Mokytojų diena Panevėžyje: dalis mokytojų neveda pamokų ir nesutinka mokinių

Mokytojai duris atvėrė ir naujienų portalo JP žurnalistams: mes įėjome ir turėjome šiltą pakalbį su didelę patirtį sukaupusia J. Miltinio gimnazijos mokytoja Virginija Milaševičiene bei neseniai mokytojo profesijos kelią pasirinkusia „Šaltinio“ progimnazijos pedagoge Goda Gudzinevičiene.

V. Milaševičienė J. Miltinio gimnazijos vyresniesiems mokiniams dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau betarpiškai bendrauja su visais gimnazistais ir į kiekvieną mokinį žiūri kaip į vertybę. Todėl ir Mokytojų dieną pedagogė pasitinka kartu su savo „aukseliais“, taip ji vadina mokinius.

„Mokytojo diena yra neatsiejama nuo mokinio, jie yra šventės rengėjai, organizatoriai, jie skiria mums gražiausius sveikinimų žodžius, patys bando pavaduoti mokytoją pamokose. Sakoma, kad gražiausi gyvenimo prisiminimai, įspūdžiai yra tie, kurie gimsta mokyklos suole. Gal ne vieną iš jų pavilios Mokytojo kelias? O didžiausias noras yra šiandien matyti neabejingų akių, norintį ir turintį siekių mokinį, kuris geba prasmingai planuoti laiką, kuris žino, kad gyvenimo tiesas atras ateities keliuose“, – pokalbį pradėjo mokytoja V. Milaševiečienė.

J. Miltinio gimnazijoje V. Milaševičienė, jeigu galima taip išsireikši, gyvena ne vieną dešimtmetį. Ji baigė tuometinę 7-ąją vidurinę mokyklą, o po studijų ir vėl į ją sugrįžo.

„Buvau iš pirmųjų mokinių, kurie 1967-ųjų metų spalio 16 dieną pradėjo mokslus. Tada buvau maža mokinukė, baigiau šią mokyklą, mokiausi pas lietuvių kalbos mokytoją Ireną Kačinskienę, kuri mums dėstė iki pat vienuoliktos klasės. Kai ji išleido mūsų laidą, jau buvo tapusi mokyklos direktore. Mane grįžusią po studijų pasikvietė čia dirbi. Ir dirbau, bet gyvenime taip susiklostė, kad po kurio laiko šią mokyklą turėjau palikti. Vėl grįžau, kai jai buvo suteiktas J. Miltinio vardas. Teatras – mano antroji religija, čia labiausiai ir norėjau dirbi, ir, turbūt, labiausiai save čia ir pateisinau. Ilgą laikė ėjau direktoriaus pavaduotojos pareigas, popamokiniam, neformaliam ugdymui, atsirado teatrinė kryptis, tada kaip tik reikėjo įteisinti J. Miltinio vardą. Dabar dėl savo amžiaus pavaduotojos vietą užleidau, bet dirbu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja“, – pasakojo V. Milaševičienė.

Lyg būtų maža veiklos, pedagogė taip pat vadovauja mokyklos muziejui, kuris tapo ta vieta, kur susitinka buvę J. Miltinio gimnazijos mokiniai.

„Muziejaus kryptis – susitikti visiems baigusiems, nes tai labai gaji tradicija. Buvę mokiniai labai myli mokyklą ir dažnai rengia klasių susitikimus. Visai neseniai muziejuje turėjome susitikimą, kurį organizavo prieš 50 metų mokyklą baigę mokiniai. Čia turime išsaugoję senų ir iš anų laikų suskaitmenintų fotografijų, jas pasižiūrime, aptariame, prisimename. Visų laidų susitikimai pirmiausia prasideda nuo muziejaus, o kita kryptis – J. Miltinio vardas. Gerbiame režisierių ir turime mokykloje kampelį skirtą jam prisiminti“, – pasakojo V. Milaševičienė.

Žvelgdama į praeitį pedagogė stebi, kaip keičiasi pasaulis ir sako, kad šiuolaikinis mokinys yra visiškai kitoks.

