Visgi, susikoncentravimas tik į labai gabius vaikus ar aukščiausius mokyklų vertinimus Lietuvai yra žalingas, įsitikinusi Islandijos universiteto profesorė ir Lietuvos garbės konsulė Islandijoje Inga Minelgaitė.
Jos teigimu, be galo svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra autentiškas ir talentingas jau nuo mažų dienų, nes tik įvairiapusiška visuomenė gali pasiekti geresnių rezultatų ir naikinti įsišaknijusį socialinį atotrūkį.
Atsakomybę reikia dalintis?
Paprašyta apibūdinti, kaip šiandien pati mato Lietuvos švietimo sistemą ir joje vykstančius pokyčius, Islandijoje jau ne vienerius metus gyvenanti ir dirbanti profesorė svarstė, kad tiksliausiai ją apibūdintų du žodžiai: nuolatinė transformacija.
Tačiau, pasak I.Minelgaitės, kiekviena vykstanti transformacija turi būti gerai ir kruopščiai apgalvota.
„Transformacija yra gerai, tačiau svarbu ne tik kas, bet dar ir kaip. Ar išsikalbėjome pakeliui į pokytį? Ar suprantame, kad, norint pasiekti konsensusą, nebus šimtu procentų taip, kaip mums norisi? Kai tenka rinktis, kaip dėliojame prioritetus? Ar imamės priemonių, kad pasiekus rezultatą norėtųsi eiti toliau?
Mano nuomone, mokykla yra pati svarbiausia asmenybės vystymosi, formavimosi, augimo, keitimosi socialinė platforma. Galvojant apie valstybės gerovę, nepabijosiu pasakyti, kad, mano nuomone, mokykla yra pigiausia ir didžiausią grąžą duodanti investicija ilgalaikiu periodu.
Šeima yra be galo svarbu, tačiau mokykla yra „galingesnė“ platforma“, – įsitikinusi ekspertė.
Anot I.Minelgaitės, vienas iš esminių švietimo sistemos grandžių yra ir mokytojas, tačiau perduoti visą atsakomybę ir lyderystę tik jam nebūtų teisinga.
„Ydinga yra redukuoti norimo rezultato pasiekimą iki vieno kintamojo. Norimas rezultatas susideda bent iš kelių suinteresuotų pusių – mokytojo, mokinio, tėvų, kolegų, mokyklos vadovo, ir struktūros – reikalavimų, informacinių technologijų bei jų įrankių, taisyklių ar reglamentų.
Visų elementų visuma veda prie norimo rezultato. Tik klausimas, koks tas rezultatas? Reitingas? Laimėjimas? Mano mokyklos vizijoje rezultatas yra kitoks“, – portalui lrytas.lt aiškino profesorė.
Analizuodama pačios Islandijos švietimo sistemą I.Minelgaitė pažymėjo, kad ugdymo procesas toje šalyje atliepia svarbiausias visuomenės vertybes – įtrauktį, lygybę ir pagarbą. Tiesa, pašnekovės teigimu, labai daug dėmesio ypač pirmoje ar antroje klasėje yra skiriama tiesiog tam, kad vaikai „išmoktų mokytis“.
„Jau nuo pirmos klasės šešiamečiai tokiu būdu savotiškai kuria savimotyvacijos sistemą. Vėlesniuose žingsniuose išskirčiau skatinimą mokymosi procese atrasti save, o ne siekti standartizuotų rezultatų.
Be galo daug tolerancijos yra kitokiam, nei tu pats. Nuo ankstyvo amžiaus skatinamas dalyvavimas darbo rinkoje, mokantis balansuoti tarp skirtingų gyvenimo prioritetų, taip pat nepamirštant ir sporto“, – pasakojo profesorė.
Pabrėžia įvairovės būtinybę
Nors dažnai kai kurios ugdymo įstaigos, norėdamos pritraukti daugiau moksleivių, akcentuoja išskirtinius mokinių rezultatus bei pasiekimus, o tą padaryti padeda ir mokyklų reitingavimas, I.Minelgaitė įsitikinusi, jog nereikėtų orientuotis tik į talentingų ar vadinamųjų „gabesnių“ vaikų mokyklas.
Ypač Lietuvoje, anot jos, toks susikoncentravimas netgi gali būti žalingas.
„Pasakysiu stipriai, nes labai norėčiau įkvėpti diskusiją. Mano asmenine nuomone, orientacija tik į talentus yra viena netinkamiausių konkrečiai Lietuvai ir konkrečiai šiuo laikotarpiu strategijų. Kodėl?
Pradėkime nuo individo lygmens. Savo kultūriniame DNR mes nešiojamės daug nesaugumo, nepilnavertiškumo. Yra labai daug įsišaknijusios lyginimosi kultūros, kuri atitraukia nuo kūrimo ir veda į nusivylimą.
Kaip šioje situacijoje skatinimas lygintis, konkuruoti, žūtbūtinė kova dėl reitingų gelbėja kuriant vieningą, įtraukią visuomenę, kurioje kiekvienas būtų skatinamas atrasti savo stiprybes ir taip prisidėti prie gerovės kūrimo? Atsakymas paprastas – niekaip negelbėja“, – aiškino ekspertė.
