Bet ar nuo to pastato pagerės gyvenimas šeimoms, vaikams, nebeliks jokio skurdo? O kur dar neseniai vykusios šnekos, kad mokytojams nėra už ką geriau sumokėti už jų darbą?
Retorinis klausimas, aišku, į kurį valdžios atstovai visada atsakys, kad šito pastato Lietuvoje verkiant reikėjo. Kas įdomiausia, kad statybos pagal naujausius standartus visada gerai atrodys Europos Komisijos akyse. O kur europiniai standartai Lietuvos mokyklose, pradedant mažiausiais miesteliais ir baigiant dideliais miestais?
Niekas kitas neišsireikalaus geresnių mokymosi sąlygų vaikams ir tvarkos mokyklose, nebent patys tėveliai. Galbūt nustebsite, kad taip irgi yra Amerikos valstybinėse mokyklose, nes švietimo sistema tiesiogiai atskaitinga tėvams, mokesčių mokėtojams.
Persikėlus į Ameriką ir čia pradėjus auginti vaikus, vieną gražią dieną tenka netikėtai atsitrenkti lyg į sieną: palauk, čia mokyklos pagal gyvenamąjį adresą!? Ir dar, yra geros ir prastos mokyklos? Vietiniams tai – vieša paslaptis, tiksliau, nieko naujo.
Todėl šeimos, prieš nuomojantis arba perkant būstą, kaip taisyklė, labai atidžiai išanalizuoja, kelintą vietą tam tikra mokykla užima valstijoje pagal mokinių pažangumą, kiek iš jos įstoja į aukštąsias mokyklas, kokie tėvelių atsiliepimai. Viskas internete, nieko kišenėj nepaslėpsi.
Taip susiklostė, kad nekilnojamo turto kainos tiesiogiai atspindi mokyklų lygį, pradedant mokymo standartais ir baigiant materialine mokyklų baze. Ar mokyklose kiekvienam vaikui su negalia paskiria po mokytojos padėjėją, ar visoje mokykloje tėra vienas visiems mokiniams. Arba valgyklose, kai kur maistas gaminamas čia pat, virtuvėje plakant vaisių kokteilius iš ką tik nuluptų bananų.
Kitose, gi, patiekalai mokiniams užsakomi iš anksto paruošti, šaldyti. O valgyklas aptarnaujantis personalas arba spėja prabadyti plėvelę, kuria užtrauktas patiekalas, ir tada pašildyti mikrobanginėse, arba kartais net nesismulkina ir paduoda valgyti dar su ledukais. Arba dar – vienose mokyklose mokinių tualetuose automatiškai nusileidžia vanduo ir pats pradeda bėgti, norint nusiplauti rankas. Tuo tarpu kitose kranų dizainas toks, koks būdavo madoj maždaug prieš 50 metų.
Kalbant apie mokslus, vienose mokyklose mokiniai klasėse mokytojams prieš pat akis žaidžia video žaidimus, ir tėveliams vieną kartą, semestro pabaigoje (gimnazijose), parašo elektroninį laiškutį, kad neužskaitys kurso. Kitose, gi, pvz., gimnazijų lygio mokyklų bibliotekose, yra įkurti atskiri kabinetai, kur mokytojai per visas pamokas pagal tvarkaraštį dirba korepetitoriais, aišku, už dyką.
Jeigu kuris nors mokinys gauna prastesnį pažymį arba šiaip nesuprato pamokos, gali nueiti papildomai pasimokyti per laisvą tarpą, arba mokytojai patys nusiunčia mokinius papildomai pasimokyti su korepetitoriais-gimnazijos mokytojais. Tad skirtumai – kaip tarp dienos ir nakties. Kodėl? Kuo tam tikroje valstijoje, mieste arba miesto rajone brangesni būstai, tuo geresnės mokyklos.
