Pasak Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos direktoriaus, kol kas neaišku, ar smurtavęs jaunuolis sugrįš į mokyklą. Kol kas pamokose jo nėra.
Nuo kitų metų šalyje įsigalios įtraukiojo ugdymo modelis, kai specialiųjų poreikių mokiniams atsivers visos bendrojo ugdymo mokyklos. Nors į tokį žingsnį specialistai žiūri itin palankiai, visuomenėje pasigirsta klausimų, kaip atrodys ugdymo procesas, jei į klases pateks ir agresyvesnių, pavojų mokyklos bendruomenei keliančių mokinių.
Neaišku, ar mokytoją sumušęs paauglys sugrįš į mokyklą
Po šalyje nuskambėjusio įvykio, kuomet paauglys savo mokytojui smūgiavo į galvą, pilvo sritį bei sulaužė akinius, S.Daukanto inžinerijos gimnazijos direktorius Vytautas Kantauskas kalbėjo, kad tvarką, kaip elgtis su agresyviais ir specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, paprastai svarsto Vaiko gerovės komisija.
„Viskas priklauso nuo situacijos, nieko konkrečiai pasakyti negaliu. Ką daryti ir kokią pagalbą suteikti mokiniui, sprendžia administracija, tėvai, mokytojai, ir, aišku, Vaiko gerovės komisija.
Negaliu pasakyti, ar nuo kitų metų, visose šalies mokyklose įsigaliojus įtraukiojo ugdymo modeliui, į mokyklą bus priimta daugiau specialiųjų poreikių turinčių mokinių. Mes vadovaujamės kompiuterizuota priėmimo tvarka, per kurią tėvai į mokyklą registruoja vaikus.
Ar ateis daugiau, ar mažiau specialiųjų poreikių vaikų, negaliu pasakyti. Jei pagal priėmimo tvarką tokie vaikai bus paskirti į mūsų gimnaziją, mes juos ugdysime“, – komentavo mokyklos direktorius.
V.Kantauskas aiškino, kad tvarką, ką priimti į mokyklą, numato savivaldybė. Pasak jo, mokykla yra tik vykdytojas, todėl nesvarbu, koks mokinys būtų – jis į mokyklą yra priimamas.
„Šiuo metu incidentą sukėlęs paauglys į mokyklą dar negrįžo. Ar į mokyklą jis grįš, tai liečia patį paauglį, todėl kaip bus, kol kas pasakyti negaliu“, – kalbėjo direktorius.
Tiesa, jis pridūrė, kad toks mokinys kartu su savo bendraamžiais mokytis iš esmės negali, tačiau galutiniai sprendimai paaiškės tik vėliau.
„Svarbu užtikrinti visos bendruomenės saugumą“, – nurodė V.Kantauskas.
Bijo eiti į mokyklą
Po paauglio smurto protrūkio portalą lrytas.lt pasiekė ir kito Šiaulių S.Daukanto inžinerijos gimnazijoje besimokančio moksleivio laiškas. Anonimu likti norėjęs mokinys tikino savo akimis stebėjęs, kaip bendraamžis sumušė jų mokytoją, ir sakė pats bijantis net eiti į mokyklą.
„Čia ne pirmas kartas, kai šis mokinys kažką panašaus padaro. Visa mokyklos administracija prašė neskleisti jokios informacijos apie šį įvykį, bet dabar nebesijaučiu saugiai, eidamas į šią mokyklą, ir norėjau pranešti, kas vyksta.
Mūsų mokykloje galima pasirinkti nuotolinį ugdymą, bet mūsų mokyklos administracija vis tiek renkasi tokį neprognozuojamą ir nesuvaldomą vaiką palikti gyvai mokytis tarp protiškai sveikų vaikų. Man baisu – kas gali dar įvykti?“ – rašė S.Daukanto inžinerijos gimnazijos mokinys.
Jis teigė besijaudinantis tiek dėl savo, tiek dėl kitų bendraamžių saugumo. Smurtavęs paauglys, šiauliečio teigimu, turi psichinį sutrikimą.
„Esu girdėjęs gandus, kaip šitas mokinys nori ir planuoja mums visiems pakenkti, kai mes užaugsime, ir aš labai jaudinuosi dėl mūsų visų saugumo. Rašau šitą žinutę kaip pagalbos prašymą, nes mūsų mokyklos administracija nesusitvarko. Mokinys toliau gyvai mokysis ir nebus išmestas iš gimnazijos“, – nurodė moksleivis.
