Visgi, patys mokytojai ir toliau pasiryžę dėl geresnių darbo sąlygų bei didesnių algų kovoti iki galo. Ar kelis mėnesius su pertraukomis vykstantis dalies pedagogų streikas dar turi prasmės ir kokią įtaką jis padarys tiek politikams, tiek ir ne vieną pamoką jau praleidusiems moksleiviams?
Didesnės bangos jau nebebus
Kauno technologijos universiteto (KTU) socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas, docentas Ainius Lašas svarstė, kad net trečią kartą per kelis mėnesius streikuosiantys mokytojai siunčia sprendimų priėmėjams aiškų signalą – nors neaišku, ar profsąjungos troškimai bus išpildyti, ji iki galo darys viską, ką gali.
„Profesinės sąjungos streikas turi prasmės kaip pažado išpildymas, kaip vidinių organizacijos problemų ar tikslų išsprendimas. Bet apskritai, manau, kad svertai dabar yra išnaudoti, sprendimai jau yra padaryti.
Tačiau profsąjunga žadėjo, kad ji dar prieš tai, kai Seimas balsuos dėl biudžeto, pabandys ką nors nuveikti viešoje erdvėje, dar kartą parodyti, priminti savo nuostatas ir išreikšti savo poziciją.
Aš traktuočiau būtent taip, nes jokių realių svertų dabar nematau, ir neatrodo, kad bus kažkokie esminiai sunkumai, priimant dabartinį biudžetą“, – vertino A.Lašas.
Pasak KTU docento, natūralu ir tai, kad pačios visuomenės dėmesys mokytojų streikui ir pedagogų keliamoms problemoms mažėja.
„Pažiūrėkime netgi į protestuojančiųjų procentą – jis irgi nėra labai didelis, jei žiūrėsime į bendrą mokytojų skaičių. Sukelti dar didesnę bangą vargu, ar pavyks, todėl ir traktuoju tai labiau kaip vidinį veiksmą, kaip tam tikrų tikslų išbaigimą, parodymą, kad vis dėlto nesutinkama, kad bus padaryta viskas, kas įmanoma.
Kitas dalykas – ir pats laikotarpis nėra labai tinkamas. Jeigu mes galvojame apie gruodžio mėnesį, tai yra švenčių laikotarpis, tad žmonių, visuomenės dėmesys jau yra kitur, ir dabar žmonės tikrai tiek daug dėmesio į šiuos klausimus nekreips.
Tuo labiau, kad dar tarsi vyksta diskusija, kiek reikalavimų Vyriausybė gali atliepti, kurie reikalavimai yra realistiški, o kurie gali būti išspręsti tik ilgalaikėje perspektyvoje“, – aiškino A.Lašas.
Paklaustas, kokią įtaką būtent šis mokytojų streikas turės šalies ateities procesams, politologas svarstė, kad tai pirmiausia turėtų paliesti politikus, kurie aiškiai matys, kad profsąjungos veikia ne tik žodžiais, bet ir darbais.
„Jie mato, kokius svertus turi profsąjunga ir kad ji gali mobilizuoti. Žinoma, gal šį kartą tas protestas nebus toks sėkmingas, bet iš principo politikams tai bus dar vienas signalas, kad jie turi laikytis įsipareigojimų, kurie yra sutarti, kad tas Damoklo kardas nuolat kabo ir profsąjungos yra pasiruošusios veikti pakankamai sparčiai ir efektyviai.
Todėl manau, kad pagrindinė įtaka bus labiau ilgalaikėje perspektyvoje ir būtent politinėje plotmėje“, – kalbėjo A.Lašas.
Visuomenė – mokytojų pusėje
Pati visuomenė, pasak jo, puikiai supranta, kad švietimo bendruomenėje gausu problemų, tačiau turbūt retas gyventojas pasakytų, kad tik mokytojų gerovė šalyje yra svarbiausia.
„Visuomenė tikrai ne kartą girdėjo apie iššūkius, susijusius su mokytojo profesija, apmokėjimu ir kitais klausimais, pagaliau ženklios dalies visuomenės vaikai juk ir lanko mokyklas, ir tėvai mato, kokia yra situacija, kokie iššūkiai.
Suvokimas yra, bet tai nereiškia, kad žmonės automatiškai galvoja, kad atiduokime viską mokytojams. Poreikių yra daug, juos reikia kažkaip išdalinti – yra ir pensininkai, ir įvairios kitos grupės, kurioms reikia paramos, yra ir šalies saugumas. Manau, gyventojai supranta, kad turi būti kažkoks interesų derinimas, kad negalima visko atiduoti tik mokytojams ar pasiskolinti nerealią sumą mokytojų pagalbai.
Problema tikrai yra aštri, ūmi – jei žiūrėsime į visuomenės apklausas, ji tikrai yra mokytojų pusėje, yra noro juos paremti, bet aišku, kad yra ir kažkokios sąlygos, ribos visai tai paramai ir reikalavimams“, – komentavo A.Lašas.
Nors dalis mokytojų pamokų per pastaruosius kelis mėnesius nevedė maždaug kelias savaites, moksleiviams bei jų rezultatams šis streikas taip pat gali turėti reikšmingos įtakos, įsitikinęs KTU docentas.
„Žinoma, kad kelios savaitės nepadarys kažkokio radikalaus pokyčio, bet visa tai sumuojasi. Dvi savaitės čia, savaitę kažkur kitur, galbūt besiruošiant tam streiko procesui taip pat yra skiriama mažiau dėmesio ir mokytojai turi mažiau laiko, mažiau noro.
