Panaši tvarka jau 2026 m. įsigalios ir kaimyninėje Latvijoje – ši šalis užsibrėžė tikslą atsisakyti rusų kalbos ir moksleivius taip pat mokyti Europos Sąjungos (ES) šalių kalbų.
Tačiau ši žinia nesulaukė didelio švietimo ekspertų palaikymo. Pasak jų, nuspręsti, kokią antrąją užsienio kalbą rinksis, turėtų patys moksleiviai, o rusų kalbos populiarumas mokyklose šalyje vis tiek tik blės.
Tai iliustruoja ir statistika. Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas minėjo, kad praėjusiais metais rusų, kaip antrąją užsienio kalbą, rinkosi dar 70 proc., o šiais metais – jau per 50 proc. mokinių.
Ką laikytų nesėkme?
Pasak Vilniaus miesto vicemero Arūno Šilerio, šiuo metu yra priimtas sprendimas, kad nuo šeštos klasės savivaldybėse turėtų būti siūlomos tik ES valstybių kalbos.
„Dabar prioritetas teikiamas trims kalboms – vokiečių, prancūzų ir ispanų, siekiant užtikrinti galimybę šių kalbų mokytis nuo penktos arba šeštos iki pat dvyliktos klasės.
Didelis kalbinis išsiblaškymas arba didelė kalbų pasiūla galėtų pakenkti mokymosi kokybei ta prasme, kad vėliau nesusidaro reikiamos grupės. Tačiau tais atvejais, kai nėra specialistų ar juos sunku gauti, aiškiai sakome, kad visos kitos ES kalbos, taip pat ir kaimynų lenkų, latvių tinka – tik klausimas, ar mokykla sugebės užtikrinti tos kalbos mokymosi nuoseklumą viso ciklo metu.
Rusų kalbos perspektyvos absoliučiai nematau, išskyrus žvalgybos specialistų arba siauros specializacijos istorikų rengimą, todėl manau, kad vietoje jos, pavyzdžiui, šeštoje klasėje mokytis švedų, septintoje – norvegų, aštuntoje – danų, irgi nebūtų blogas sprendimas. Net jei vaikas neišmoks kalbų tobulai, pažintis su pagrindais gali būti naudinga pradžia“, – portalui lrytas.lt kalbėjo A.Šileris.
Vicemeras pabrėžė, kad šiuo metu savivaldybės mokyklų direktoriams yra iškeltos užduotys klases formuoti tik ES kalboms.
„Galbūt keliose Vilniaus mokyklose, šeštoje klasėje, bus dėstoma rusų kalba, tačiau mes tai matysime kaip savo ir mokyklų vadovų nesėkmę“, – akcentavo pašnekovas.
Paklaustas, ar šiuo pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos savivaldybės, vicemeras sakė, kad kiekviena savivaldybė savo keliamus tikslus turėtų vertinti pati, tačiau, jo nuomone, tai sektinas pavyzdys.
„Artimiausius dešimtmečius nematau Lietuvos vėl užmezgant draugiškus santykius su Rusija ir keičiantis verslo, kultūros delegacijomis. Net ir prieš karą Ukrainoje santykiai buvo labai stipriai suprastėję, o kalbos panaudojimas buvo labai ribotas.
Savo vaikams parinkdami rusų kalbos pamokas dalis tėvų kalba, kad padės ruošti namų darbus, tačiau labai skatinu tėvelių savęs pasiklausti, kiek jų per pastaruosius metus atostogavo Rusijoje, su ta valstybe turėjo kultūrinių santykių, ten pramogavo, lankėsi įžymybių koncertuose ar skaitė F.Dostojevskį originalo kalba.
Tada visi tie argumentai pasirodys visai kitoje šviesoje, nes, kiek suprantu, lietuviai žymiai noriau keliauja į Vakarų Europą, studijuoja Vakarų Europos universitetuose. Dėl šios priežasties ES kalbos atveria daugiau durų, o rusų kalbos mokymąsi laikau visiškai neperspektyviu“, – dėstė A.Šileris.
