Parsivežusi iš tarptautinių renginių kad ir dešimt naudingų kontaktų su užsienio šalių mokslininkais, ji jų neužrakina savo rašomojo stalo stalčiuose, bet dalinasi su MRU ar kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų kolegomis: „Jei bent trys iš tų dešimties kontaktų įgija tęstinumą arba įgalina kokius nors mokslinius tyrimus bei bendradarbiavimą, jaučiu padariusi gerą darbą“.
I. Žalėnienė – pirmoji 2019 m. inauguruotoji aukštosios Lietuvos mokyklos rektorė. Jos dėka MRU šiuo metu žinomas tarptautinėje aukštųjų mokyklų erdvėje. Išlaikė pakankamai tvirtas pozicijas ir Lietuvoje, nors būta planų, kad ši aukštoji mokykla būtų prijungta prie kokio nors kito universiteto.
„Save vadinu krizių rektore. Mano kelias į šias pareigas buvo ilgas, bet nuoseklus. MRU atsidūriau 1995 m. Baigiau bakalauro ir magistro studijas. Vėliau mane pastebėjo dėstytojai ir rekomendavo tęsti studijas doktorantūroje. Baigdama doktorantūrą, pradėjau universitete dėstytojos karjerą. Netrukus sulaukiau kvietimo dirbti Teisės mokyklos prodekane.
2010 m. pirmasis MRU rektorius Alvydas Pumputis pasiūlė prisijungti prie jo komandos ir užimti prorektorės pareigas. Tada man tai buvo tikras iššūkis, nes neturėjau specialiųjų šiam darbui žinių, o ir lyderystės teko mokytis. Tačiau šalia turėjau puikius mokytojus.
Lyderystės mane mokė ir pats profesorius A. Pumputis. Nemažai į mane investavo universitetas, suteikdamas galimybes dalyvauti įvairiose tarptautinėse konferencijose, mokymuose. Atlikau stažuotę Harvardo (JAV) universitete. Aukštojo mokslo vadybos tema stažavausi Oksfordo (Jungtinė Karalystė) universitete.
Nelengva buvo, bet visi dėstytojai ir pats MRU augo kartu su valstybe. Mums buvo patikėta imtis reikšmingos misijos, nes po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai reikėjo vakarietiškai mąstančios teisėsaugos ir teisėsaugos pareigūnų. Buvo būtina skubiai parengti nemažai teisėsaugos specialistų, o kompetentingų dėstytojų tada nebuvo pakankamai. Todėl iššūkių buvo nemažai.
Kai reikėjo parengti daugybę naujų teisės aktų, beveik visose juos rengusiose grupėse dalyvavo mūsų universiteto dėstytojai bei mokslininkai. Vėliau mūsų universitetui buvo patikėta rengti teisininkus ir viešojo administravimo specialistus.
Kai kalbame apie MRU tarptautiškumą, pasiekimai šioje srityje – ne kelių metų rezultatas. To buvo siekiama nuo pat pirmųjų konferencijų 1990 m. Tada mūsų Policijos akademija buvo pripažinta viena pažangiausių Europoje, nes kitos šalys neturėjo universitetinio lygmens institucijos, kuri rengtų policijos pareigūnus.
Šiuo metu MRU prioritetai – socialinės-humanitarinės studijos“, – kalbėjo I. Žalėnienė.
– Kaip universitetas reaguoja į laikmečio iššūkius? Juk kas buvo aktualu šalies gyvenime prieš trisdešimt ar dvidešimt metų, šiuo metu – jau atgyvenos.
– Reaguoti į gyvenimo aktualijas ir išlaikyti veiklos bei studijų tęstinumą mums padeda tai, kad universitete maža dėstytojų kaita. Tai sykiu leidžia laiku lanksčiai persiorientuoti, greitai priimti sprendimus, neieškant, kas galėtų imtis dėstyti vieną ar kitą dalyką.
Nuo 2008 m. Lietuvoje abiturientų sumažėjo daugiau nei penkiasdešimčia procentų. Visiems šalies universitetams tai nebuvo pats maloniausias signalas. Todėl kartais tekdavo imtis ir ne itin populiarių politinių sprendimų, nes konkurencija tarp aukštųjų mokyklų augo.
