Pirmasis faktas yra tas, kad jokie tarptautiniai įsipareigojimai, jokios konvencijos ir rezoliucijos neįpareigoja Lietuvos steigti ir išlaikyti mokyklas, kuriose būtų mokoma tautinių mažumų kalba. Lietuvos tautinių mažumų politika visuomet buvo tokia liberali ir palanki, kad net susipainiojame ir užmirštame, apie ką kalba Europos regionų ir mažumų kalbų chartija: apie galimybę tautinėms mažumoms puoselėti savo kultūrą, išlaikyti kalbą, papročius ir tradicijas.
Lietuvoje apie panašius apribojimus negali būti net kalbos, tačiau, deja, pasaulyje, taip pat ir ES, tai vis dar yra problema. Tam, kad būtų galima išlaikyti vietines kalbas, kai kurie tarptautiniai dokumentai rekomenduoja – tačiau tik rekomenduoja, o ne įpareigoja! – mokyklose kaip dalyką mokyti vietinės kalbos. Tuo tarpu dažnas politikas, apžvalgininkas tarptautiniuose dokumentuose išskaito tai, ko juose nėra. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra įpareigojimo tautinėmis mažumomis rūpintis būtent tokiu būdu – užtikrinant mokymą gimtąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose. Taip kad sprendimas dėl šių mokyklų – išimtinai Lietuvos politikų rankose.
Antrasis faktas – ES nėra tokios praktikos, tokių pavyzdžių, kad veiktų mokyklos, kuriose būtų mokoma tautinių mažumų kalba kaip mokomąja kalba įvertinus tai, kad Estijoje ir Latvijoje vyksta tokių mokyklų atsisakymo procesas. Esama kelių išskirtinių atvejų, panašių į susitarimą dėl mokymo tautinių mažumų kalba tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau tai – nereikšmingos išimtys įvertinus tai, kad ES yra 50 milijonų gyventojų, kurių gimtoji kalba yra kita, nei valstybinė ir kurie šiuo požiūriu patenka į tautinių mažumų sąvoką. Ar šis faktas nepriverčia susimąstyti, kuo ypatinga yra rusų tautinė mažuma Lietuvoje, kad jai vienintelei būtina sudaryti išskirtines sąlygas visos ES mastu?
Trečias faktas yra tas, kad aukščiau paminėti du faktai turi tinkamą ir akivaizdų paaiškinimą. Svarbiausi Vakarų, taigi ir Europos švietimo sistemos principai yra įtrauktis ir įvairovė. Švietimo sistema turi būti atvira, ir laikoma gėrybe, jei mokykloje atsiranda įvairios kilmės, įvairių sugebėjimų, įvairių visuomenės sluoksnių atstovai.
Reikia suprasti esminį dalyką, kad mokykloje mokomasi ne tik to, ką „kala“ į galvas mokytojai. Mokykloje pažįstama visuomenė, formuojasi socialiniai įgūdžiai, visam gyvenimui įgyjamas draugų ratas. Pagal šį europinį modelį nėra vietos tautinių mažumų mokyklai, kuri pagal apibrėžimą siaurina jauno žmogaus akiratį, atitveria jį nuo visuomenės, yra segregacinė ir, tiesą sakant, ribojasi su žmogaus teisių pažeidimu.
Ketvirta, klaidinga yra prielaida, kurią daro netgi garbingi politikai, kad keliomis pamokomis padidinus lietuvių kalbos pamokų skaičių tautinių mažumų mokyklų mokiniai lietuvių kalbos žiniomis prilygs moksleiviams, kurie visų dalykų mokykloje mokosi lietuvių kalba. Tai tiesiog logiškai ir praktiškai neįmanomas dalykas, tačiau juo, deja, pagrįsta Lietuvos tautinių mažumų ugdymo strategija.
Nuo šių metų tautinių mažumų jaunimas patenka į geležines reples, nes įsigalioja Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, pagal kurią stojant į aukštąją mokyklą yra būtina išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, kurio pažymys turi įtaką konkuruojant dėl vietos aukštojoje mokykloje. Vadinasi, kadangi tautinių mažumų mokyklų abiturientai lietuvių kalbos žiniomis niekada neprilygs baigusiems mokyklą lietuvių kalba, yra sukurta, įgyvendinta ir gyvuoja sistema, kuri automatiškai stumia į paribį tautinių mažumų jaunimą.
Penkta, sunku suprasti politikus ir apžvalgininkus, kurie ragina „pakelti ugdymo kokybę tautinių mažumų mokyklose, užuot kalbėjus apie jų uždarymą“. Visų pirma, kadangi tautinių mažumų ugdymas nuo pat pradžių pastatytas ant klaidingų, Vakarų ir ES vertybėms svetimų pamatų, pasiekti deramos kokybės yra iš principo neįmanoma.
