Pasak jų, per pastaruosius dešimtmečius tobulėjo ne tik technologijos, bet ir ikimokyklinio bei pradinio ugdymo programos, pasikeitė ir patys mokiniai.
Tačiau didžiausi iššūkiai laukė šiuos pokyčius stebinčių mokytojų. Daugybę metų pradinukus ugdančios mokytojos papasakojo, kaip kartu su technologijomis tobulėjo pačios, ir pristatė ugdymo būdą, kuris sudomina net ir labai sunkiai dėmesį išlaikantį mokinį.
Nebuvo net ugdymo programų
24 metų patirtį turinti „Erudito“ licėjaus priešmokyklinių ir pradinių klasių mokytoja Daiva Jankauskienė prisiminė, kad su priešmokyklinukais pradėjo dirbti dar tada, kai šalyje tokio tipo klasės tik pradėjo atsirasti.
„Tada neturėjome nieko – visą metodiką kūriausi pati pagal savo intuiciją, pati dariausi ir priemones, nebuvo vadovėlių, pratybų, jau net nekalbu apie skaitmeninį turinį. Tačiau mėgavausi galimybe viską sukurti kaip noriu.
Bėgant dešimtmečiams stipriai kito mokymosi turinys ir mokytojo pozicija. Jeigu anksčiau mokytojas buvo tas, kuris privalo išdėstyti iš švietimo sistemos nuleistą kursą, šiandien jis yra kūrybiška asmenybė – labiau mentorius ar padėjėjas.
Dabar pedagogas vaiką nukreipia tinkama linkme, o ne spraudžia į rėmus. Mokytojas vaikams duoda tam tikrą atsakomybę, laisvę kūrybiškumui, jo šiandieniniam mąstymui – neįsivaizduoju, kad tai būtų buvę įmanoma prieš 20 metų“, – pasakojo D.Jankauskienė.
Mokytoja prisiminė, kad antrajai jos ugdomai laidai jau buvo sukurta priešmokyklinukams skirta „Opa pa“ metodinė medžiaga – sistema keitėsi. Jos nuomone, dirbti turint rodiklius tuomet tapo lengviau.
„Turint metodinę medžiagą nebūtina viskuo naudotis, tačiau tai palengvino darbą, buvo aišku, kuo galima remtis, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Tačiau šiandien mąstau, kad dabartiniams vaikams tokios pratybos yra per daug paprastos.
Iš šiandieninių vaikų bijau išgirsti žodį „nuobodu“. Jis reiškia, kad arba vaikai viską žino, arba jiems per sunku. Visuomet galvoju, kur būtų mano klaida, jei išgirsčiau tokį žodį“, – nerimavo „Erudito“ licėjaus pedagogė.
Įvardijo skirtumus ir naujoves
D.Jankauskienė pabrėžė, kad per dešimtmečius pasikeitė ne tik ugdymas, bet ir patys mokiniai.
„Pavyzdžiui, „Erudito“ licėjaus mokiniai nebijo išsakyti savo nuomonės ar vienas kitam pasakyti pastabą.
Net ir valstybinių mokyklų vaikai dabar yra daug keliaujantys, pažįstantys pasaulį, todėl jiems svarbus integruotas, patirtinis, tyriminis ugdymas.
Tik klausyti, ką mokytojas kalba iš vadovėlio, jiems nebeįdomu. Veiklos turi būti dinamiškos, viena kitą keičiančios – integruotas ugdymas juos skatina mąstyti“, – aiškino pedagogė.
Pašnekovė pažymėjo, kad dabar itin svarbus ir diferencijuotas ugdymas. Pasak jos, turi būti nenuobodu ir tam, kuris daug žino, ir tam, kuriam reikia pagalbos.
„Yra tėvų, kurie, kaip ir anksčiau, vis dar klausia apie vaiko klasės ugdymosi rezultatus. Tačiau pasikeitė ir tai, kad dabar svarbu ne lygintis, o matuoti kiekvieno vaiko ūgtį.