Nemažai iššūkių patyrėme, kai vyriausybė buvo nusprendusi MRU prijungti prie Vilniaus universiteto. Tačiau po ilgų svarstymų ir diskusijų įrodėme, kad esame tam tikra prasme unikali aukštoji mokykla, kad esame išvystę partnerystę ir kad, nelikus MRU, bus daugiau žalos, nei naudos. Juk kartais kad ir dešimt unikalių sociologų ar filosofų šaliai yra kur kas svarbiau, nei šimtai kokios nors populiarios, madingos profesijos absolventų.
– Kokia dabar MRU studijų kryptis, kai Lietuvoje ne visai sėkmingai praūžė vadinamasis aukštųjų mokyklų konsolidavimas?
– Nelengva buvo išsilaikyti. Nusprendę orientuotis į Europą ir pasaulį, neapsirikome. Nenusigręždami nuo Lietuvos poreikių, išvystėme tvirtą partnerystę su pasaulio universitetais.
Su Pietų Korėjos Dongseo universitetu pradėjome bendradarbiauti 2010 m. O jau 2014 m. buvo įsteigtas Pietų Korėjos karaliaus Sejongo institutas, kuriame suteikiamos tvirtos galimybės mokyti ir mokytis korėjiečių kalbos bei studijuoti šios šalies kultūrą.
Kitais metais švęsime šio instituto dešimtmetį. Per tą laiką atsirado nemokami jau aštunto lygio korėjiečių kalbos kursai. Įteikta daugiau nei tūkstantis korėjiečių kalbos studijų pažymėjimų.
Be to, veikia mainų studijų programa su Dongseo universitetu. Dvejus metus studentai informatikos ir programavimo mokosi MRU, o kitus dvejus metus šį dalyką studijuoja Dongseo universitete.
Tai, kad Lietuvoje netrukus bus atidaryta Pietų Korėjos ambasada, manyčiau, šiek tiek prisidėjo ir MRU.
– Kokio pasirengimo lygio ir motyvacijos siekti aukštojo abiturientai ateina į jūsų universitetą?
– Negalėčiau apie juos kalbėti nei labai pozityviai, nei negatyviai. Kaip ir visos aukštosios mokyklos, norime, kad ateitų patys talentingiausi abiturientai, bet, deja, tenka pripažinti, kad dažniau sulaukiame tokių, kurie bendrojo lavinimo mokyklas baigė minimaliausiais balais.
Nors su mažiau motyvuotais studentais dėstytojams dirbti yra nemenkas iššūkis, bet sykiu – didesnis džiaugsmas. Kai susigūžęs, nelabai žinantis ko atėjęs į universitetą jaunuolis iš provincijos po kelerių metų tampa proaktyviu, žinančiu ko ir kodėl siekia studentu, mums visiems – kur kas didesnis džiaugsmas bei įvertinimas, nei sulaukus šimtukininkų.
– Ar dažnai su studentais dėl vienų ar kitų priežasčių tenka atsisveikinti?
– Turime siekiamybę, kad studentų, nutraukusių studijas būtų ne daugiau nei penkiolika procentų. Tolerancijos riba Lietuvoje – dvidešimt penki procentai. Tačiau to mes sau leisti negalime.
Dedame visas pastangas, kad studentai rastų motyvaciją studijuoti, kad turėtų komfortiškas sąlygas atsiskleisti, kaip asmenybės ir baigtų universitetą, įgydami tikrą išsilavinimą, o ne – tam tikrus įgūdžius. Esame įsteigę bendruomenės gerovės centrą, kad universiteto bendruomenėje studentai nejaustų atskirties.
– Vis labiau į mūsų gyvenimą braunasi dirbtinis intelektas. Kaip reaguojate į šį iššūkį, kuris gali suponuoti jaunuolių nuostatą, kad galbūt iš viso nebereikia aukštojo mokslo ar išsilavinimo?
– Šiuo metu darome aiškią skirtį tarp mokymo ir išsilavinimo. Siekiant išsilavinimo, būtina derinti buvimą socialinėje aplinkoje ir tuo ką galima rasti virtualioje erdvėje.