Valstybinių mokyklų finansavimo liūto dalį sudaro iš tos vietos gyventojų surinkti vadinamieji nuosavybės mokesčiai (angl. property taxes). Pvz., Čikagos centre ir priemiesčiuose nuosavų namų savininkams mokesčius valstybei reikia mokėti dukart per metus – pavasarį ir rudenį. Sumų dydžiai – kaip kur: nuo keleto tūkstančių per metus iki virš kelių dešimčių tūkstančių, priklausomai nuo rajono, miesto, valstijos.
Amerikiečių algos kitokios, negu Lietuvoje, todėl yra iš ko susimokėti. Vis tiek yra brangių vietų su geromis mokyklomis, kurios irgi ne visiems yra pasiekiama prabanga. Susidaro lyg užburtas ratas, bet tai – per dešimtmečius nusistovėjusi sistema, prie kurios tenka prisitaikyti ir iš visų jėgų stengtis, kad vaikai mokyklose vis tiek įgytų kuo geresnį pradinį ir vidurinį išsilavinimą.
Amerikoje vien gimnazijų yra 24 tūkstančiai, o mokinių skaičiai jose kai kur irgi milžiniški. Pavyzdžiui, gimnazijoje, kurioje dirba šių eilučių autorė, mokosi 2600 9–12 klasių mokinių. Visos valstybinės mokyklos yra apjungtos vadinamaisiais švietimo skyriais (angl. school district), padalinant valstijų ir miestų miestelių žemėlapius į jiems pavaldžius plotus.
Tarkime, Čikagos centro švietimo skyriui pavaldžiose ribose gyvena 3 milijonai gyventojų, tad atitinkamai daug ir mokyklinio amžiaus vaikų. Būtent šie švietimo skyriai, beje, sunumeruoti dėl aiškumo, taip pat yra geri ir prasti veiklos rezultatų prasme. Vienos šeimos atjaučia kitas, jeigu tenka apsigyventi prasto švietimo skyriaus teritorijoje, ir atvirkščiai – džiaugiasi išgirdę, kad vaikai lanko gero švietimo skyriaus mokyklas.
Amerikos švietimo skyriai yra sukurti kaip ne pelno organizacijos, kurioms vadovauja iš tos vietos gyventojų išrinktos ir reguliariai perrenkamos, vadinamosios mokyklų tarybos (angl. school board). Jų kandidatais ir balsavimu išrinktais nariais gali būti kas nori ir kas tinka reikalų supratimo prasme. Pats balsavimas į mokyklų tarybas vyksta kartu su kitais vietinės reikšmės rinkimais, pvz., kai renkami teismų teisėjai ir žinybų valdininkai.
Būtent nuo šio taško, kas patenka į tas mokyklų tarybas, viskas ir pasisuka geryn arba prastyn. Žodžio blogyn, kaip ir seni, kalbant apie žmones, nėra amerikiečių kalbos žodyne.
Kai mūsų šeimos vaikai buvo maži, uoliai domėjausi, kas dėdavosi jų lankomoje mokykloje. Kadangi Lietuvoje dirbau mokytoja, taip pat tėvai buvo mokytojai, nori nenori mintyse lygindavau lietuviškąją ir amerikietiškąją mokslo sistemas. Vienas švietimo skyrius, kuriam priklausė mūsų vaikų lankoma mokykla, buvo iš tų prastesnių, deja. Gal kaip tik todėl, kaip atsvarą įsisenėjusiai betvarkei mokyklose, galvoti tėveliai įkūrė patariamojo balso galią turinčią darbo grupę.
Šie tėveliai laisvalaikiu ir be jokio atlyginimo tardavosi, ir po to, per švietimo skyrių ir mokyklų tarybos viešus susirinkimus, prašydavo teigiamai išspręsti vieną, kitą arba eilę blogybių. Įdomu, kad ta patariamoji darbo grupė, prie kurios prisideda vis naujų mokinių tėveliai, tebeveikia iki šiol. Ir su jų nuomone neišvengiamai turi skaitytis švietimo skyriaus atsakingieji, nes švietimas – valstybės pareiga visuomenei, kaip dalis suteikiamų paslaugų, ne kažkieno malonė.