Visą laiką duodu pavyzdį – su žmona tuo pačiu maršrutu važiuojate į parduotuvę. Vienas mato vieną, kitas – kitą objektą, vienas atstumą įveikia per 8, kitas – per 15 minučių. Lygiai taip pat ir su vaikais, todėl reikia naudoti diferencijuotą ugdymą.
Nepaisant to, dabar mokiniai yra itin žingeidūs. Mano vaikams informacijos reikia čia ir dabar, ji turi būti labai trumpa ir aiški. Kitaip jie tiesiog nebeišlaiko dėmesio. Jei anksčiau toks metodas pasitvirtindavo, dabar tiesiog aiškinti 45 minutes vaikams neišeina – jiems nuobodu“, – lygino mokytoja.
D.Jankauskienė pastebėjo, kad šiuolaikiniai mokiniai daug dažniau dirba komandose, pasikeitė ir klasės išvykos.
„Jeigu anksčiau važiuodavome tiesiog į kelionę, dabar įvairias vietas lankome, nes tai yra mūsų pamokos ar integruotos savaitės tema. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kosmosą, mokiniai lanko Molėtų observatoriją.
Tokio interaktyvumo reikia, kad vaikai išlaikytų dėmesį, kad būtų motyvuoti dar daugiau sužinoti. Vien tik rašymas ir žiūrėjimas į vadovėlį jau nebeduoda rezultatų“, – dėstė pašnekovė.
Mokytoja paminėjo ir dar vieną pokytį. Pasak jos, anksčiau vaikai visuomet žinojo taisykles, o jų nesilaikant laukdavo bausmės. Tačiau bėgant laikui šią praktiką pakeitė susitarimai.
„Dabar naudojami metodai, kai vaikai žino, kokios pasekmės gali laukti už netinkamą elgesį. Pavyzdžiui, turime susitarimą, kad penktadieniais refleksiją vykdome per „Kahoot“ programą – jie jau nuo pirmadienio klausia, ar užsiimsime šia veikla.
Dėl šios priežasties, mokiniai žino, kad visos savaitės metu turi laikytis tam tikrų susitarimų“, – kalbėjo D.Jankauskienė.
Ką padiktuoja tarptautinio bakalaureato programa?
Savo ruožtu 15 metų švietimo srityje dirbanti nacionalinių pradinių klasių mokytoja ir tarptautinio bakalaureato pradinėms klasėms (IB PYP) koordinatorė Dalia Valaikienė patikino, kad, taikantis prie besikeičiančių mokinių, imamasi ir inovatyvių mokymosi metodų.
Vienas jų – tarptautinio bakalaureato programa pradinėms klasėms (angl. International Baccalaureate Primary Year Programme, arba IB PYP), pagal kurią nuo 2023 metų mokosi ir „Erudito“ licėjaus pradinukai. „Erudito“ licėjus yra šios programos mokykla kandidatė.
D.Valaikienė akcentavo, kad iki šiol mokyklai buvo svarbus darbštus, pilietiškas ir draugiškas mokinys, tačiau prisijungus prie tarptautinio bakalaureato programos svarbiomis tapo dar dešimt kitų savybių.
„Pagal šią programą mokinys, kaip ir mokytojas, turi būti principingas, apmąstantis, reflektuojantis, tyrinėjantis, išlaikantis darbo ir poilsio, gamtos ir miesto ribas.
Per šiuos metus pradėjome taikyti tarptautinį bakalaureatą, o akredituotis galėsime jau rudenį“, – džiaugėsi pedagogė.
D.Valaikienė pasakojo, kad tarptautinio bakalaureato programa buvo sukurta Šveicarijoje su šeimomis keliaujantiems diplomatų vaikams, siekiant, kad nenutrūktų jų vientisas ugdymas.
„Tarkime, jei Šveicarijos klasėje vaikas sužinojo kaip veikia pasaulis ir jam reikia iškeliauti į Indiją, bakalaureato pagalba užtikrinama, kad kitoje šalyje jis ir toliau kalbės ta pačia tema.