Pasak I.Minelgaitės, vienybę ir bendrumo jausmą pasiekti bus labai sunku, jei švietimo sistema nuolat skatins ir akcentuos elitizmą.
„Kiekvieno indėlis yra svarbus, ir kartu mes galime daug. Elitizmas ir fokusavimasis į keletą išrinktųjų automatiškai demotyvuoja visus kitus atradinėti savo autentiškumą ir išskirtinius talentus. O būtent to, pasitinkant neapibrėžtumo pilną ateitį, ir reikia.
Esame nepaprastai atspari tauta – išgyvenome ir ugnį, ir vandenį. Tai padarėme kartu. Dėmesys į bendrakūrystę visuomenės lygmeniu, mano nuomone, yra itin gera strategija šioje poliarizacijos eroje.
Konsultuoju daug entreprenerių, didelių ir mažų įmonių vadovų. Nė vienas iš jų nebūtų kandidatas į talentų programas. Kas sukuria sėkmingas įmones ir „vienaragius“? Atsakymas – labai įvairūs žmonės. Tačiau tie, į kuriuos mėgstame referuoti – zukerbergai, muskai, jobsai – nėra talentų programų absolventai. Netgi labai priešingai.
Absoliučiai kiekvienas iš jų atstovauja neuroįvairovę, o dažnu atveju – mokymosi sunkumus. Tam tikra prasme, jie yra tas „sudėtingasis“ sluoksnis, kurie ne tik kad nežibėjo, bet dar ir pagalbos daug jiems reikėjo“, – aiškino Islandijos universiteto profesorė.
Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) statistika, prie itin talentingų vaikų priskiriami vos 6 procentai mokinių, tačiau neuroįvairovę ir mokymosi sunkumų turinčių vaikų pasaulyje skaičiuojama apie 30 procentų.
„Ar reikia talentų programų? Taip. Bet man talentų programa nėra apie keleto procentų edukaciją. Man talentų programa yra ta, kuri per tam tikrą edukacinį procesą padeda kiekvienam besimokančiajam pasiekti jo paties aukštumas“, – įsitikinusi I.Minelgaitė.
Svarbu pastebėti kiekvieną
Pasak profesorės, skirstyti mokyklas pagal tai, kokių gabumų vaikai jose mokosi, yra ne tik neetiška, bet ir labai nenaudinga. Taip, pašnekovės manymu, tik dar labiau gilinama viena ir taip opi visuomenės problema.
„Vadybos moksle turime visą subdiscipliną, kuri vadinasi „įvairovės vadyba“. Pagrindinė mintis, kad dirbdami, siekdami rezultatų su skirtingais žmonėmis, mes pasiekiame daugiau, praturtėjame įvairesnėmis perspektyvomis, požiūrio kampais.
Laikmečiu, kuomet emocinis, socialinis ir kultūrinis intelektas yra nenuneigiama sėkmės dimensija, užsidaryti į homogeniškas grupes yra augimo galimybių ribojimas. Šiuolaikinėms įmonėms reikia darbuotojų, kurie geba dirbti įvairiapusiškose komandose.
Toks skirstymas gilina ir socialines problemas – formuojamas dar didesnis atotrūkis tarp atskirų visuomenės grupių, skatinamas susipriešinimas“, – dėmesį atkreipė Islandijos universiteto profesorė.
Anot I.Minelgaitės, kiekvienas vaikas kiekvienoje mokykloje turėtų būti pastebėtas, o prie to turėtų prisidėti ir patys mokytojai.
„Mokytojai „iš pašaukimo“ dažniausiai pasižymi aukšta empatija. Jie patys to nestrateguodami dažniausiai kažką pasako ar padaro, kas įstringa, uždega, sumotyvuoja. O autentiškumo nereikia pastebėti. Kiekvienas vaikas nuo gimimo jau yra autentiškas.
Kokioms sąlygoms esant šis autentiškumas manifestuos į kažką vertinamo? Aš manyčiau, kad svarbiausia yra užtikrinti aplinką, kurioje vaikas jaučiasi saugus, vertinamas, gali išreikšti save, nėra gėdinamas ar lyginamas su kitais. O visa kita bus buvimo tokioje aplinkoje pasekmė“, – svarstė ekspertė.
Paklausta, kaip apskritai supranta sąvoką „lyderis“ ir kokia yra tikroji jos reikšmė, I.Minelgaitė aiškino, jog lyderystės apibrėžimų apskritai yra tiek, kiek ir žmonių, bandžiusių šį žodį apibrėžti.
„Organizacijose iš formalių vadovų dažnu atveju tikimasi ne tik užtikrinti sistemos funkcionavimą, tačiau ir kai ko daugiau – transformuoti darbuotojus, idant jie pasiektų savo potencialą, įkvėpti, rodyti pavyzdį, „nupiešti“ ir iškomunikuoti ateities viziją. Būtent šie elementai ir yra lyderystės dimensijos.
Man asmeniškai lyderystė labiausiai asocijuojasi su drąsa ir nuolatiniu tobulėjimu. Drąsa veikti, pripažinti savo ribotumą, suvokimą tam tikro etapo pabaigos, drąsa būti pirmam, drąsa atsiverti.
O nuolatinis tobulėjimas dažnai seka iš tų drąsos momentų“, – įsitikinusi Islandijos universiteto profesorė.
