Ketvirtus metus Demokratinėje mokykloje dirbanti teatro mokytoja sako, kad iš tiesų jos mokytojavimo kelias prasidėjo daug seniau – dar anksčiau nei aktorystė, ir lydėjo ją visus šiuos metus.
E. Latėnaitė interviu dalinasi, kaip ilgametė patirtis teatre ir kine jai padeda dirbant su pradinių klasių mokiniais ir kuo šios pamokos yra naudingos augantiems vaikams
– Esate profesionali teatro ir kino aktorė – kaip atradote šią veiklą? Ar vis dar tenka ko nors išmokti pačiai?
Kai 12-oje klasėje reikėjo rinkis, kur stoti, pasirinkimai buvo du – arba vaidyba, arba kultūros istorija ir antropologija. Labai džiaugiuosi, kad įstojau į savo pirmąjį pasirinkimą – vaidybą, bet sakyčiau, kad į tai tikrai įeina ir antrasis – tyrinėjimai, kas yra žmogus, ir koks yra žmogus skirtingose kultūrose.
O mokytis tikrai tenka nuolat. Mano profesija nėra ta, kuriai užtenka pabaigti mokyklą. Įvairūs tobulinimosi kursai Europoje, dirbtuvės su dėstytojais iš Holivudo, kino vaidybos technikų tobulinimas – būtinybė. Kaip ir kiekviename darbe, taip ir vaidyboje turi tobulėti, apjungti įvairias patirtis.
Taip pat studijavau ir psichodramą, kas dabar yra neatsiejama mano tiek aktorės, tiek mokytojos profesijos dalis.
– Kaip tapote mokytoja ir kaip patirtis teatre bei kine padeda jums dirbant mokykloje?
Šis darbas mano gyvenime atsirado tikrai gana anksti – dar prieš pradėdama vaidinti dirbau stovyklos vadove, vėliau paraleliai su kitomis veiklomis vis užsiimdavau neformaliu ugdymu, o galiausiai ir tiesiogiai prisiliečiau prie darbo mokykloje.
Išskirčiau galbūt tik tai, kad kai pradėjau dirbti Demokratinėje mokykloje, tapau būtent teatro mokytoja – turėjau, ką duoti vaikams, žinojau, kaip suformuluoti tiesas, kuriomis vadovausiuosi savo profesijoje.
Tuomet tai atrodė labai prasminga veikla ir džiaugiuosi, kad taip atrodo ir dabar.
O patirtis iš kino ir teatro mokykloje man padeda tuo, kad žinau, ką darau. Reikia nepamiršti, kad mokykloje dirbu su vaikais, kurie nemoka vaidinti, kurie dar nėra prie to prisilietę.
Tad mano pagrindinė žinutė – kad norint kurti ir vaidinti klasėje, reikia tapti trupe, o tai reikalauja daug darbo su klasės atmosfera ir tyrinėjimo, kokioje grupėje aš, kaip asmenybė, galiu kurti ir atsiskleisti bei padėti atsiskleisti kitam.
Taip pat svarbu bandyti išsiaiškinti, kas apskritai ta vaidyba – ar tai tik žodžiai? Tik kūnas? Ištaiška? Ir, žinoma, pastebėti, kiek daug galime patirti per savo 5 pojūčius ir kaip juos panaidoti kūrybai, vaidybai, tyrinėjimui, bei kaip įgauti drąsos ir pagarbos dalintis tuo su kitais, kurti kartu.
– Kaip vaikai jaučiasi jūsų pamokose? Ar jie skuba vaidinti, o galbūt drovisi?
Išskirčiau tris kategorijas: tie, kurie labai nori vaidinti, bet per šį norą kartais nepastebi ir neišgirsta kitų, kiti, kurie drovisi ir yra įsitikinę, kad vaidinti nemoka, ir dar vieni, kurių teatras apskritai nedomina. Taigi, visuomet yra įdomu pamatyti, kuriame taške visos šios grupės susijungia, nes, nors kiekvienas ir turime savų iššūkių – galime juos įveikti.
Tad tuos, kurie labai nori vaidinti, stengiuosi išmokyti pamatyti kitą ir bendradarbiauti, o tie, kurie iš pradžių nedrįsta vaidinti prieš kitus, labai dažnai įsidrąsina pamatę, kad kitiems įdomu. Arba, kai pastebi, kad būdami poroje gali atsiskleisti visai kitomis spalvomis ir pajusti malonumą būti scenoje.