Metų metais nebuvau praleidusi nė vieno vietinės mokyklų tarybos ir švietimo skyriaus kartą per mėnesį rengiamo viešo susirinkimo. Jų dėka susidariau gana vientisą vaizdą, kaip organizuojamas darbas mokyklose, taip pat išgirdau atsakymų į man rūpėjusius klausimus apie vaikų mokslus. Su įdomumu kaskart peržvelgdavau susirinkusią publiką, sudarytą iš visų rasių ir įvairios tautinės kilmės žmonių.
Itin atidžiai klausydavausi, kaip eiliniai tėveliai uždavinėdavo klausimus, ir kaip į juos atsakinėdavo švietimo skyriaus darbuotojai. Pasitaikydavo, kad visaip išsisukinėdavo, bet, aišku, kad visad labai mandagiai, amerikoniškai šypsodamiesi. Šiaip, jokių riksmų, kolionių, net jeigu padėtis dėl ko nors tikrai labai prasta. Juk ne jausmais, o logika sprendžiamos problemos.
Teisinga lietuviška patarlė, kad žuvis genda nuo galvos. Kai tik į mokyklų tarybą išrinkdavo kokį nors šalapajų, bet užtat su geru užnugariu, tuoj tarybos veikloj pasijusdavo nuosmukis. Po eilės metų be galo nustebau sužinojusi, kad vietos mokyklų tarybos pirmininke išrinko moteriškę, niekuo nespėjusią sužibėti mokinio mamą. Tiksliai ją prisiminiau, nes per susirinkimus vien megzdavo ir tik retsykiais palaidydavo juokelius, be to, dar ne visai į temą. Tad ko galima tikėtis iš tokios mokyklų tarybos?
Būtent todėl šito švietimo skyriaus darbo rezultatai iki šiol badyte bado akis. Administracijos pastatas – kaip daugiaaukštis, ir valdymo aparatas išplėstas kiek beįmanoma. Negana to, kaip neseniai buvo parašyta žiniose, šiais metais papildomai įdarbino 70 žmonių naujai sukurtoms pareigybėms.
Finansai tokios būklės, kad prasiskolinę valstybei dešimtis milijonų dolerių. Prieš paskutinius vietos rinkimus visais kanalais agitavo mokinių tėvus, kad balsuotų už skolų nurašymą. Neva tada jie pristatytų naujų mokyklų, atnaujintų jas, į mokyklinius baseinus vėl prileistų vandens.
Liūdniausia, kad mokinių pažangumas šitose mokyklose pagal eilę visuotinai taikomų standartų yra vienas iš pačių prasčiausių visoje Ilinojaus valstijoje. Taip ir sukasi viskas – kaip užburtam rate be galo.
Kitas pavyzdys yra gimnazija, kurioje eilę metų dirba šių minčių autorė. Ši mokykla priklauso Ilinojuje rinktiniam švietimo skyriui mokinių paruošimo, mokytojų darbo apmokėjimo ir materialinės mokyklų bazės prasme. Aišku, kad visada įdomu sekti, kokiais būdais ir kiek pastangų pareikalauja, sukuriant ir palaikant tokį pavydėtiną lygį. Šitame švietimo skyriuje dirba žmonės su profesorių laipsniais, bent jau mokslo sistemos administravimo srityje, be to, dar ir su aukštuoju išsilavinimu kurioje nors mokslo šakoje.
Duomenys apie išsilavinimą ir ankstesnes darbovietes išsiuntinėjami mokyklų darbuotojams, administracijai ir mokytojams, prieš ką nors paskiriant į naują postą. Būna tokių, kurie eilę metų padirbę mokytojais toliau mokosi aukštosiose mokyklose tol, kol išsilavinimo lygis atitinka to švietimo skyriaus administravimo pareigų reikalavimus. Toliau visi be galo stengiasi dirbti, nes yra atskaitingi ne kam kitam, o... vietos mokyklų tarybai!