Visas politinis procesas ir streikai žinoma, kad nepadeda moksleiviams ilgainiui pasiekti maksimalių pasiekimų ar geriausių pažymių. Tai nemanau, kad čia yra radikalus postūmis žemyn, bet faktas tas, kad tai tikrai nepadeda“, – aiškino A.Lašas.
Pasiduoti neketina, vėl keliaus į Seimą
Savo ruožtu streikuojančių LŠDPS mokytojų bendruomenė ruošiasi dar vienam streiko etapui – jis įvyks gruodžio 5-ąją. Profsąjungos pirmininko pavaduotoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė nurodė, kad šįkart realaus mitingo Vilniuje jau nebebus – mokytojai streikuos savo miestuose ir miesteliuose.
Tiesa, dalis jų ketina atvykti į Seimą.
„Yra susitarta, kad dalis mokytojų atvyks į Seimą, ir stebės, kaip yra svarstomas ir priimamas biudžetas. Aišku, Seimas yra institucija, kur reikia susitarti formalumus, gauti kvietimą, bet manome, kad yra prasminga ir tikslinga daliai mokytojų atvažiuoti ir stebėti“, – portalui lrytas.lt sakė L.Bručkienė.
Tiesa, lapkričio pabaigoje vykusio mokytojų mitingo metu profsąjungos atstovai į parlamento rūmus nunešė dėžę, į kurią pedagogai įmetė savo algalapius. Paklausta, ar sulaukė politikų atsako, LŠDPS pirmininko pavaduotoja pasakojo, kad šis buvo dvejopas.
„Vienos reakcijos sulaukėme, kai pasakė „atsiprašome, mes nežinojome“. Čia tokia labai juokinga buvo, kai tu ketverius metus beldiesi, praneši, rašai, kokia situacija. O antros reakcijos sulaukėme, kur kai kurie sakė, kad vidurkis nesutampa su mokytojų realiu atlyginimu, tai čia mokytojų problema“, – prisiminė L.Bručkienė.
Ar streiką ir toliau reikės tęsti, pasak mokytojos, kol kas neaišku – viskas priklausys nuo politinių sprendimų ir galimų derybų.
„Tam mes ir einame į Seimą stebėti, nes nuo to, kaip priims sprendimus, priklausys, ką mes darysime toliau. Jei tie sprendimai bus palankūs ir bus surasti kažkokie kompromisiniai variantai, tada, be abejo, nuspręsime vienaip, o jei tie sprendimai ir toliau bus nepalankūs, nebus einama į jokius kompromisus, tada tiesiog svarstysime, koks bus tolimesnis mūsų elgesys“, – svarstė L.Bručkienė.
Tiesa, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja prisipažino visiškai nesitikėjusi, kad protestuoti pedagogams reikės mažiausiai tris kartus.
„Tiesą pasakius, aš nesitikėjau, nes daug vilčių dėjau į tai, kad tai yra tie politikai, kurie per 2018 metų streiką mus palaikė, palaikė mūsų reikalavimus ir idėjas.
Atrodė, kad su jais bus paprasčiau susitarti, išsiaiškinti ir pradėti spręsti problemas, bet jų elgesio modelis yra visiškai toks pat – jie ieško sąjungininkų tarp tų pačių, kurie ir 2018 metais pasirašė su koalicine dauguma, ir argumentuoja, kad teisūs yra būtent dėl to, kad pasirašė kitos profsąjungos, kurios lygiai taip pat 2018 metais elgėsi.
Tai yra – jie taiko tuos pačius elgesio modelius, kaip ir ankstesnioji jų kritikuota opozicija. To mes tikrai nesitikėjome“, – kalbėjo L.Bručkienė.
Paklausta, ar vis dar pastebi visuomenės palaikymą mokytojams, LŠDPS pirmininko pavaduotoja prisiminė ir spalio mėnesį vykusį jos pačios žygį iš Klaipėdos į Vilnių – tuomet, anot L.Bručkienės, žmonių palaikymas buvo tiesiog neįtikėtinas.
„Nežinau, kaip yra dabar, bet kai man teko spalio mėnesį eiti pėsčiomis iš Klaipėdos į Vilnių, tas palaikymas buvo nepaprastai stiprus. Net kartu ėję mokytojai, tėveliai, mokiniai sakė, kad vienas iš maloniausių siurprizų ir netikėtumų buvo labai aktyvus visuomenės palaikymas.
Kadangi tu eini per Lietuvą, tai labai aktyviai jauti, o dabar galime nujausti tik iš tendencijų, fragmentų. Bet, man atrodo, kad palaikymas yra todėl, kad labai retai kuri nors profesinė organizacija ar profesija iš viso išeina į streiką. Manau, daug lūkesčių dabar turi ir kitų profesijų atstovai.
Jei į mus neįsiklausys, turbūt visuomenės nusivylimas valdančiąja dauguma bus gerokai didesnis“, – spėjo pedagogė.
Patys mokytojai, L.Bručkienės teigimu, nors šiandien ir yra pervargę ne tik dėl darbo krūvių, bet ir dėl paties streiko, savo idėjų vis tiek neišsižada.
„Ta viltis iš esmės yra visada, dėl to mes ir esame šioje sistemoje. Jei tu visiškai nusivilsi, gali išeiti į kitą sistemą, ieškoti kito darbo. Viltis pakeisti ką nors, išjudinti stagnaciją visada yra, bet streikas irgi yra sekinantis procesas, reikalaujantis daug ryžto, drąsos, kantrybės.
Tai yra įėjimas į konfliktinę situaciją tiek su politikais, kai kuriose mokyklose – ir su administracijomis, tai niekam ir niekada nėra malonu. Streikas yra ribinė situacija, kuri pati sudėtingiausia ir yra streikuojantiems žmonėms“, – kalbėjo mokytoja.