Na o tie, kurių teatras visai nedomina, dažnai atranda jį visai kitu kampu – per įgarsinimą, istorijų kūrimą, sukuria savo autentišką santyki su vaidyba. Reikia nepamiršti, kad teatras ir kinas yra labai plati disciplina, tad visuomet pagal klasės poreikį ir iššūkius individualizuoju ir savo pamokas.
– Kuo teatro pamokos yra naudingos vaikams, ko jose išmokstama?
Kadangi dirbu su pradinukais, mano tikslas yra kad vaikas, baigęs 4 klases, gebėtų kurti su bet kuo. Ne tik su savo draugu ar su tuo, su kuo ir taip smagu būti kartu, bet kaip išlaikant savo nuomonę ir tiesą, gebėti ja pasidalinti su kitais, išreikšti ne tik žodžiais, bet ir neverbaline kalba.
Pamokose nemažai kalbame ir apie atsakomybę, kad atėjęs į sceną negali daryti bet ko, kad turi būti dėkingas ir jausti pagarbą tiems, kurie atėjo tavęs pasižiūrėti ir vertina, kiek darbo įdėjai į savo pasirodymą.
Dar labai smagu su vaikais tyrinėti ribą tarp „noriu“ ir „bijau“, mat net jei ir labai norisi į sceną, labai tikėtina, kad kažkuriuo momentu pajusi baimę. Tokiais atvejais vaikams primenu, kad baimė viduje telpa kartu su noru, tiesiog reikia suprasti, kuris iš šių jausmų stipresnis.
Visa tai stengiuosi vaikams parodyti per įvairius užsiėmimus ir pratimus, kuriuos kaip įmanoma stengiuosi pritaikyti individualiam atvejui ir grupei.
Beje, teko mokyti tiek pradinukus, tiek dėstyti pirmakursiams LMTA, ir kartais užduodavau jiems tą pačią užduotį, tik tikslai būdavo kitokie, ir stebėdavau kaip tą patį pratimą atlieka skirtingo amžiaus grupės. Tai tik dar kartą man įrodė, kad pratimai yra tik įrankiai, bet svarbiausia, ką su jais darai.
– Galbūt pusmečio ar metų gale vaikai vaidina spektaklyje, taip parodydami, ko išmoko?
Mano tikslas niekada nėra atsiskaitymas prieš kažką. Kaip minėjau, vaikai dar nemoka vaidinti ir man svarbu, kad jie patys suprastų, kiek darbo reikia įdėti, ir kiek įgūdžių reikalauja spektaklio kūrimas.
Tad pirmokai dar tikrai neturi jokio baigtinio kūrinio, bet vėliau, kai jie jau geba sukurti istoriją ir turi geresnį suvokimą, kaip ją perteikti, taip, tam tikrus eskizus, jei nori, parodo kitiems.
– Su kokiais iššūkiais, jūsų pastebėjimu, susiduria šiuolaikiniai vaikai, ir atvirkščiai, ką moka geriau?
Lyginti šiuolaikinių vaikų ir dabartinių suaugusių žmonių vaikystę yra nesąžininga, mat visi prisimename save vaiko akimis ir negalime racionaliai atsakyti, kokie buvome. Bet iššūkių tikrai pastebiu, galbūt pirmasis – tai gebėjimas laikytis ribų ir priimti savo atsakomybes, ne tik teises.
Taip pat iššūkis yra jautrumas – savo jausmų suvokimas ir gebėjimas neleisti, kad emocijos tave sustabdytų.
Kiekvienas esame patyrę dienų, kai jaučiamės liūdni ar pikti, bet visuomet stengiuosi vaikų paklausti, kaip, jausdamas tai, ką dabar jaučia, vis tiek gali dalyvauti pamokoje? Tai padeda suprasti, kaip suvaldyti emocijas, kad jos nesustabdytų, netrukdytų tavo gyvenimui bei neapsunkintų tikslų siekimo.
– Kas jus, kaip mokytoją, motyvuoja?
Vaikų gyvybė, kūrybiškumas, suvokimas, kad vaidyba yra puikus įrankis ugdyti daugybę įvairių kompetencijų, vienas kito ir savęs pajautimas, drąsa reikšti savo unikalumą, verbalinės ir neverbalinės išraiškos ugdymas. Dar labai džiaugiuosi, kad galiu pati aktyviai su vaikais
dalyvauti pamokoje, „įkristi“ į žaidimą. Ir, tikriausiai, prasmės jausmas, kai matai, kad turi ir gebi suteikti žinių, o mažam žmogui jos yra naudingos ir reikalingos.