Bandys pritraukti net užsienio specialistus
Paklaustas, kas nutiks su dabar rusų kalbą dėstančiais mokytojais, vicemeras akcentavo, kad valstybė jiems buvo suteikusi daug galimybių. Pasak jo, viena iš jų – ŠMSM inicijuotas projektas, kurio metu rusų kalbos mokytojai galėjo persikvalifikuoti į prancūzų, vokiečių ir lenkų kalbų mokytojus.
„Manau, kad mokytojai tuo pasinaudojo, o tie, kurie nepasinaudojo, šią progą, deja, praleido. Direktoriams esame labai aiškiai iškomunikavę, kad rusų kalbos mokytojams, kurie netektų darbo, mokyklose būtų paieškota galimybių juos priimti kitose pareigose“, – sakė A.Šileris.
O jei pritrūktų ir ES kalbų mokytojų, savivaldybė tam taip pat pasiruošė strategiją.
„Daug dešimtmečių Lietuvoje praktiškai nebuvo ruošiami vokiečių, prancūzų, ispanų kalbų pedagogai.
Vienas iš galimų sprendimų yra gyvų mokytojų pamokos vaizdo transliacijų būdu prancūzų, vokiečių, ispanų kalbomis. Pavyzdžiui, rusų kalbos arba kiti mokytojai galėtų būti tie, kurie pavaldo klasę, tačiau pamoką vestų mokytojas ekrane.
Taip pat esame užmezgę glaudžius santykius su minėtų kalbų šalių ambasadomis. Esame nusimatę lėšų, kai kuriais atvejais galima bandyti mokytojus prisivilioti iš valstybių, kuriose ta kalba yra gimtoji.
Būtų taikomas hibridinis variantas – šeštokus mokys esami, virtualūs, atvažiuojantys mokytojai. Taip pat gal pavyks mokytojų sumedžioti visoje Lietuvoje – gal kažkur yra mažesnį krūvį turinčių, pavyzdžiui, prancūzistų, todėl rimtai svarstome tokiems mokytojams pasiūlyti išskirtines sąlygas ir gyvenimą pradėti Vilniuje.
Tokį metodą bus bandoma taikyti nuo rugsėjo“, – aiškino A.Šileris.
Savivaldybės vertina skirtingai
Savo ruožtu Kauno miesto savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė dėl rusų kalbos laikėsi panašios nuomonės kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, tačiau uždrausti jos neketina.
„Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakyme apibrėžta, kad nuo šeštos klasės antrąją užsienio kalbą mokiniai gali rinktis anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, lenkų, ukrainiečių ir rusų.
Vadinasi, rusų kalba nėra eliminuota iš pasirenkamųjų užsienio kalbų sąrašo, tačiau įvertinant tarptautinį saugumo kontekstą, Kauno mokyklos siūlė ir siūlys rinktis anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kitas kalbas, atsižvelgiant į mokymosi poreikius ir mokytojus. Žinoma, negalime užkirsti kelio norintiems mokytis rusų kalbą, ją rinktis“, – dėstė O.Gucevičienė.
Kitų didžiųjų miestų savivaldybės taip pat kol kas neketina nebesiūlyti rinktis rusų kalbos. Štai Klaipėdos miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus vedėja Gintarė Butkienė patvirtino, kad tai – visuomenės pasirinkimas.
„Savivaldybė nieko neskatins. Matome tendencijas, kad kelinti metai rusų kalbos pasirinkimas mažėja. Tarp šeštokų šios kalbos pasirinkimo mažėjimas stebimas apie 10 proc., vis labiau pasitarę su tėvais jie renkasi vokiečių ir prancūzų kalbas“, – trumpai komentavo G.Butkienė.
