Įvairiose miesto erdvėse ir socialiniuose tinkluose galime pastebėti reklamas, kviečiančias prisijungti prie „Renkuosi mokyti!“ programos, kurios dalyvių atranka vyksta iki vasario 19 d. Programos veiklą žino daugelis švietime dirbančių žmonių, tačiau visuomenėje apie ją pasigirsta įvairiausių mitų.
Kokie tikrovės neatitinkantys mitai gaubia programą ir kodėl verta būti jos dalyviu, kalbamės su „Renkuosi mokyti!“ programos vadovu A. A. Markevič.
– „Renkuosi mokyti!“ programa jau 16-tus metus organizuoja dalyvių pritraukimą į mokyklas. Kodėl, norint tapti mokytoju, verta rinktis jūsų programą?
– Pirmiausia, „Renkuosi mokyti!“ nėra tik mokytojų paruošimo programa. Ji atsirado iš noro į mokyklas pritraukti motyvuotus, į vaiką orientuotus žmones. Siekiame parodyti, kad mokykla yra puiki erdvė realizuoti idėjas, dalintis turima patirtimi, įkvėpti vaikus siekti savo tikslų.
Nuolat ieškome žmonių, kurie savo pavyzdžiu paskatintų vaikus patirti mokymosi džiaugsmą ir matome, kad visuomenėje yra daug žmonių, galinčių tai padaryti. Tuo pačiu, siekiame priartinti visuomenės žmones prie švietimo aktualijų. Dalyvavimas programoje padeda suprasti mokyklos kasdienį gyvenimą ir ieškoti būdų tą gyvenimą pagerinti.
Vienas svarbiausių dalykų mums yra socialinės atskirties problema visuomenėje. Manome, kad švietimas turi didelę galią mažinti socialinių grupių atskirtį. Todėl ieškome lyderių, kurie padėtų kiekvienam vaikui atskleisti savo gebėjimus. Tokia yra ir mūsų vizija: „Vieną dieną kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo savo socialinės, kultūrinės ir ekonominės padėties, mokykloje jausis gerbiamas ir vertinamas, kad galėtų atskleisti savo potencialą.“
„Renkuosi mokyti!“ programą verta rinktis, nes ji įgalina žmogų dirbti su skirtingais vaikais, kas itin svarbu šiuolaikinėje mokykloje. Be to, žmogus, tapdamas programos dalyviu, tampa dalimi mūsų bendruomenės. Pagal tarptautinius tyrimus, mokytojai dažnai susiduria su vienišumo problema, todėl, kurdami bendruomenę, rodome mokytojui, kad jis nėra vienas. „Renkuosi mokyti!“ dalyviai, iškilus problemoms, visada gali kreipti į programos ekspertus.
Ne mažiau svarbu mums yra lyderystė. Mes nesiekiame užpildyti laisvų darbo vietų, bet norime formuoti naują mokytojo profesijos standartą. Skatiname mokytojus prisiimti lyderystę, sprendžiant kylančius iššūkius klasėje, mokykloje ir švietime. Todėl džiaugiamės, kad net 75 proc. mūsų alumnų lieka švietimo srityje, iš kurių apie 20 proc. užima lyderystės pozicijas: tampa mokyklų vadovų pavaduotojais, vadovais, kuria savo mokyklas, kitas švietimo iniciatyvas, įsitraukia į švietimo politiką.
Taip mažais žingsneliais judame link svarbių pokyčių. Mes nesiekiame sukurti savo privačios ugdymo sistemos. Mes dirbame valstybinėje sistemoje, nors neturime valstybinio finansavimo.
Mitas nr. 1: projektas už valstybinius pinigus.
– Užsiminėte apie finansavimą. Viešojoje erdvėje galima pastebėti nuomonių, kad jus remia ir išlaiko valstybė, kitaip tariant, mokesčių mokėtojai, o jūs teigiate, kad valstybinio finansavimo neturite. Iš kokių lėšų gyvuoja „Renkuosi mokyti!“ programa?
– „Renkuosi mokyti!“ programa yra nevyriausybinės organizacijos dalis ir, deja, kol kas neturi stabilaus valstybinio finansavimo. Todėl kiekvienais metai susiduriame su iššūkiu rasti žmonių, kurie tiki, kad verta investuoti į švietimą ir mokytoją.
