šioje vietoje nėra vieno universalaus standarto.
„Kaip chemikui, mano dalyke man yra svarbiausi praktiniai dalykai – tai yra eksperimentas, tyrimas. Jei tai nebūtų gamtos mokslai, būtų svarbu eiti per diskusiją, analizę, lyginimą su gyvenimu.
Mano pasirinktas stilius buvo būtent su praktiniais dalykais ir šiek tiek siejosi su sprogstamąja medžiaga visame junginyje – laisve veikti.
Kai dirbau mokytoju, man niekada neatrodė, kad mane varžo programos. Taip, programas mes turėjome, žinojome, kas ten turi būti, bet programą aš pritaikydavau pagal tai, ką noriu daryti“, – prisiminė viceministras.
Pasak R.Skaudžiaus, ir dabar svarstoma, jog programa prigrūsta per daug temų, todėl, jo teigimu, valstybė eis ta kryptimi, kad 30 proc. programos būtų aiškiau atlaisvinta.
„Laisvė veikti prasideda ne nuo įrašytų programų, o nuo to, kaip jaučiuosi viduje. Svarbu ir kurti santykį. Čia turėjau konfliktinę situaciją su kita chemike. Mano tikslas buvo mokyti per praktiką, todėl viskas turi būti po ranka. Klasėje jau turėjome darbinį laboratorinį stalą, visas medžiagas laikyti norėjau padėkluose, kad bet kokiu atveju kilus mokinio klausimui ir žinant eksperimentą, jį būtų galima padaryti.
Mokytoja sakė, kad mokiniai tas medžiagas sugadins, jų klasėje negalima palikti per pertrauką. Sakiau jai, kad, jei mokiniai medžiagas vieną kartą sugadins, išsiaiškiname, kas blogai – tai laisvė ir pasitikinėjimas pačiu mokiniu“, – tuomet siūlė buvęs chemijos mokytojas.
R.Skaudžius pridėjo, kad susitarimo su mokytoja rasti nepavyko – buvo priimtas sprendimas medžiagas laikyti paruošiamajame kambaryje.
„Su ja keisdavomės dienomis ir pamokomis. Ateina mano diena, padėklus atsinešame ant stalo, viskas stovi per pertrauką – mokiniai nei sugadina, nei dar kažkas – yra aiški sistema“, – prisiminė pedagogas.
Gamino net dinamitą
Viceministras pabrėžė, kad geram mokytojui svarbu įgalinti mokinius laisvai kurti ir domėtis mokslu.
„Mes su mokiniais turėjome tam tikrų paslapčių. Ir tos mažos paslaptys tikrai padėdavo kurti ryšį. Buvome apgadinę ir kabinetą, bet jį sutvarkydavome. Buvome apgadinę mokyklos stadioną, jo dangoje buvo išdegusi žymė, bet dėl jos kojos taip pat niekas neišsisuko.
Svarbus ir sudominimas mokslu. Kartą mokiniai man sako – gaminame TNT dinamitą. Sakau: „Gerai, kaip jį reikia gaminti?“
Jie susirado visą formulę, struktūras, o aš jiems šiek tiek padėjau“, – prisipažino R.Skaudžius.
Viceministras prisiminė, kad atlikti šį eksperimentą tikrai nebuvo paprasta – tai išėjo ir iš programos kurso, reikalavo labai daug laiko.
„Mes pasidarėme programos planą, iš Chemijos ir geomokslų fakulteto atnešiau reikiamų medžiagų, pradėjome daryti eksperimentą.
Mokiniams pabrėžiau, kad tai galime daryti tik po pamokų, tačiau susidarė aktyvistų grupė. Dinamito gaminimo procesas vyksta keturias valandas, reikia palaikyti labai tikslią temperatūrą – ten nieko įdomaus.
Tačiau jie patys susidarė planą, keitėsi, kaip kas budi ir tai padarėme. Pirma stadija padaryta – galvojau, ar jie pasiduos. Ten reikia koncentruotų, labai pavojingų medžiagų – daviau priemones, paaiškinau, kaip su jomis dirbti. Su mano pagalba padarėme ir antrą stadiją.
Ateina trečia stadija, kuriai reikia papildomų nekasdienių medžiagų. Mokiniai sako – darome. Šioje vietoje jiems pamelavau, sakydamas, kad neturiu reikiamos medžiagos, ir sustojome“, – pasakojo buvęs chemijos mokytojas.
Nors mokiniai buvo kiek nusivylę, su jais jis pasikalbėjo apie išmoktas pamokas.
„Mokinių noru pabandėme jį uždegti – aišku, niekas nesprogo. Bet kodėl aš sustojau ir kodėl šioje vietoje to reikėjo?
Puikiai supratau, kad, jeigu būtume padarę tą trečią žingsnį, mums būtų reikėję dinamitą išbandyti. Padarius ir neišbandžius būtų dar didesnis nusivylimas, negu nepadarius paskutinės stadijos.