Ragina didinti kitų užsienio kalbų prieinamumą
Kalbėdamas apie Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyvą, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentas Dainius Žvirdauskas svarstė, kad greičiausiai toks sprendimas priimtas remiantis duomenimis ir stebint mažėjančių rusų kalbos pasirinkimo tendenciją.
Visgi, ekspertas akcentavo, kad Lietuva yra demokratinė šalis, kurioje tikima laisvu žmonių pasirinkimu, todėl latvių pavyzdys šalyje ne itin tiktų.
„Daugybę metų šeštoje klasėje kaip antrą kalbą buvo siūloma rinktis rusų, todėl sunku kalbėti apie staigų jos panaikinimą. Manau, kad ir taip rusų kalbos pasirinkimas mažės ir ateityje nyks savaime.
Verčiau investuočiau į kitų Europos, kaip antrų kalbų, stiprinimą, specialistų rengimą, pasiūlos didinimą, viešinimą – o rusų kalbą galima palikti kaip pasirinkimą tiems, kurie jos mokytis nori.
Vengčiau imperatyvių sprendimų, tuo labiau žinant, kad į Lietuvą atvykusių ukrainiečių pagrindinė bendravimo kalba yra rusų.
Žinoma, su politikais nepasiginčysi, tačiau būčiau už tai, kad prieš priimant vienus ar kitus sprendimus būtų rengiamos apklausos, vadovaujamasi duomenimis“, – dėstė LMVA prezidentas.
Panašios pozicijos laikėsi ir Mokyklų tobulinimo centro vadovė, švietimo ekspertė Eglė Pranckūnienė. Jos teigimu, rusų kalbos pasirinkimas šalyje itin populiarus buvo dėl kitų galimybių stokos.
„Būtų puiku, kad pasiūlytume kuo daugiau užsienio kalbų – kad atsirastų ir lenkų, latvių, ispanų ir kitos kalbos. Tačiau apskritai išbraukti rusų kalbą nebūtų visiškai teisinga.
Manau, kad turime pažinti ir savo priešą, reikia, kad būtų žmonių, mokančių rusų kalbą ateityje. Kai ši karta „nueis“, reikės ją mokančių žmonių. Galbūt tai yra politiškai pagrįstas sprendimas, tačiau šios kalbos mokymo nevertėtų visiškai eliminuoti“, – komentavo E.Pranckūnienė.
Savo ruožtu A.Šileris argumentą, kad reikia mokėti priešo kalbą, vertino su dideliu skeptiškumu. Pasak jo, kalbą reikia mokėti žvalgybininkams, vertėjams, o savo šalį reikia ginti. Jo teigimu, nėra prasmės mokėti priešo kalbą ir tik galėti maldauti pasigailėjimo.
„Ar tikrai priešo kalbos mokėjimas padėjo nukankintiems ukrainiečiams, ar jis padėjo į Sibirą gabenamiems lietuviams?
Turime gyventi ne baimės atmosferoje ir ruošis galimam karui su Rusija, dar atviriau žvelgti į Vakarus, matyti save kaip vakarietiškos kultūros dalį, kurie savo ateitį sieja su laisvu ir drąsiu pasauliu, o vaikų mokymąsi apsprendžia būtent vakarietiškos vertybės“, – laikėsi nuomonės vicemeras.
Sako, kad regionuose kiltų sunkumų
Paklaustas, ar kiltų sunkumų, jei šalis pasektų latvių pavyzdžiu ir visiškai atsisakytų rusų kalbos mokymo, LMVA prezidentas dėmesį atkreipė į sunkumus, su kuriais susidurtų mažesnių rajonų mokyklos.
„Dažniausiai miestų mokyklose antra pasirenkama užsienio kalba yra rusų ir vokiečių. Didmiesčiai turėdavo galimybes pasiūlyti ir prancūzų, atskiros mokyklos pasiūlydavo italų, ispanų kalbas.