Tie mokyklų tarybos nariai lankosi gimnazijos renginiuose, dalyvauja per baigiančiųjų išleistuves. Šviesuoliai! Kas mėnesį, po kiekvieno mokyklų tarybos ir švietimo skyriaus susirinkimo, jiems pavaldžių mokyklų darbuotojams elektroniniu paštu išsiuntinėjama aprašyta visa eiga, aptarti klausimai ir nutarimai.
Svarstomų temų amplitudė ir nusimanymas jose bent mane kiekvienąkart apstulbina: kaip efektyviau pritaikyti nuosavybės mokesčių sistemos svertus mokyklų labui, kiek papildomai uždirbo švietimo skyrius, kai pardavė mokinių per statybos pamokas atnaujintą namą (3–4 miegamųjų dydžio) arba per mašinų remonto pamokas pataisytą mašiną.
Šneka ne apie įsiskolinimus, o kaip sumaniau susikurti pelno, ir po to jį vėl investuoti į pačias mokyklas. Taip pat dažnai išvardinami mokinių apdovanojimai visos valstijos mastu, pvz., už pasiekimus moksle, sporte, muzikos (mokyklų orkestrams). Ir taip, kokie du puslapiai įdomiausių žinių! Ne juodai atidirba tie, kurie užima aukštas švietimo skyriaus pareigas, bet tikrai iš visų jėgų. Antraip padėkotų ir pasakytų vieną baisią amerikiečiams išvadą: „Neatitiko lūkesčių“. Į geras vietas, kur konkursas patekti yra didžiulis, visados atsiras kitų, kas pakeičia.
Kas tinka Amerikai, netiks Lietuvai. Čia tik vienas iš daugelio švietimo sistemos modelių. Visgi, abi visuomenes vienija kitas – žmogiškasis – faktorius. Pinigai ir valdžia dar nė vieno žmogaus nepataisė. Kokia tobula beatrodytų bet kuri sistema, ypač švietimo, žmonėms visada teks budėti ir veikti, kad ji nenukryptų iš gero kelio.
Dar daugiau – reikės nuolat ieškoti vis naujų būdų, teigiamai sprendžiant iškylančias besikeičiančio pasaulio problemas, nes mokyklos – visuomenės veidrodis. Kaip veikti?
Tik ne maršais, nes ką duoda išlieti jausmai? Geriau užduokite rūpimus klausimus mokyklų direktoriams, po to – ministerijos darbuotojams. Bent jau Amerikoje tie, kurie į savo pareigas žiūri pro pirštus, kaip velnias kryžiaus bijo tokių paklausimų, nes tada kaip yla išlenda iš maišo.
Galiausiai, ar jums atrodo, kad Vilniuje žino, kuo gyvena paties atokiausio Lietuvos miestelio mokyklų vaikai? Rašykite ir prašykite, kad padėtis pagerėtų.
Ir tik kuo ramiausiu tonu, kad tai nebūtų pavadinta pretenzijų išreiškimu. O gal viskas ir nėra taip sudėtinga, nes nieko nekainuoja pakeisti požiūrį, kiekvieną dieną iš visų jėgų stengtis dirbti geriau, negu vakar.
Juk tikslas – šventas, kad mokyklose kiekvienam vaikui būtų gera ir visi noriai mokytųsi. Amerikoje irgi niekas nesusikūrė per vieną dieną. Visur prireikė ir laiko, ir toliau tebereikia be galo daug pastangų.
Tad dabar metas jums, kad patikėtumėte esantys labai svarbūs ir nepakeičiami, įsijungdami į besisukantį ir pažangos linkme varanti ratą: mokyklos-vaikai-tėvai. Antraip kam, jeigu ne jums, mokesčių mokėtojams, atskaitinga Lietuvos švietimo sistema?