„Šiuolaikiniam mokiniui viskas daug lengviau pasiekiama, jis turi visiškai kitokias galybes, jis žymiai geriau orientuotas. Jeigu vaikas domisi ir yra motyvuotas, gimnazijos suole jis puikiausiai pasiruošia studijoms aukštojoje mokykloje. Dažnai vaikams akcentuoju – jums Europa iš karto po kojomis, na, ir pasaulį galite užkariauti. Drąsa, motyvacija, komunikacija, jie turi draugų įvairiuose miestuose, šalyse ir galbūt būsiu ne populiari, bet ne vien pažymys nulemia mokinį. Turime begales pavyzdžių, kaip vidutiniškai besimokantys mokiniai labai daug pasiekia. O čia labai daug ką reiškia žmogiškosios savybės ir mokinys iš šiuolaikinės visuomenės gali daug ką pasiimti. Bendrauju su mokiniais. Iš mūsų bendrų pokalbių labai gerai juos pažįstu. Man kiekvienas mokinys yra vertybė ir visada svarbiausia – motyvuoti mokinį, kad jis žinotų, ko nori“, – teigia V. Milaševičienė.

Paklausta, ar šiandien yra dalykų, kurie kelia nerimą, mokytoja atsako – labiausiai ją neramina abejingas mokinio žvilgsnis.

„Kai mokinys viskam absoliučiai abejingas. Kai jis į mokyklą ateina tik pasėdėti, kai nėra niekam noro: nei žinių semtis, nei kažką naujo pažinti, nei noro kažką atlikti, ruošti, kažkur dalyvauti. Tas mane labiausiai neramina. Galvoju, juk šitiek visokių kelių, galimybių yra. O gal tai tėvų noras ir privalomybė, kad vaikas būtinai baigtų gimnaziją, o paskui siektų aukštojo mokslo. Mane labai jaudina, kai vaikui niekas neįdomu. Jų nėra daug, bet tokio mokinio man labiausiai gaila, žinant, kad jis stovi kryžkelėje ir nelabai kuo gali jam padėti“, – kalbėjo V. Milaševičienė.

O štai 26-erių metų Goda Gudzinevičienė buvo viena iš tų mokinių, kuri tiksliai žinojo, ko nori. Baigė pradinio ugdymo pedagogikos studijas, ketverius metus dirbo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, o šiuo metu „Šaltinio“ progimnazijoje moko antros klasės mokinius.

Dar vaikystėje Goda augo apsupta vaikų, dažnai tekdavo prižiūrėti mažąją pusseserę, mamos draugių vaikus. Teko uždarbiauti ir dirbant auklės darbą.

„Pamenu, viena mamos draugė, kuri pati dirbo mokytoja, sakydavo, kad man labai tiktų mokytojo profesija. Pasak jos, jau tuomet mokėjau suprasti, užimti vaikus, jie noriai leisdavo laiką su manimi. Bėgant metams ir pati supratau, kad širdis diktuoja rinktis pedagogikos kelią, tad apie jokią kitą profesiją nė nesvarsčiau“, – pripažįsta G. Gudzinevičienė.

Anot pedagogės, nė vienai profesijai neužtenka tik pašaukimo – ir mokytojo darbas, reikalauja nuolatinių pastangų, tobulėjimo.

„Pirmiausia, svarbus nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas – įvairūs mokymai, seminarai. Įgytos žinios padeda mokytojui išlikti šiuolaikiškam. Svarbi ir paties mokytojo motyvacija bei požiūris į jo darbą. Šiandien mokytojui keliamas pagrindinis uždavinys – ne prikimšti moksleivių galvas faktų, o ugdyti kompetencijas, padedančias suvokti, sisteminti įgytą informaciją, suprasti mus supantį pasaulį. Tad savo pedagoginėje praktikoje laikausi vizijos – ugdyti mokinius realiu gyvenimu ir gyvenimui. Tai reiškia, kad organizuojamas integruotas, patirtinis ir STEAM mokymas. Ugdymas vyksta ne tik klasėje, bet ir kitose edukacinėse erdvėse. Taigi, manau, pedagogo pamokų organizavimas išties įrodo jo šiuolaikiškumą“, – teigia G. Gudzineviečienė.