Rajonuose sunku rasti ir mokytoją, todėl uždraudus rusų kalbos pasirinkimą mažės ją dėstančių pedagogų krūvis, taip pat kyla klausimas, ar jie spės persikvalifikuoti. Jei neatsirastų kitų kalbų mokytojų, tarp pasirinkimų liktų tik vokiečių kalba.
Manau, pirmiausiai reikėtų sinchronizuotos valstybės ir savivaldybių strategijos pirmiausiai norint ne panaikinti, o paruošti, pasiūlyti kitų užsienio kalbų alternatyvą“, – laikėsi nuomonės D.Žvirdauskas.
Paaiškino, kodėl tokį siūlymą teikia savivaldybė
Pasak Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) vadovo Egidijaus Milešino, ar ateityje keisis rusų kalbos atsisakymas, priklausys nuo dalykų specialistų skaičiaus.
„Kiekviena mokykla gali apsispręsti, todėl ką pasiūlys mokyklos, taip ir bus. Žinoma, savivaldybė, kaip mokyklų steigėjas, gali formuoti tam tikrą politiką, todėl jei jie sugebės teikti vokiečių, prancūzų, ispanų kalbos specialistus, tuomet viskas bus tvarkoje.
Tuo pačiu reikėtų pasirūpinti ir dabar dirbančių rusų kalbos mokytojų perkvalifikavimu – galbūt būtų noras įgyti antrą specialybę. Tačiau tai turėtų būti ir kiekvieno mokytojo interesas“, – aiškino E.Milešinas.
LŠMPS vadovas akcentavo, kad prieš priimdama tokį sprendimą pirmiausiai savivaldybė turėtų įsivertinti kiekvienos švietimo įstaigos pajėgumą, mokytojų paklausą. Jo teigimu, prieš priimant populiarius politinius sprendimus savivaldybės į šį klausimą turėtų pažvelgti plačiau ir pasverti visus „už“ ir „prieš“.
Kalbėdamas, ar reikėtų rekomenduoti nesirinkti rusų kalbos, E.Milešinas laikėsi nuomonės, kad bet kurios užsienio kalbos mokėjimas yra sveikintinas.
Problemą mato kitur
Tuo metu „Nacionalinio susivienijimo“ partijos vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys Vytautas Sinica dėstė, kad tiek nacionalinės, tiek Vilniaus valdžios bandymai Rusijos agresijos kontekste kelti rusų, kaip antrosios užsienio kalbos, klausimą, yra tikrosios problemos vengimas.
„Tai, kad visų tautybių Lietuvos piliečiai mokosi ar moka rusų kalbą, nėra problema. Būtų geriau, kad jie dažniau vietoje to mokytųsi ir mokėtų praktiškesnes ir aukštesnės kultūros Europos tautų kalbas. Tikroji problema yra tai, jog Lietuva iki šiol turi ir išlaiko paralelinį kitakalbių mokyklų tinklą.
Latvijai ir Estijai apsisprendus pereiti prie ugdymo vien tik valstybine kalba, liekame paskutine šalimi Vakarų civilizacinėje erdvėje, kurioje veikia tokia praktika. Tai visiškas sovietmečio palikimas.
Būtina kalbėti ne apie rusų kalbos kaip užsienio kalbos mokymą, o apie iš pradžių rusakalbių, o vėliau – ir visų kitakalbių mokyklų perėjimą prie mokymo vien valstybine kalba, žinoma, išsaugant gimtosios rusų ar lenkų kalbos kaip dalyko mokymąsi.
Tokia reforma pagerintų mokymosi rezultatus, valstybinės kalbos žinias ir vartojimą, sutraukytų prokremliškų nuostatų sklaidos terpę, stiprintų integraciją į visuomenę. Tai vienareikšmiškai reikalinga, ir tik politkorektiška baimė sulaiko ir verčia vietoje to kalbėti nesvarbiu rusų, kaip užsienio kalbos mokymo, klausimu“, – laikėsi nuomonės V.Sinica.