Sako, kad sumuštas mokytojas nesusitvarkė su mokinio poreikiais
Pedagogė, socialinių mokslų daktarė, profesorė Giedrė Kvieskienė pabrėžė, kad dėl specialiųjų poreikių turinčių vaikų daugiausiai baimių turi net ne mokiniai, o jų tėvai. Taip pat, pasak jos, šalyje yra ir nepakankamai kompetentingų mokytojų, kuriems reikia gilinti žinias apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
„Po paskutinio konflikto Šiauliuose, kur vaikas, aišku, yra turintis ypatingų poreikių, ir mokytojas nesusidorojo su iškilusia situacija, aišku, kad mokytojams reikia papildomų kompetencijų.
Vytauto Didžiojo universitetas lapkričio mėnesį startuoja su nacionalinio įtraukiojo ugdymo programa, kurioje dalyvaus mūsų paruošti, praktikos turintys universiteto magistrantai. Jie susitiks su per 500 norą pareiškusių mokytojų, ir, manau, geroji patirtis bus perduota.
Turime žinoti teoriją, bet daugiausiai reikia mokytis iš patirties. Lietuvoje turime savitas kultūrines tradicijas, susiklosčiusią patirtį, todėl turime analizuoti geruosius pavyzdžius. Taip pat reikia dirbti su tėvų bendruomene, kuri pagrįstai turi įvairių baimių. Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai ir anūkai įgytų patį geriausią išsilavinimą“, – teigė G.Kvieskienė.
Profesorė pabrėžė, kad įvykis Šiauliuose yra tradicinis nesėkmės atvejis.
„Yra nesistengiama to vaiko pažinti, nes, jei į klasę vaikas ateina su ypatingais poreikiais, reikia pasidomėti jo istorija, jo problemomis. Galbūt šiuo atveju, kol vaikas nėra pripratęs prie svetimos aplinkos, užteko nebandyti taikyti tų pačių taisyklių, o jam duoti didesnę laisvę, laiką, išmokti šitų taisyklių.
Telefono atėmimas yra tradicinis atvejis, jis tradiciniam vaikui problemų turėtų nekelti. Tačiau vaikui su ypatingais poreikiais kartais net ir prisilietimas sukelia ypatingų elgesio pokyčių ar agresijos.
Priimant tokį vaiką, mokyklos turi prisiimti ypatingus įsipareigojimus ir bent jau pradiniame etape tokiam vaikui turi skirti ypatingą pagalbą. Turime daugiau dėmesio skirti švietimo pagalbos specialistams, kurie turėtų dirbti komandose, ir padėti tokiems vaikams. Aišku, labai išauga mokytojų padėjėjų poreikis – ypač pirmosiomis savaitėmis“, – teigė G.Kvieskienė.
Skatina sekti geruosius pavyzdžius
G.Kvieskienė svarstė, kad, kai kitais metais specialiųjų poreikių mokiniams atsivers visos šalies bendrojo ugdymo mokyklos, ugdymo procesas mažai skirsis nuo šiandieninio.
„Dauguma mokyklų jau seniai yra atviros specialiųjų poreikių mokiniams, yra pakankamai daug eksperimentų, vykdant įtraukųjį ugdymą. Dažnai labai sėkmingai tvarkosi ir miesto, ir kaimo mokyklos.
Po sovietmečio egzistavo daug išlikusių baimių ir stereotipų, kai vaikai, turintys ypatingų poreikių buvo ugdomi atskirose institucijose. Pereiti prie jų integracijos į visas mokyklas, aišku, turėjo praeiti laiko.
Mano kolegė, profesorė Elvyra Dulkienė, įtraukųjį ugdymą pradėjusi Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, jau prieš gerus 20 metų rodė, kad toks ugdymas galimas, reikalingas, ir kad tuo tik praturtiname ne tik savo vaikus, bet ir tuos, kuriems reikia didesnio dėmesio“, – portalui lrytas.lt kalbėjo G.Kvieskienė.
Neturintiems patirties su specialiųjų poreikių vaikais, profesorė linkėjo pasidomėti Vilniaus Guliverio akademija.
„Nepaisant to, kad tai yra nedidelė mokykla, jie turi pakankamai daug integruotų vaikų su autizmo, Aspergerio sindromais, ir su tuo puikiai susidoroja.
Yra daug gerų, bet tikrai turėsime ir kitokių pavyzdžių. Mokyklose trūksta švietimo pagalbos specialistų, socialinių pedagogų, psichologų. Taip pat ne visi švietimo pagalbos specialistai dar išmokę dirbti klasėse. Visgi, tikiu, kad Lietuvos mokyklos su šiais iššūkiais susidoros“, – apibendrino G.Kvieskienė.