Pati programa remiasi tarpdiscipliniškumu – tai reiškia, kad visi mokomieji dalykai – tiek matematika, tiek dailė ar fizinis ugdymas – yra susiję tarpusavyje.
Taip pat taikant šią programą kiek keičiasi ir mokytojo profilis – t. y. jis pereina iš žinių perdavėjo į ugdymo organizatorių. Esame įpratę matyti, kad pedagogas turi užmotyvuoti mokinį, tačiau čia pereiname į lygmenį, kai mokytojas yra tiesiog provokatorius, kuris užduoda toną, apie ką bus mokomasi“, – dėstė pedagogė.
IB PYP koordinatorė sakė, kad pagal šią programą mokomasi ciklais, o viena tema yra nagrinėjama šešias savaites. Kaip pavyzdį specialistė pateikė dabartinį antrokų mokymosi ciklą apie energijos šaltinius.
„Per šį laiką vaikai turi išsiaiškinti, kaip pasaulis veikia per skirtingas energijos rūšis ir kaip šios energijos rūšys daro poveikį mus supančiai aplinkai.
Pavyzdžiui, vaikams duodamos priemonės ir jie patys turi surasti informaciją, kas yra laidininkai, kaip jie praleidžia energiją, kaip sujungti elektros grandinę. Nuo valstybinių mokyklų skiriamės tik tuo, kad vaikai turi laisvę temas nagrinėti patys ir taip šiek tiek pakeisti mokymosi turinį.
Žinoma, neatsitraukiame ir nuo nacionalinės programos – vaikas turi mokėti ir dauginti, ir dalinti ar sudėti. Tačiau tai integruojame ir padarome tokiu būdu, kad vaikas nesėdėtų prie vadovėlio ar pratybų – pavyzdžiui, kreipinį mokomės rašyti siųsdami elektroninius laiškus, o ne skaitydami teorinę medžiagą“, – komentavo pašnekovė.
D.Valaikienė pasakojo, kad programoje numatytos ir su savaičių temomis susijusios išvykos, todėl pamokos vyksta netradicinėje aplinkoje.
„Kaip minėjau, kalbame apie energiją, o trintis taip pat yra energija, todėl dalyvavome Sartų žirgų lenktynėse. Ten kalbėjome apie tai, kaip žirgai neslysta ant ledo, pabandėme slidinėti, darėme eksperimentus“, – pasakojo pedagogė.
Pašnekovė pridėjo, kad tarptautinio bakalaureato moksleiviams, lygiai taip pat kaip valstybinių mokyklų mokiniams, yra formuojami vertinimai. Tačiau, pasak jos, šioje programoje labai svarbu stebėti, kaip vaikas įsivertina pats.
„Taikome tokią tvarką, kad spręsdamas matematikos uždavinius vaikas gali turėti ir atsakymų lapą, todėl nebūtina savo darbą nešti mokytojui, o pasitikrinti klaidas jis gali ir pats. Žinoma, yra skiriamos papildomos valandos, ir nesuprantantis uždavinio mokinys gali ateiti pasikonsultuoti. Sąmoningumas ir įsivertinimas yra labai svarbus.
Turime ir pasitikrinamuosius darbus, tačiau juos rengiame tik tam, kad patys žinotume, ko dar trūksta vaikams, jog jie įgyvendintų nacionalinę programą“, – sakė mokytoja.
Neapsieinama ir be šiuolaikinių technologijų
D.Valaikienė pridėjo, kad šiuo metu itin svarbu skatinti ir pradinukų interaktyvumą, mokėjimą naudotis technologijomis.
„Nuo pirmos klasės vaikai turi savo elektroninius paštus, mokosi naudotis „Google docs“, „Slides“ programomis. Vaikai turi prieigą ir prie „Canva“ dirbtinio intelekto, esame susipažinę su „Chat GPT“.
