Jeigu iki tol jis nelankė ikimokyklinio ugdymo įstaigos arba ten daug laiko buvo skiriama individualiai veiklai, šis etapas nebus lengvas. Todėl labai svarbu, kad pradinis ugdymas būtų vykdomas tinkamai.
Pradinėse klasėse vaikas patenka į struktūruotą aplinką, kurioje veikiama grupelėmis, į kasdienybę įvedama darbotvarkė, mokomasi veikti kartu su kitais, tartis, laikytis bendrų susitarimų – taip jis tampa sociumo dalimi. Šis gebėjimas be galo svarbus tolesnei raidai. Tačiau dažnai ugdymas organizuojamas nesuvokiant, kad pats vaikas savaime vienų ar kitų gebėjimų neįgis.
Taip nutinka, jeigu pamokose dažniausiai vyksta pasyvus mokymasis sėdint, atliekamos tik mokytojų paskirtos užduotys ir mažai komunikuojama tarpusavyje. Veiklą reikėtų organizuoti taip, kad vaikai kuo daugiau bendrautų tarpusavyje, kad taip pat vyktų aktyvus mokymasis įsitraukiant ir bendradarbiaujant. Nes tai, ko išmokstama pradinėse klasėse, tampa kritiškai svarbu vėliau pagrindinėje mokykloje.
Jeigu vaikas negebės socialiai integruotis, rasti būdų bendradarbiauti su kitais, imtis lyderystės, susitarti ir ieškoti kompromisų, vyresnėse klasėse tą padaryti taps žymiai sunkiau.
Nereikėtų lyginti vaikų pasiekimų
Dažnai darome klaidą galvodami, kad vaiko mokymasis tiesiogiai susijęs su tam skirtu laiku. Tėvai neretai klausia: vaikas lanko mokyklą pusmetį, tad ką per jį išmoko? Tokiu būdu mokinys lyginamas su kitais ir, jeigu per tą laikotarpį kur nors suklupo, tėvai ima nerimauti. Manau, tai yra vienas ydingiausių tėvų ir mokyklos, kuri būtent taip organizuoja ugdymą, lūkesčių.
Visų vaikų raida – skirtinga, ypač ankstyvajame amžiuje. Vaikų imlumas, ankstyvosios patirtys gali nulemti jų sėkmę ateityje. Jeigu kas nors vaikui nesiseka dabar, nereiškia, kad nesiseks ir vėliau. Kita vertus, žvelgiant į pradinį ugdymą, kai kalbama apie vaikus iki 10 metų, jų imlumas ir paklusnumas – labai tinkami mokymuisi.
Tokio amžiaus vaikai linkę mažiau prieštarauti suaugusiesiems, jiems viskas įdomu, jie geba įsisavinti labai daug informacijos, todėl galime pastebėti akademinių žinių progresą. Daugelis mokyklų koncentruojasi būtent į tai ir džiaugiasi greitai pasiektais rezultatais.
Tačiau turėtumėte žinoti, kad mokymosi forsavimas turi mažiausiai dvi neigiamas puses. Pirmiausia, įgytos žinios pradinukui neturi jokios praktinės vertės. Dažnai, išskyrus skaitymą, jis nesuvokia praktinio žinių pritaikymo galimybių. Jeigu žinios sąmoningai nesiejamos su praktiniais dalykais, pradinukai mokosi paprasčiausiai „iškaldami“ faktus. Antrasis neigiamas dalykas yra tas, kad toks ugdymo metodas ilgainiui sukelia demotyvaciją.
Mokymasis dėl išmokimo ima kelti neigiamas emocijas ir vaikas jo nebevertina kaip malonaus bei įdomaus, pažintinio, atradimo džiaugsmą keliančio užsiėmimo. Mokymasis tampa prievole, kuri neretai būna labai sunki, bet atliekama, nes taip reikia.
Naudinga pritaikyti žinias praktiškai
Netinkamas ugdymas suformuoja pasipriešinimą vėlesniame amžiuje. Paauglys pradeda suvokti, kad jam nebūtina mokytis visko. Galbūt kai kurie dalykai jam tiesiog neįdomūs. Tuomet susiduriame su paauglių maištu. Iš tiesų jie ne maištauja, o parodo, kad nenori atlikti dalykų, kuriuos anksčiau atlikdavo tik dėl to, kad jiems buvo liepiama.
Todėl būtina vaikams diegti įgūdžius domėtis, mokytis savarankiškai. Labai svarbu išlaikyti mokinių motyvaciją: pamokose turėtų būti daug pažintinio turinio, susijusio su žinių taikymu. Vaikus reikėtų vesti į kitą aplinką, pavyzdžiui, lauką, muziejų, parduotuvę, įmonę, kur jie matytų, kaip įgytos žinios pritaikomos realybėje. Reikėtų leisti stebėti, atlikti tyrimus, bandymus.