Tai nėra lengvas uždavinys. Buvome susižavėję studentų testavimu, bet dabar tam, kad kompetencija būtų įvertinta realiai kai kurie dėstytojai grįžta prie žodinio studentų egzaminavimo arba bent jau mišraus.
– Koks jūsų studentų gyvenimo kelias po studijų? Kur jie išeina dirbti?
– Šiuo metu turime daugiau nei keturiasdešimt trūkstančių alumnų. Jų gyvenimo keliai – labai skirtingi. Dabartinėje vyriausybėje – beveik pusė ministrų, baigę MRU. Turime ir buvusį premjerą. Ne vienas vadovas teisėsaugoje ir viešajame sektoriuje yra baigęs taip pat mūsų universitetą.
Tačiau sėkmingas mūsų absolventų kelias – nebūtinai postai valdžioje. Jeigu žmogus įgijo MRU išsilavinimą, jaučiasi radęs savo kelią, yra laimingas, kuria gerovę šeimoje ir laikosi nuostatos, kad lavintis reikia visą gyvenimą, ko gi daugiau reikia? Tai – didžiausias universiteto pasiekimas.
– Šiuo metu kaip niekad anksčiau ne vienai aukštajai mokyklai tenka išbandymas, priimant studentus iš karo siaubiamos Ukrainos. Kokia situacija jūsų universitete?
– Prieš tapdama rektore, buvau atsakinga už tarptautinius santykius. Iki karo mes Ukrainoje turėjo trisdešimt partnerių, su kuriais vykdėme dvigubo diplomo programas. Net ir karo metu su jais nenutraukėme ryšių. Prasidėjus karui, universiteto bendruomenė reagavo labai jautriai, nes juk su kolegomis ukrainiečiais palaikė itin glaudžius ryšius. Kai kurie profesoriai bendravo net šeimomis.
Kol Lietuvoje nebuvo sukurta paramos ukrainiečiams sistema, mes užleidome vieną savo bendrabutį ir jame buvome įkūrę pabėgėlių centrą. Teikėme jiems humanitarinę pagalbą.
Įdarbinome ir dalį pasitraukusių iš Ukrainos dėstytojų. Ir šiuo metu jie dar dirba mūsų universitete. Priglaudėme ir Charkovo pabėgėlių mokyklą.
Kasmet mūsų universitete studijuoja nuo penkiasdešimties iki dviejų šimtų studentų iš Ukrainos.
– Ar sulaukia jūsų universitetas talentingų mokslininkų iš užsienio, kurie sutinka dirbti ne tik su studentais, bet ir kurti mokslą Lietuvoje?
– Mūsų Aplinkos valdymo laboratorijos vadovas yra pasaulinio lygio mokslininkas, iš Portugalijos atvykęs tyrėjas, profesorius Paulo Alexandre da Silva Pereira. Jis Lietuvoje dirba jau dešimt metų ir atlieka išskirtinius tyrimus. Šiuo metu profesorius su savo komanda tiria Lietuvos ežerų ekosistemas. Neseniai universitetas įsigijo specialų droną, kuriuo įmanoma nustatyti net, kaip karas Ukrainoje paveikė jos dirvožemį. Juo sėkmingai naudojasi Aplinkos valdymo laboratorija.
– Ar aukštųjų mokyklų vyrai rektoriai jums, pirmajai inauguruotajai universiteto rektorei moteriai, stengiasi sudaryti konkurenciją ar „alsuoti į nugarą“?
– Pirmaisiais darbo metais rektorės pareigose gal ir jaučiau tam tikrą skeptišką vertinimą – kaip čia ta moteriškė sugebės vadovauti universitetui? Tačiau savo pozicijoje visada jaučiausi tvirtai. Tiesiog tinkamai, kokybiškai atlieku savo darbą ir vykdau man patikėtą misiją.
Jei darbo rezultatai nepasimato po kelerių metų, tai jie būtinai išryškėja po penkerių ar dešimties metų. Todėl savo jaunesniems kolegoms visada patariu nepristigti kantrybės, atkaklumo ir darbo tęstinumo. Tik svarbiausia – neprarasti darbų ir tikslų krypties.