Ką galima pasakyti apie kokybę, jei atnaujintoms mokyklų programoms rusų kalba iki šiol neišleistas nė vienas vadovėlis! Kadangi vadovėlių leidyba decentralizuota ir ją vykdo privačios institucijos, tai dėl rinkos menkumo nedaug tėra galimybių, kad tokie vadovėliai išvis kada pasirodys. Šioms mokykloms tikrai niekada nebus viso spektro tinkamų vadovėlių. Susimąstykime: kiek girdėti lietuviškų mokyklų mokytojų nusiskundimų, kad vėluoja vienas ar kitas vadovėlis, o čia – vadovėlių nėra ir nebus, ir visiems gerai, dar pakalbėkime apie geresnę kokybę.
O kokia yra mokytojų rengimo sistema būtent tautinių mažumų mokykloms? Tokios sistemos nėra. Mokytojai į tokias mokyklas parenkami ne pagal jų kvalifikaciją ir tinkamumą, o pagal kriterijų, kad jie taip pat yra iš tautinių mažumų ir gali mokyti dalykus atitinkama kalba. Ydingas ratas užsidaro. Tai yra ta pati geto formavimo logika, iš esmės prieštaraujant europinio ugdymo filosofijai.
Šešta, neturi pagrindo argumentai, kad atsisakydama mokyklų rusų kalba Lietuva kažką kažkaip suerzins ar pralaimės įsivaizduojamą viešųjų ryšių kovą. Rusijai, kuri tiki kovinių uodų antpuoliais ir Ukrainoje kovoja pieš genderiškai neutralius tualetus, jokio tikro preteksto kelti šaršalą nebereikia, ji gyvena savame informaciniame pasaulyje ir sukuria tokius faktus, kokių jai reikia, nesvarbu, turi jie pagrindo tikrovėje, ar ne. Vakaruose į tokį žingsnį taip pat niekas neatkreips dėmesio, nes visos šalys yra sprendusios šią problemą ir visos išsprendusios tuo pačiu būdu – mokyti mokyklose valstybine kalba.
Septinta, į Lietuvą pastaraisiais metais vyksta gana didelė migracija – atvyko keli šimtai tūkstančių rusakalbių žmonių. Taigi mokykla rusų kalba taps ne vietinių tautinių mažumų mokykla, o migrantų, kur vaikai bus ugdomi uždaroje terpėje tarp draugų ir mokytojų rusakalbių. Turbūt nereikia įrodinėti, kuo ilgainiui virs toks uždaras modelis, prieštaraujantis atvirumo dvasiai, kuri turi vyrauti demokratinėje visuomenėje. Beje, į mokyklas rusų kalba stumiami ne tik rusai, bet ir ukrainiečiai, taip pat į Lietuvą atvykę kitų tautų atstovai, nors tai yra apmaudus nesusipratimas, kuriam kažkodėl sudaromos patogios sąlygos.
Aštunta, šis momentas yra patogus sprendimui rodant solidarumą su Latvija ir Estija. Norim mes to ar ne, tačiau ir Vakarų, ir Rusijos akyse trys valstybės dažnai suvokiamas kaip vienas regionas, ir jame šis faktas jau įvykęs – mokyklų rusų kalba atsisakoma. Mes su Latvija ir Estija kartu vadavomės iš Sovietų Sąjungos, kartu žengėme į NATO, ES, privalome kartu žengti ir šį žingsnį, labai svarbų Lietuvos ateičiai.
Devinta, švelniai tariant, keisti yra politikų pasisakymai, esą švietimo ministras kiršina visuomenę sumanęs uždaryti mokyklas rusų kalba „viduryje mokslo metų“. Kyla klausimas, kas iš tikrųjų kiršina, nes apie terminus net nebuvo kalbėta. O jų gali būti įvairių. Latvija nusibrėžė 2025 m. ribą, Estija – 2035 m. Mano nuomone, data turi būti pakankamai tolima, galbūt panaši į Estijos – bet ji turi būtinai būti, ir ji turi būti nustatyta dabar, kai tam susiklostė visos sąlygos.
Dešimta, jeigu yra susitarimas su Lenkija dėl mokymo mokyklose lenkų kalba, suprantama, jo reikia laikytis. Lietuva yra ES narė, ir ES kalbos Lietuvoje nėra svetimos, nes tai yra oficialios ES valdymo organų kalbos. Šiomis kalbomis kalbama Europos Parlamente, Europos Vadovų Taryboje, į šias kalbas, įskaitant anglų, lenkų, yra verčiami visi ES dokumentai.
Taigi tokiomis kalbomis, gavus ministerijos leidimą, gali būti vykdoma švietimo veikla Lietuvoje. Lietuva seniai apsisprendė dėl euroatlantinės integracijos krypties, toks valstybių skirstymas ir traktavimas įteisintas daugelyje Lietuvos įstatymų ir niekada nekėlė abejonių ir diskusijų. Tai reikėtų įtvirtinti ir šiuo atveju.
Dešimt argumentų. Čia ir sustosiu – nors argumentų iš tiesų yra ir daugiau. Būdamas apžvalgininkas, žurnalistas ir gyvenimo stebėtojas puikiai žinau, kad daugelis problemų turi dvi puses, tačiau šįkart konstatuoju, kad klausimas ganėtinai aiškus. Tad tai juo labiau kontrastuoja su didžiuliu ir stebėtinu politinės valios stygiumi.
