Visuomenę supriešinti bando antivalstybinių tikslų turinys, įvairia visuomenine veikla prisidengiantys asmenys. Nesantaikos obuoliu tapo ne tik Gyvenimo įgūdžių programa, klasių dydžiai, mokytojų atlyginimai, bet ir naujosios programos, priemonių nebuvimas. Valstybinėms mokykloms reiškiant nepasitenkinimą ir grasinant streikais, privačios ugdymo įstaigos tyli. Kodėl?
Užuot triukšmavę, nevalstybinių mokyklų vadovai kartu su komandomis daro viską, kad stabilizuotų ugdymo proceso organizavimą, amortizuotų dėl naujų programų įgyvendinimo mokiniams padidėjusį krūvį. Šiose įstaigose jau telkiasi pedagogai, kuriems nepriimtinas blaškymasis, nekonstruktyvi kritika. Dauguma iš jų – stiprūs specialistai, gebantys dirbti ir prisitaikyti įvairiomis sąlygomis.
Privačios mokyklos, jau daug metų, nuolat peržiūri ir šalina pasenusį ugdymo turinį bei pildo naujovėmis: renka aktualią ugdomąją medžiagą, užduotis, naudojasi ne vienu, bet keliais vadovėliais bei kitais šaltiniais, todėl ir laikinas metodinės medžiagos, ugdymo priemonių trūkumas šių įstaigų pedagogams streso nekelia. Jos nuo pat įsikūrimo dirbo ir dirba pasitikėdamos tik savimi ir savo komanda, todėl įprato, kad visada ko nors nėra, kad vis kažkas vėluoja...
Aišku, čia motyvuotos bendruomenės, mažesnės klasės, mokytojams mokami priedai prie atlyginimo, nes jie įdeda daug pastangų papildomai ruošdami ugdymo turinį, atidžiai rūpindamiesi kiekvienu vaiku. Jau ne vieną kartą esu pasisakiusi ir dabar pasikartosiu: mokytojams atlyginimus mokėti teks! Tikrai ne tokius, kokie mokami dabar. Esu pastebėjusi vieną tendenciją – kai tik švietime „užverda katilas“, politikai iš karto kaltų ieško nevalstybiniame sektoriuje.
Tai jos nuvilioja geriausius mokinius, geriausius mokytojus ar turtingiausius tėvus. Taip ir neaišku, kaip tai tiesiogiai veikia visos Lietuvos švietimo kokybę? Privačios mokyklos telkiasi didžiuosiuose miestuose, o Plungėje ar Kelmėje jų iš viso nėra. Tai kas tada trukdo ten?
Mokyklų padėtį sunkina visuomenės noras kištis į įstaigos valdymą bei ugdymo organizavimą. Kai nėra bendruomenės susikalbėjimo, darbo kultūros, užtikrinančios sklandžią veiklą, vyksta nuolatiniai ginčai, nuo kurių, deja, nukenčia mokinys. Kol neišspręsime visuomenėje įsigalėjusio požiūrio, kad mokytojo darbą gali kvestionuoti kiekvienas, nepajudėsime iš mirties taško – neturėsime rezultatų, nors ir penkias reformas įvykdytume. Pagaliau tam, kad dirbtume efektyviai, privalome gerai suprasti vieni kitus ir pasitikėti tais, kurie turi patirties ir kompetencijų.
Pareigos ir atsakomybės jausmas neatsiranda savaime, jis išugdomas visų bendruomenės narių pastangomis. Privačiose švietimo įstaigose darbo kultūrai ir mikroklimatui jau seniai skiriamas ypatingas dėmesys: formuojama abipusiu pasitikėjimu pagrįsta mokinių, tėvų, pedagogų bei mokyklos vadovų bendruomenė, todėl mokiniai jaučiasi saugūs, o mokytojai rečiau susiduria su neadekvačiais reikalavimais.
Tai ir yra pagrindinė nevalstybinių mokyklų sėkmė. Per 30 metų, dirbdamos ir su tėvais, ir visuomene, pirmosios privačios įstaigos sugebėjo sukurti tinkamą bendradarbiavimo kultūrą, todėl dauguma pelno stiprų suformuotos bendruomenės palaikymą. Dėl šios priežasties darbas čia prasidėjo jau rugsėjo pirmą dieną. Be pasimetimo, neužtikrintumo, nepagrįsto ir kartais dirbtinio nerimo.
Empatijos trūkumas jau tampa pasauline problema. Lietuvos visuomenėje šiuo metu daug nepamatuotų iliuzijų ir šiek tiek prarastos atsakomybės už save, greta esančius, net už savo vaikus. Nevalstybinės mokyklos dirbdamos šia kryptimi – kiek pajėgdamos stengiasi neutralizuoti neigiamas to pasekmes savo bendruomenėms. Todėl ir šį rugsėjį „mūsų fronte“ tylu.