Programa nuo pat pradžių buvo remiama ir išlaikoma privačių asmenų ir verslo atstovų. Šiuo metu turime 4 verslo partnerius, kurie įsipareigoja finansuoti programą. Galime pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau verslų, tikinčių, kad investicija į mokytojus yra investicija į ateitį. Kartais sulaukiame įvairios paramos iš privačių asmenų. Mus galima remti ir per Aukok.lt arba skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramą.
Kartais žmonės galvoja, kad mokykla yra vieta, kurioje turi išgyventi stipriausi. „Renkuosi mokyti!“ programos požiūriu mokykloje svarbu leisti kiekvienam vaikui pasijusti įgalintam – tada jis atskleis savo potencialą. Mokykla nėra rungtynių vieta, joje reikia parodyti, kad visuomenę gali kurti kiekvienas.
Todėl aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie savo finansine parama gali padėti mums realizuoti šią idėją.
– Sakote, kad viena pagrindinių „Renkuosi mokyti!“ idėjų yra mažinti socialinę atskirtį. Ar pastebite, kaip realybėje šią idėją pavyksta įgyvendinti?
– Socialinė atskirtis yra labai plati visuomenės problema ir vienas mokytojas visos jos neišspręs. Bet nuostata, kad kiekvienas vaikas turi potencialą, kurį mokytojas gali įgalinti, skleidžiasi, kai mūsų dalyviai nueina į klases. Tai pastebi patys vaikai.
Dažnai jie nustemba, kad mokytojas jais domisi net tada, kai jiems jo dėstomas dalykas nesiseka. Naujausi PISA tyrimo rezultatai rodo, kad vaikas, gerai besijaučiantis mokykloje pademonstruoja geresnius mokymosi rezultatus. Vaikai mato, kai mokytojas nori užmegzti ryšį ir kurti santykį. Tai skatina juos siekti aukštesnių rezultatų.
Juk kai kažkam svarbu, kad pamokos laikas man būtų naudingas, ir aš imu stengtis, pasitikėti savo jėgomis. Be to, mokytojo parodytas dėmesys konkrečiam vaikui gali pakeisti ir bendraklasių požiūrį į jį. Tai ypač svarbu vaikų savijautai klasėje. Prieš porą metų gavome atsiliepimą iš buvusios mūsų mokytojo mokinės, kuri jau senokai yra baigusi mokyklą: „Mokykloje mokėsi vaikai iš globos namų su etiketėmis „vaiknamiai“.
Juos mokytojai palikdavo ramybėje, leisdavo jiems nieko nedaryti – laikė tais, iš kurių nieko nebus. Tik ne programos „Renkuosi mokyti!“ matematikos mokytojas. Kaip kantriai ir atsidavęs jis dirbo su šiais vaikais. Jo pamokose jie buvo motyvuoti, turėjo gerus pažymius. Mane, tada septintokę, tai palietė visam gyvenimui“. Nors tokios istorijos yra sunkiai „pamatuojamos“, tačiau mums tai įrodo programos kuriamą poveikį.
Mitas nr. 2: į mokyklas ateina nieko nesugebantys žmonės.
– Viename savo interviu minite, kad viešojoje erdvėje stebite mitą – neva į „Renkuosi mokyti!“ programą ateina žmonės „iš gatvės“. Kaip yra iš tiesų – kas gali tapti programos dalyviais?
– Faktą, kad mokytojai ateina „iš gatvės“ labai sudėtinga paneigti, nes visų gyvenamoji vieta yra registruota kurioje nors gatvėje (nusijuokia pašnekovas). Bet kalbant rimtai, mūsų programos modelis remiasi oficialiais teisės aktais, kurie leidžia žmogui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą, be pedagogo kvalifikacijos dvejus metus dirbti mokykloje ir mokyti dalyko, kuris atitinka jo išsilavinimo kompetencijas.
Nei vienas mūsų dalyvis į programą neateina be aukštojo išsilavinimo. Daugelis turi ir magistro, net daktaro laipsnius. Tie, kurie prisijungia po bakalauro studijų, dažnai ateina su didele energija ir kelia daug idėjų, kurias nori realizuoti mokykloje. Tuo tarpu dalyviai, turintys darbinės patirties, vaikų mokymą praturtina praktine veikla bei asmeniniais pavyzdžiais, ką mes laikome privalumu.