O jeigu išbandai, gresia ir baudžiamoji atsakomybė. Žinau, kur sustoti, ir paskutinę savo pamoką mokiniams pasakiau tiesą. Jie atkirto: „Mes žinojome!“
Tačiau nė kiek nejautė nuoskaudos, ir tai buvo vienas didžiausių prisiminimų. Šioje vietoje svarbi laisvė veikti objektyviai, įsivertinat visas priežastis“, – apibendrino švietimo ekspertas.
Labai svarbus ir mokytojo atvirumas
Pasak R.Skaudžiaus, trečioji mokytojo prestižo formulės dalis yra tikrumas – medžiaga, kurią, pasak jo, mokiniai tyrinėja net per mikroskopą.
„Mokiniai tave išnarsto po kaulelį, kiek pamokoje esi be kažkokios kaukės. Tai aš patyriau įvairiais aspektais.
Buvo metai, kuomet važinėjau dirbti į vieną geriausių gimnazijų Kaune, ir negalėjau patikėti – du mėnesius kiekvieną mielą pamoką turėjau išbandymą. Po suolu telefoną laikydami mokiniai man sakydavo: „Bet mokytojau, yra visai ne taip, yra ir kitokia reakcija“.
Šioje vietoje sakydavau: taip, teisingai sakai, tačiau tai yra išimtis, o bendra taisyklė yra kita. Buvo komentarų, kai sakydavau, kad šito nežinojau, bet pasidomėsiu. Šioje vietoje tikrumas yra ir apie tai, kad galiu kažko nežinoti, galiu suklysti“, – akcentavo viceministras.
R.Skaudžius prisipažino, kad jis, kaip mokytojas, vis galvodavo į priekį, todėl kartais išsprūsdavo ir koks netinkamas žodis.
„Mokiniams sakydavau, kad mane pataisytų, jei pasakau ne „du“, o „trys“, arba ne „dalinti“, o „dauginti“. Jie tai mokėdavo stebėti. Kartais pasakytas žodis man ataidėdavo po kelių sekundžių, ir pasitikslindavau, kokį žodį pasakiau – klaidos nepastebėjus sakydavau, kad mokiniams minusiukas.
Pasakymas, kad čia ir dabar suklydau, yra labai žmogiškas. Taisyklėse taip pat dariau išimtis – čia tiktų TNT dinamito pavyzdys. Visgi, taisyklės yra taisyklės, todėl reikia turėti labai aiškų argumentą joms laužyti ir aiškų mechanizmą paaiškinti, kodėl taip atsitinka“, – aiškino viceministras.
Jis pabrėžė, kad šiandien itin svarbu būti emociškai atviru ir pasiekiamu mokytoju.
„Iš savo mokytojavimo prisimenu dvi situacijas. Kažką darėme su vienuoliktokais ir objektyviai mačiau, kad jie pasirodė kur kas prasčiau, nei galėjo. Tai buvo pamoka, ir pasakiau, kad jais nusivyliau. Prisimenu, kad po šių žodžių buvo tokia tyla, kokios nebuvau turėjęs, ir kai kam net kaupėsi ašaros. Atvirai sakiau, kad manęs netenkina tokia sąlyga ir tai turėjo labai didelį poveikį.
Taip pat vieną kartą atėjau į mokyklą neturėdamas balso. Pirmoji pamoka buvo triukšmingiausiai klasei. Tuomet įsijungiau projektorių ir rašiau: „Laba diena, negaliu kalbėti. Norite pasirodysiu, kaip kalbu?“
Kažką pasakau, jiems kyla juokas, bet supranta, kad kalbėti tikrai negaliu. Tai buvo viena sėkmingiausių pamokų – iš to, kad atvirai pasisakiau, mes padarėme labai daug, ugdėme ir tylos kompetenciją – jie dirbo pašnibždomis“, – istorija dalijosi R.Skaudžius.
Viceministras apibendrino, kad toks emocinis atvirumas ir pasiekiamumas yra ypač svarbus. Pasak jo, visos šios medžiagos veda į prestižą, pagarbą ir autoritetą.
„Kartais yra sakoma, kad mokytojas yra iš pašaukimo ir tai yra prigimtinis dalykas, bet aš nesutinku. Galime duoti atlyginimą, geras darbo sąlygas, mokytoją gali gerbti visuomenė. Bet mokinys, visų pirma, gerbia ne mokytoją, ir žmogų gerbia ne dėl to, kad jis yra mokytojas – mokinys gerbia už tai, kad esu aš.
Aš esu tikras, toks, koks esu, tikrai netobulas, tikrai klystantis, tikrai kartais prarandantis balsą, sulaužantis taisyklę, bet aš esu aš.
Didžiausias prestižas, kokį mokytojas gali sukurti – tai, kad mokinys ir mokytojas nori būti ryšyje. Profesijos prestižą kuriame mes patys“, – lrytas.lt konferencijoje „Švietimo kodas“ pabrėžė R.Skaudžius.
