Bene aštriausiai G.Jakšto svarstymus supliekė teisingumo ministrė „laisvietė“ E.Dobrowolska, pavadinusi juos populistiškais, siekiančiais ne spręsti realias problemas, o tik mobilizuoti rinkėjus.
Esą ją liūdina, kad asmenys, nė nebuvę tautinių mažumų mokykloje, siūlo labai paprastus sprendimus, kurie neatliepia sisteminių trūkumų.
Prezidentūra pareiškė, kad, užuot atsisakius rusų mokyklų, reikėtų pasvarstyti, kaip moksleivius labai gerai išmokyti lietuvių kalbos.
Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad mokyklos tautinių mažumų kalbomis – Lietuvos stiprybė, ir ne grėsmė, o pagalba integruojant jų moksleivius į visuomenę.
Laisvės partijos lyderė A.Armonaitė net pavadino G.Jakšto sumanymus klaikia klaida ir esą tokiomis idėjomis nereikėtų bandyti pelnyti dividentų iš radikalių dešiniųjų.
Vilniaus meras konservatorius V.Benkunskas teigė, kad, užuot kalbėjus apie kažkokius naikinimus, geriau žiūrėti, kaip ugdomi moksleiviai.
Po tokios kritikos pirties tikriausiai pats G.Jakštas nepanorės tesėti savo pažado parengti konkrečius siūlymus, kaip būtų galima panaikinti rusų mokyklas. Tiesa, jo vadovaujamai ministerijai dabar teks pateikti idėjų, kaip stiprinti tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos mokymą ir ugdyti patriotizmą, o tai nelengva užduotis.
Mat ministras savo pareiškimu tarsi pirštu bakstelėjo į realias ugdymo problemas, kurios nėra jokia paslaptis. Užtat pretekstas, kodėl buvo prabilta net apie rusų mokyklų uždarymą, labai abejotinas, juo labiau kad dar pernai rugsėjį ministerija paskelbė, jog Lietuvoje tokie pokyčiai neplanuojami.
Tada taip buvo reaguojama į Latvijos ir Estijos ketinimus atsisakyti rusakalbių mokyklų, o staiga pakeisti požiūrį pastūmėjo vienas konkretus atsitikimas, kai Vilniuje du rusų tautybės paaugliai pneumatiniu ginklu apšaudė iš Rusijos su šeima pabėgusį savo bendramokslį pravardžiuodami jį „banderovcu“.
Policija dėl šio incidento net nepradėjo ikiteisminio tyrimo, bet įvykis buvo audringai aptarinėjamas socialiniuose tinkluose. Tačiau ar ministrui dera pasiduoti vieno atvejo išprovokuotai pasipiktinimo bangai ir dėl to nukirsti ištisą švietimo sistemos grandį?
Reikia pripažinti, kad rusų kalba pagrindinius dalykus mokęsi mokiniai prastesniais rezultatais baigia mokyklas, nepakankamai išmoksta valstybinę kalbą, sunkiau patenka į aukštąsias mokyklas ir jiems sudėtingiau integruotis į darbo rinką, nors tai būdinga ne visoms rusiškoms mokykloms.
Ar šią problemą įmanoma išspręsti tiesiog likviduojant tautinių mažumų mokyklas? Vargu ar tai pavyktų, nebent tolimesnėje ateityje. Tautinių mažumų vaikai vis viena ateina į mokyklas blogiau mokėdami valstybinę kalbą, ėmę visų dalykų mokytis lietuviškai sunkiau juos perprastų.
Bet net ne čia slypėtų esminė rizika. Rusų mokyklų uždarymas sukeltų didžiulį rusų bendruomenės nepasitenkinimą ir nesustiprintų Lietuvos visuomenės vienybės, o, priešingai, ją susilpnintų.
Juk G.Jakštą prabilti apie rusų mokyklų uždarymą pastūmėjo ne tiek prastokas valstybinės kalbos mokymas, kiek galimai tenai stipresnės rusiškojo šovinizmo nuotaikos, pritarimas V.Putino karui Ukrainoje.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad tokių nuotaikų yra ir tarp lietuvių, o vaikams įtaką daro jų šeimos.
Sunku pasakyti, kiek Rusijos imperinė dvasia stipriau prasismelkusi į rusų mokyklas, nes patikimų tokio pobūdžio tyrimų stokojama.
Dar sunkiau būtų įrodyti, kad, pavyzdžiui, Šalčininkų rajono lenkų mokyklose mažiau proputiniškų nuotaikų nei Vilniaus rusų gimnazijose.
Bet uždaryti lenkų mokyklų neleidžia Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės sutartis, kuria įsipareigota pariteto pagrindu plėtoti lietuviškas ir lenkiškas mokyklas abiejose šalyse.
Vadinasi, uždaryti ir lenkiškų mokyklų, beviltiškai nesugadinant santykių su Lenkija, neįmanoma, o taip pasielgus tik su rusiškomis mokyklomis būtų akivaizdus rusų bendruomenės diskriminavimas.
Latvijos ir Estijos pavyzdžiai Lietuvai netinka, nes tose šalyse visiškai kitokia padėtis.
Ten nėra lenkiškų mokyklų, bet dar svarbiau, kad Latvijoje ir Estijoje rusų bendruomenės labai gausios. Tai vertė priimti kitokius pilietybės įstatymus, dar ir dabar šiose šalyse daug žmonių yra Rusijos piliečiai arba asmenys be pilietybės.
Susikūrė didžiulės rusakalbių dominuojamos vietos bendruomenės, kai kurie jų nariai, net visą gyvenimą pragyvenę Latvijoje ar Estijoje, neišmoksta bent minimaliu lygiu valstybinės kalbos, todėl nesugeba išlaikyti pilietybei gauti būtino egzamino.
Latvių ir estų politikai nesugalvojo geresnio būdo, kaip pakeisti šią pavojingą situaciją, nei pamažu įvedant mokymą tik valstybine kalba.
Dabar dar anksti įvertinti, ar tai bus efektyvus sprendimas.
Mūsų šalyje rusai sudaro mažiau kaip 5 proc. gyventojų, tokia didelė jų dalis kaip Daugpilyje, Rygoje ar Narvoje pas mus yra tik Visagine.
Nemažai šios tautybės žmonių, ypač jaunesnių, jau integravosi, tad ir spartinti šį procesą kurstant tautinę nesantaiką vargu ar prasminga.
