Tik pirmus mokslo metus Demokratinėje mokykloje skaičiuojantis jaunas mokytojas jau spėjo pamilti savo darbą ir išsikelti pagrindinį tikslą – formuoti suvokimą, kad sportas žmogų turi lydėti visą gyvenimą.
15 metų karatė sportu užsiimantis H.Dranevičius šiandien turi antro dano juodąjį diržą, bet ateities planuose – vis aukštesnis karatė meistro laipsnis.
Aktyviai ir kitas sporto šakas, ypač banglenčių sportą, praktikuojantis mokytojas teigia, kad ši ilgametė patirtis jam padeda paįvairinti pamokas, o didžiausia motyvacija – vaikų susidomėjimas ir pastangos atlikti pratimus.
– Kada pirmą kartą išbandėte karatė, kuo šis sportas jums ypatingas? Ir kaip tokia patirtis padeda dirbant mokytoju?
– Aktyviai lankyti karatė pradėjau būdamas penkerių, nors išbandyti teko dar anksčiau. Dabar jau galiu sakyti, kad man tai nebėra tik sportas. Labiau žiūriu į tai kaip į meną, procesą, o kiekvienos varžybos man – proga mokytis.
Pastebėjau, kad toks požiūris ėmė atsispindėti ir mano asmeniniame gyvenime – stengiuosi nesivaržyti su kitais žmonėmis, o kiekvieną gyvenimo įvykį vertinti kaip pamoką. Tą patį stengiuosi perduoti ir mokiniams.
Beje, karatė ne vienintelė mano sporto šaka. Vasaromis aktyviai užsiimu banglenčių sportu, esu lankęs jodinėjimą, golfą, lauko ir stalo tenisą, o tokių užsiėmimų su draugais kaip badmintonas ar padelis net nebeskaičiuoju.
Visa ši patirtis tikrai labai padeda dirbant mokytoju, nes galiu parodyti vaikams naujų pratimų, papasakoti daugiau apie tam tikros sporto šakos ypatumus, atsakyti į jų klausimus. O jei vaikai matys, kad pats mokytojas yra motyvuotas ir domisi tuo, ką daro – jiems irgi bus įdomu, jie norės sužinoti daugiau.
Dažnai pamokas stengiuosi sieti ir su istorija. Pavyzdžiui, jei per pasaulio pažinimo pamokas jie mokosi apie Romos imperiją, organizuojame gladiatorių dvikovas, jei pamoka apie Azijos kultūrą – labai tinka karatė. Pastebėjau, kad tai dar labiau didina jų įsitraukimą, jie stengiasi ir bando pratimus atlikti kuo tiksliau.
– Kas jus paskatino pasirinkti mokytojo profesiją? Kiek laiko jau dirbate mokytoju?
– Mokykloje dirbti pradėjau tik rugsėjį, taigi, eina dar tik pirmieji mano metai, tačiau karatė užsiėmimus vedu jau nuo 15 metų, tad sakyčiau, kad būtent tada ir prasidėjo mano, kaip mokytojo, kelias.
Kai manęs ko nors paklausdavo ar prašydavo parodyti, visada stengdavausi pateikti kuo naudingesnį ir išsamesnį atsakymą, nes žinojau, kad tai padės kitam žmogui patobulėti. O juk toks puikus jausmas apima, kai žinau, kad bent dalimi prie to prisidėjau.
Kita paskata, tikriausiai, buvo pagalba tėčiui, kuris taip pat dirba mokytoju ir kuris supažindino mane su mokytojavimu. Neslėpsiu, tuo metu tikrai ne aš rodžiau daugiausia iniciatyvos, atrodė, kad turiu įdomesnių ir svarbesnių veiklų, nei asistavimas, tačiau tėčiui pagalbos reikėjo ir šiandien džiaugiuosi, kad tada sutikau.
Šiandien jau nebežinau, ar daugiau išmokau besimokydamas pats, ar mokydamas kitus.
– Kas šiame darbe motyvuoja, kada esate laimingiausias?
– Bet kokia vaikų iniciatyva, susidomėjimas, pastangos atlikti pratimus, žingeidumas ir klausimai tikrai motyvuoja ir padaro laimingesniu. Per dar nedidelę savo patirtį mokykloje pastebėjau, kad jei ateini į pamokas gerai nusiteikęs – vaikai tave dar labiau „užkuria“, susidaro toks užburtas ratas – tu motyvuoji juos, o jie tave.
Na, o jei ateičiau niūrus, tikiu, kad vaikai tai iš karto pajustų, perimtų negatyvią energiją ir visas pamokos fonas būtų nebe toks malonus. Tikrai labai daug kas priklauso nuo to, kaip mokytojas nusiteikęs prieš pamoką.
– Nuolat girdime, kad šiandienis jaunimas aktyvias fizines veiklas pakeičia sėdėjimu prie kompiuterio, tad ar lengva juos įkvėpti sporto mokytojui?
– Kaip sporto mokytojas labai noriu, kad vaikai pamiltų judėjimą ir kad sportas juos lydėtų visą gyvenimą, ne tik per pamokas. Visuomet yra aktyvesnių ir sėslesnių vaikų, tad didžiausias iššūkis kartais yra atrasti balansą ir žinoti, kada reikia palengvinti tam tikrus pratimus ar juos pakeisti. Labai nenoriu, kad vaikai apie sportą galvotų kaip apie sunkią veiklą ar naštą. Geriausia, kai tai jiems asocijuojasi su malonumais.
Sutinku, kad šiandien daug kas jaudinasi dėl to, kad vaikų judumas mažėja, jie linkę daugiau laiko praleisti prie ekrano, tad labai noriu prisidėti prie sporto kultūros formavimo nuo pat vaikystės. Šiuo atveju omenyje turiu tikrai ne profesionalų sportą. Kiekvienas gali atrasti, kas jam priimtina ir patogu.
Vieni mėgsta bėgioti, kiti eina į sporto klubą, dar kitiems priimtiniausia sportuoti namuose – ir visa tai puiku, svarbiausia, kad judėjimas taptų įpročiu.
Fizinio aktyvumo pamokos mokyklose yra labai reikalingos, bet jų metu svarbu ne tik vaikus išjudinti, bet ugdyti ir jų pačių iniciatyvą. Jei žinočiau, kad įkvėpiau juos sportu užsiimti ir toliau – mano darbas būtų atliktas.
– Kokia veikla įprastai užsiimate už mokyklos ribų? Kas padeda atsipalaiduoti?
– Iš tiesų kartais atrodo, kad laiko po darbo nebelieka tiek daug, bet kai myli savo darbą, laiko nebeskaičiuoji. Tačiau kai nedirbu, tuomet keliauju, o kai ne keliauju, tuomet ir toliau užsiimu sportu – galvoju pratimus, taktikas, eksperimentuoju. Šis hobis labai žavingas dėl to, kad tai galiu daryti ir kartu su draugais.
Na, bet jei reikėtų įvardinti mažiau aktyvią savo pusę, tuomet sakyčiau, kad pagrindinis mano hobis yra maistas, mat labai mėgstu skaniai pavalgyti.