Paklausta, kas jai, kaip mokytojai, padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais, G. Gudzinevičienė sako, kad pirmiausia svarbu nepamesti savęs, visada pasitikėti savimi ir išlaikyti vidinę ramybę. Svarbu ir kokia aplinka tave supa.

„Džiaugiuosi dirbdama išties vieningame kolektyve, kuriame nebaisu pasipasakoti, kaip jautiesi, nebaisu prašyti pagalbos, patarimo, tuo pačiu labai gera dalintis pačiam. Labai svarbus vadovo supratimas ir palaikymas. Esu dėkinga mūsų įstaigos vadovei, kuri tikrai stengiasi, kad kiekvienas mokytojas darbe jaustųsi gerai, suteikia sąlygas kiekvieno mokytojo saviraiškai ir nuolatiniam profesiniam augimui, o visa tai ir padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais ir tvarkytis su iššūkiais, iškilusiais darbe“, – kalbėjo pedagogė.

O jos nuomone santykis su mokiniais yra natūralus dalykas. „Galbūt kuo pats jaunesnis esi, tuo lengviau prieiti prie jauno žmogaus, suprasti tam tikrus dalykus yra kur kas paprasčiau, bet iš esmės, manau, kad tvarų santykį su mokiniu padeda kurti tiesiog rūpestis ir nuoširdumas. Tai savybės, kuriomis privalo pasižymėti kiekvienas pedagogas. Savo darbe stengiuosi į kiekvieną vaiką pažvelgti kaip į asmenybę, tad ryšys ir mezgasi, kada vaikas jaučia, jog mokytojas nori jį pažinti, siekia susibendrauti. Svarbu išlaikyti pagarbą vieni kitiems, laikytis susitarimų ir nepasiduoti manipuliacijai. Kiekvienas, net ir „šiandienos“ mokinys – pirmiausia yra žmogus. Tad labai svarbi ir įdomi kiekvieno jauno žmogučio, atėjusio į mokyklą patirtis. Reikia suprasti, kas svarbu ir įdomu kiekvienam mokiniui, ko tas jaunas žmogutis tikisi iš tavęs ir kaip jam gali tai duoti, pateikti. Šiandien mokiniai gauna daug įvairios informacijos iš įvairiausių šaltinių, tad reikia įdėti nemažai pastangų norint juos sudominti, aktyviai įtraukti į ugdymo procesą“, – patirtimi dalinosi G. Gudzinevičienė.

Mokytoja atvirai pasakoja ir apie šiame darbe supančią laimę.

„Esu laiminga dirbdama šį darbą, nes savo darbe galiu jaustis laisvai, realizuoti save, esu apsupta bendraminčių, su kuriais gera dalintis sėkmėmis ir sunkumais. Visgi, šiandien švietimo sistema susiduria su didžiulėmis spragomis, į kurias labai neteisingai ir neatsakingai žvelgia valdininkai, o tai labai temdo švietimo sistemos kasdienybę. Tačiau stengiuosi nepamesti optimizmo ir įžvelgti kitų teigiamų dalykų kasdienybėje“, – sako pedagogė, kuri šią Mokytojų dieną pasitinka neįprastai – neveda pamokų ir nesutiks mokinių.

„Liūdna, išties liūdna, kad šiandien mokytojai turi streikuoti, kovoti tam, kad užsitikrintų šviesesnę ateitį. Labai gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar trūksta pagarbos mokytojo profesijai, kuri jau seniai turėjo tapti prestižine. Juk mokytojas ugdo jaunąją kartą, jaunoji karta – valstybės ir visų mūsų ateitis. Mokytojo darbas yra pagrindas visoms kitoms profesijoms. Visgi, širdyje didžiuojuosi, kad esu mokytoja ir dirbu prasmingą darbą“, – sako G. Guzdinevičienė.