Tačiau naudojame ne tik skaitmeną ar kompiuterius. Viena ugdymo technologijų yra patyriminis ugdymas, kai vaikai eksperimentuoja, išvyksta iš mokyklos ribų“, – pasakojo pedagogė.
Jai pritarė ir D.Jankauskienė, sunkiai įsivaizduojanti šiandieninį mokytoją, kuris nemoka naudotis skaitmeniniu turiniu ar informacinėmis technologijomis.
Mokytoja sakė puikiai prisimenanti laikotarpį, kai technologijos pedagogo darbe tik pradėjo rastis. Ji prisipažino buvusi visiška technologijų „fanatikė“, kuri įvairiuose naujovių mokymuose dalyvaudavo ne tik pati, bet tai daryti skatindavo ir kolegas.
„Dabar lygiai tas pats – išbandau daugybę naujų programų. Esu iš tų, kurie galvoja, kad arba dabar, arba darbas, veikla liks nuošalyje, todėl man svarbios naujos technologijos.
Išbandyti naujovių dabar nebijo ir vaikai – paspausti netinkamą mygtuką, suklysti, bet vis tiek pabandyti jiems – vieni niekai.
Šiemet net priešmokyklinukai jau turi IT pamokas – nori nenori, jie mokosi naudotis technologijomis“, – aiškino mokytoja.
D.Jankauskienė patikino, kad įvairias interaktyvias technologijas savo darbe naudoja ir pačios mokytojos. Technologijų pagalba pati pedagogė kuria ne tik plakatus, bet ir naudoja interaktyvius žaidimus ar 3D modelius.
„Pavyzdžiui, jei su vaikais kalbame apie žmogaus kūno sandarą ir širdį, tai tą širdį 3D formatu apžiūrime iš visų pusių. Lygiai taip pat su kitomis temomis – interaktyvių programų pagalba pasineriame ir į senovės Egiptą, apžiūrime kaip piramidės atrodė anksčiau ir kaip dabar.
Žinoma, mokytojas neturi laiko naudoti itin daug išmaniųjų programų. Tėvai dažnai prašo, kad naudočiau daugiau interaktyvaus turinio, tačiau atsakau, kad para neturi tiek valandų“, – juokėsi pedagogė.
Skatina kūrybiškumą ir loginį mąstymą
D.Jankauskienė vardijo ir kitus skirtumus bei inovatyvius ugdymo metodus, kuriuos taiko kasdieniame darbe. Pasak jos, svarbiausia, kad šiuo metu tiek vaikas, tiek mokytojas turi galimybę leisti skleistis kūrybiškumui.
„Niekada nesakome, kaip vaikas turi paruošti projektą – tai gali būti plakatai, vaidinimas ar skaidrės, o mokinių pasirinkimai visuomet nustebina“, – kalbėjo mokytoja.
D.Jankauskienė išskyrė, kad „Erudito“ licėjus itin didelį dėmesį skiria ir viešajam kalbėjimui, todėl mokiniai paprastai neturi šios baimės.
„Projektus jie turi pristatyti viešai, o, pavyzdžiui, vyresni mokiniai projektus pristatinėja ne tik klasės draugams, bet ir jaunesniesiems“, – dėstė mokytoja.
Pašnekovė pažymėjo, kad, jei pirmojo pristatymo metu mokiniams buvo nedrąsu, dabar baimės neliko, pastebima ir vaikų ūgtis.
Pasak D.Jankauskienės, „Erudito“ licėjuje skiriasi ir visiems įprastas pamokos laikas.
„Pamoka čia trunka 90 minučių – per dieną turime tris tokius blokus. Pradžioje toks formatas buvo sunkus, tačiau po metų jau nebesupratau, kaip galima tilpti į 45 minutes – juk tuomet ir lieka tik vadovėlis ir pratybos“, – pečiais traukė pašnekovė.
Pasak jos, geriausias tokios darbo metodikos įvertinimas yra tuomet, kai vaikai klausia: „Jau namo?“. Mokytojos teigimu, tai reiškia, kad vaikams buvo įdomu ir jie prasmingai praleido laiką.