Nors didžioji dalis „Renkuosi mokyti!“ programos dalyvių pradžioje neturi pedagogo kvalifikacijos, mes užtikriname, kad į klasę jie ateitų pasiruošę. Todėl vasarą organizuojame mokymosi stovyklą. Per visą dviejų metų programos laikotarpį dalyviai turi nuoseklius mokymus su savo sričių ekspertais, patyrusiais pedagogais ir dėstytojais.
Svarbu paminėti, kad dalyvių atrankos metu mes vertiname ne tik formalius, su išsilavinimu susijusius kriterijus, bet ir jo požiūrį į vaiką, mokyklą ir lyderystę. Vertiname, ar žmogus turi pakankamai gebėjimų pedagoginiam darbui ir lyderystei švietime. Mūsų kompetencijų modelis, pagal kurį vykdome dalyvių atranką, siekia užtikrinti mokytojo darbo kokybę. Beje, aukštosios mokyklos pripažįsta ir teigiamai įvertina tas kompetencijas, kurias dalyvis įgyja mūsų programoje.
Mitas nr. 3: „Renkuosi mokyti!“ – nerimtas žaidimas.
– Ką dalyviai veikia pabaigę „Renkuosi mokyti!“ programą?
– Kartais pasitaiko nuomonių, kad žmonės, kurie per mus ateina į mokyklą, pažaidžia joje ir išeina. Tačiau mūsų preliminariais skaičiavimais apie 90 proc. dalyvių, neturinčių pedagogo kvalifikacijos, pasiryžta ją įgyti, kad galėtų tęsti darbą mokykloje. Be to, skatiname programos dalyvius dirbti ne tik didžiųjų miestų mokyklose, bet ir regionų.
Paskutinių 3 metų duomenimis, regionų mokyklose dirba 39 proc. mūsų mokytojų. Vieni jų, baigę aukštąjį mokslą, sugrįžo į gimtines dalintis studijų metu įgyta patirtimi, kiti ryžosi vykti į kitus regionus ir ten prisidėti prie bendruomenės kūrimo.
„Renkuosi mokyti!“ programa priklauso tarptautiniam „Teach for all“ tinklui, kuriame yra daugiau nei 60 šalių, todėl matome labai skirtingų tendencijų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikia programa „Teach First“, kuri siekia, kad žmogus po 2 metų darbo mokykloje grįžtų į tą sritį, iš kurios atėjo, tarkime – verslo, ir tęsdamas verslininko karjerą atstovautų vaikų švietimo interesams.
Mes siekiame, kad „Renkuosi mokyti!“ programos dalyviai lyderiautų švietimo srityje ir galime pasidžiaugti, kad didžioji dalis alumnų po programos tęsia veiklą, susijusią su švietimu: net 75 proc. mūsų programos alumnų toliau aktyviai veikia švietimo sektoriuje ir jaučiasi už jį atsakingi. Todėl nesutikčiau, kad žmonės čia ateina pažaisti. O tie, kurie grįžta į savo buvusią karjerą ar ieško ko nors naujo, lieka alumnų bendruomenėje, tapdami vaikų ambasadoriais.
Apskritai, man norėtųsi keisti požiūrį į mokyklą kaip į kokią katorgos vietą, į kurią įklimpęs, negalėsi išeiti. Šiandien žmonės dažnai keičia darbus ir tai nėra blogai. Turime vertinti žmogaus pasiryžimą mokytis, ieškoti naujų patirčių – tai būdas augti.
Mokykla yra palanki erdvė žmogui įgyti naujų kompetencijų ir auginti save kaip asmenybę.
– Šiuo metu vykstanti programos dalyvių atranka truks iki vasario 19 d. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie svarsto, bet vis nesiryžta tapti mokytojais?
– Linkėčiau tiesiog drąsos išbandyti kelią, apie kurį žmogus svajoja. Tai kelias, kuriame yra daug galimybių ir iššūkių, su kuriais susidūrus „Renkuosi mokyti!“ bendruomenė visada suteiks palaikymo. Ir dar – pastaruoju metu daug kalbama apie mokytojų trūkumą.
Tad labai norėčiau ištransliuoti žinutę, kad jų visų pirma trūksta ne sistemai, jų trūksta vaikams. Leisk vaikams tave surasti!
