Nors universitete mokėsi tekstilės inžinerijos, persikėlusi į Lietuvą Goekcesu karjerą pasuko kitu keliu – darbu pavertė laisvalaikio pomėgį. Tarptautinį jogos instruktorės sertifikatą turinti mokytoja šiandien itin džiaugiasi, kad gali prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo.
– Esate iš Turkijos – kas jus paskatino pasirinkti Lietuvą? Kiek laiko jau čia gyvenate?
– Į Lietuvą mane atvedė ne kas kitas, o meilė – mano vyras yra lietuvis. Susipažinome Lilyje, Prancūzijoje, 2013 metais, kur abu dalyvavome „Erasmus“ mainų programoje. Vėliau kurį laiką bendravome per atstumą, bet nusprendus susituokti, 2019 metais persikėliau gyventi į Lietuvą.
Na, o jei reikėtų išskirti kas man Lietuvoje labiausiai patinka, be abejonės tai būtų gamta, o ypač – žaluma, nors kartais ir pasiilgstu kalnų. Be to, lietuviai yra intravertai, prie ko man irgi užtruko prisitaikyti.
– Kiek laiko jau dirbate mokytoja? Kas paskatino pasirinkti šią specialybę ir mokyti vaikus jogos?
– Mokytoja dirbu jau 4 metus. Prieš tai savanoriavau Demokratinėje mokykloje, bet sužinoję, kad esu sertifikuota jogos instruktorė, jos vadovai nusprendė įtraukti tokią pamoką į vaikų tvarkaraščius. Taigi, mokytojos ir tuo pačiu jogos instruktorės vaikams kelionė prasidėjo būtent taip.
– Ar ir tėvynėje dirbote mokytoja? Kokie pagrindiniai Lietuvos ir Turkijos švietimo sistemos skirtumai? Gal joga mokykloje Turkijoje – įprasta?
– Tai gana juokinga istorija. Iš tiesų studijavau tekstilės inžineriją, kas yra niekaip nesusiję nei su mokytojavimu, nei su joga. Įsidarbinus pagal specialybę vėliau pakeičiau darbą ir tuo metu gavau jogos instruktorės sertifikatą
Vienas dalykas, kurį pastebėjau iš karto čia atvykusi, kad dauguma vaikų, net ir labai mažų, puikiai moka anglų kalbą. Turkijoje – visiškai atvirkščiai.
O dėl jogos pamokų Turkijoje, tai aš pati nė karto su tokiomis nesusidūriau. Žinoma, tai tikrai nereiškia, kad mokyklose jų nebūna. Juk ir Lietuvoje jogą pamokų tvarkaraštyje retai pamatysi.
– Jogos pamoka mokykloje – tikrai retai girdimas dalykas. Kaip manote, ar vertėtų įtraukti jų daugiau?
– Tikrai taip! Nors fizinio aktyvumo pamokas turi kiekviena mokykla, vis dėlto joga padeda lavinti ne tik motorinius įgūdžius, atliekant balansuojančias pozas, sąmoningumą ar kvėpavimą, bet padeda išlaikyti ir lankstumą.
Tai ne tik sportas, tai dėmesingumo, meditacijos, lankstumo ir kvėpavimo pratimų derinys, turintis tiek fizinę, tiek psichinę naudą. Joga padeda užmegzti ryšį su savimi, suvaldyti stresą, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, lengviau susikaupti.
Be to, kad pamokos būtų dar naudingesnės, visuomet į jas stengiuosi įkomponuoti ir įvairias mokymosi temas. Taip vaikai ne tik praktikuoja jogą ir treniruoja kūną, bet įsigilina ir įsisavina naują ar jau girdėtą informaciją. Be to, užsiėmimai vyksta anglų kalba, tad ir tai padeda jiems tobulinti savo anglų kalbos sugebėjimus.
– Kas Jus labiausiai motyvuoja dirbant mokytoja? Ar iš vaikų ko nors išmokstate?
– Aš labai mėgstu mokytis ir dalintis savo žiniomis. Tikiu, kad gyvenimas yra kelionė link tikrojo savęs per pačias įvairiausias patirtis, tad man, kaip mokytojai, yra nuostabu matyti, kaip tobulėja ir keičiasi maži žmonės. Be to, manau, kad šiandien turime kurti rūpestingą kartą – tiek sau, tiek kitiems, tiek gamtai, tad bent jau kol kas mano didžiausia motyvacija yra tai, kad galiu prie to prisidėti.
Ir taip, žinoma, kad mane vaikai ir pačią išmoko daugybės dalykų. Vienas geriausių pavyzdžių – lietuvių kalba. Kadangi esu užsienietė, didžiąją dalį laiko bendraujame angliškai. Bet jie nuoširdžiai man padeda ir mandagiai pataiso, kai noriu ką nors pasakyti lietuvių kalba. Tai labai miela ir, žinoma, labai naudinga.
– Su kokiais pagrindiniai iššūkiais susiduriate būdama mokytoja? Kas jums padeda šiuos iššūkius įveikti?
– Mokytojų būti nėra lengva – jie turi nuolat lavinti ne tik vaikus, bet ir save. Tobulėti, kad galėtų tobulinti ir vaikus. Be to, mokykloje pasitaiko ir įvairių emocijų: vaikai gali pykti, užsidaryti savyje ir nekomunikuoti, liūdėti ir t.t., kas yra visiškai normalios ir visiems mums, tiek mažiems, tiek dideliems, būdingos emocijos. Dėl to mokytojas turi būti ne tik dėmesingas, bet ir emociškai stiprus, galintis nuraminti, išklausyti ir atremti susikaupusias vaiko emocijas.
Kas padeda atsikvėpti? Atostogos, joga, meditacija, kvėpavimo pratimai, laikas su šeima ir draugais – viskas, kas įprastai padeda ir kitų specialybių atstovams.
– Kokie yra šiandienos vaikai?
– Jie labai skiriasi nuo mano vaikystės, tikriausiai, taip yra dėl technologijų. Šiandien jų pagalba galima pasiekti viską, visas pasaulis yra tarsi ant delno ir kartais nepasiklysti informacijos sraute gali būti itin sudėtinga. Žinoma, tai nebūtinai yra žalinga, tačiau visuomet primenu tiek sau, tiek vaikams ir jų tėvams, kad turime nepamiršti ir gamtos, palaikyti ryšį su ja.
– Esate jogos mokytoja, bet ar joga yra ir jūsų hobis? Kuo užsiimate už mokyklos ribų?
– Hobis tai ta veikla, kuria užsiimame ne darbo metu, o kadangi joga yra ir mano darbas, sakyti, kad tai tik hobis, tikrai negalėčiau. Man tai daug daugiau – tai mano gyvenimo kelionės dalis.
Be to, dar mėgstu dainuoti – mokydamasi universitete taip užsidirbdavau pinigų, Turkijoje buvome sukūrę net grupę! O visa kita – tai sveika gyvensena, sportas, skaitymas.