Trumpiau tariant, viską, ko mokoma, derėtų jungti su realiu gyvenimu. Tuomet vaikui darosi įdomu, jis džiaugiasi supratęs, kad tai, ko išmoko, pasirodo, labai vertinga. Taip sukuriamas noras gilinti žinias, tobulinti išmoktus dalykus, dar daugiau domėtis.
Klaidų vengimas – ydingas požiūrio taškas
Vaikams neatrodo reikšminga vengti klaidų, juolab kad realiame gyvenime to ir neįmanoma užtikrinti. Jeigu sakome, kad klaida – blogai, skatiname vaiką savimi nusivilti. Klaidų visada pasitaikys, o pradinėse klasėse – ypač. Todėl mokymosi sėkmė turėtų būti siejama ne su klaidomis, o su konkrečiais pasiekimais bei naujų žinių atradimo džiaugsmu ir prasmės matymu. Tai vadinama kontekstiniu mokymu. Jeigu mokykla taiko šį būdą, vaikai dažniau į ją eina noriai ir išlieka smalsūs.
Ne ką mažiau vaikams svarbus savarankiškumas bei atsakomybė. Ugdant vaiką jam reikia suteikti gana daug pasirinkimo laisvės. Kitaip sakant, nuolat sudaryti sąlygas rinktis, kokiu būdu jis atliks konkrečią užduotį. Tai galima užtikrinti, pavyzdžiui, leidžiant pačiam siūlyti idėjas per pamoką, pasirinkti sau priimtinesnį atlikimo būdą iš kelių variantų. Galimybė rinktis stiprina atsakomybės jausmą ir priešingai – jeigu kažką liepia tėvai ar mokytojai, jis silpnėja.
Atsakomybė lavina vaiko gebėjimą ieškoti informacijos, ją sisteminti, paversti sprendimu, jį pristatyti kitiems, sulaukti pripažinimo ir taip stiprinti motyvaciją.
Kai pradinėse klasėse išugdoma motyvacija, socialiniai įgūdžiai bendraujant su kitais, pažintiniai gebėjimai domėtis, ieškoti ir tyrinėti, savarankiškai mokytis, gebėjimas rastą informaciją paversti sprendimais, vėlesniais metais pasiekiama puikių rezultatų. Tėvų įtaka vaikui augant vis mažėja, todėl daugelį dalykų lemia paties vaiko gebėjimai ir anksčiau įgyti įgūdžiai.
Kaip išsirinkti gerą mokytoją
Renkantis mokytoją reikėtų vengti kraštutinumų. Vienas jų – tradicinis mokytojas, ugdantis vaikus nedaryti klaidų ir pasiekti rezultatų pasikliaujant kartojimu. Deja, tokių mokytojų vis dar labai daug. Kitas kraštutinumas – mokymas tik per patirtis, sumenkinant esminių žinių diegimą. Tuomet kyla eklektiško mokymo rizika: mokytojas pasirenka būdus sudominti, mokiniai noriai įsitraukia, tačiau praranda sisteminį suvokimą, ką ir dėl ko jie daro.
Ugdant vaikus, kai nuolat sukuriama euforiška aplinka, sukeliamas lūkestis, kad mokymosi pasiekimai vertinami lyg pramoga, t. y. per įdomumo prizmę. Tokiu atveju, norint, kad vaikui nuolat būtų įdomu, neretai sukeliama daugiau sunkumų nei tradicinio ugdymo atveju. Vaikas tampa tarsi
žiūrovu, į mokyklą einančiu lyg į teatrą, o ne ugdančiu savo atsakomybę ir gebėjimą priimti sprendimus. Geriausias variantas – aukso vidurys tarp dviejų mano minėtų kraštutinumų.
Mokytojas savo programoje turėtų taikyti metodinius žaidimus, komandines veiklas ir kitus užsiėmimus, nes tai skatina smalsumą. Taip pat būtinas sistemingas, struktūrizuotas turinys, kuriam svarbios mokinio pastangos. Tuomet rezultatas gaunamas pačiam mokiniui įdėjus pastangų. Jeigu mokinys yra pasyvus stebėtojas, prarandama galimybė jį išmokyti būtinųjų mokymo programos dalykų.
Tam įgyvendinti reikia nemažos patirties ir gebėjimų. Čia kaip ir sporte. Kad pasiektum gerų rezultatų, nepakanka vien tik gerai leisti laiką, būtina sistemingai treniruotis. Taigi, renkantis mokytoją, tėvams patarčiau žvelgti giliau.
„Erudito“ licėjaus įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa.
