Kūrybinės lituanistinės mokyklos mokytoja svetur jau penkiolika metų, tačiau meilė Lietuvai širdyje karšta kaip niekad – moteris pripažįsta, kad, jei galėtų, tuoj pat susikrautų lagaminus ir grįžtų į tėvynę.
Išvyko, nes nenorėjo „vegetuoti“
Sandra gimė ir užaugo Suvalkijoje, Kybartuose. Po mokyklos išvyko studijuoti į aukštesniąją pedagogikos mokyklą Naujojoje Vilnioje, o po metų perstojo į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos filologiją.
„Paskutiniame kurse įsidarbinau klientų aptarnavimo srityje, konsultuodavau vieno didžiausio mobiliojo ryšio klientus, dar po metų mane pasikvietė žaidimo „Kas laimės milijoną“ komanda ir tapau klausimyno redaktore. Paraleliai dirbau rinkodaros skyriuje, kur rašydavau reklaminius tekstus, tekstus video filmukams, ruošdavau radijo žinias.
Paskutinis darbas, kurį teko dirbti Lietuvoje, buvo vertimų įmonėje. Dirbau projektų vadybininke, ten mane priėmė labai šiltai, o sekėsi neblogai, tačiau po metų supratau, kad, deja, teks atsisveikinti – pasaulį ištiko finansinė ekonominė krizė“, – savo kelią Lietuvoje prisiminė Sandra.
Sprendimą emigruoti moteris priėmė dėl vienos, kaip pati įvardija, labai paprastos priežasties – negalėjo finansiškai gyventi taip, kaip norėjo.
„Man užteko pinigų susimokėti paskolai, komunalinėms išlaidoms, kažkiek maistui, tačiau tai buvo viskas, ką galėjau sau leisti. Norėjosi pamatyti ir pasaulio, ir į teatrą, į operą ar spektaklį nueiti, galų gale – nusipirkti norimą knygą. Supratau, kad nenoriu vegetuoti, galėdama susimokėti tik už butą.
Buvau viena tų, kurie sakydavo, kad iš Lietuvos niekada neišvyksiu, niekada neištekėsiu už užsieniečio, tačiau priėmiau gana skaudų sprendimą, kad išvykti reikia“, – portalui lrytas.lt pasakojo Sandra.
Didžiausias iššūkis – neįprasta anglų kalba
Sandra išvyko į Jungtinę Karalystę, vakarų Jorkšyrą. Sužinojusi, kad lietuviai ieško patikimo tautiečio, su kuriuo galėtų dalintis namo nuomos išlaidas, moteris tai priėmė kaip ženklą, kuriuo reikia pasinaudoti. Taip Sandra atsirado Lidse, kaip pati sako – mieste su gražia architektūra, šimtamete istorija ir kultūriniu gyvenimu.
„Miestelis man labai tiko, tik ten vykau neturėdama jokio konkretaus darbo pasiūlymo. Nepaisant to, buvau išsikėlusi tikslą – pirmiausia turiu rasti bent kiek studijoms ar paskutinei patirčiai artimą darbą.
Tokio darbo ieškojau ne todėl, kad bodėjausi nekvalifikuoto darbo ar negalėjau jo atlikti. Esu užaugusi kaimo aplinkoje, todėl joks darbas man nėra baisus, tačiau buvau girdėjusi daug istorijų, kad patekus į fabriką yra labai sunku iš jo ištrūkti.
Paprastai žmonės ten dirba naktinėse pamainose, arba pamainose, kurios trunka po keturiolika valandų, ir jie fiziškai tiesiog neturi laiko.
Visgi, pavyko gauti projektų administratorės vietą gana didelėje vertimų kompanijoje „The Big Word“. Ten prasidėjo sėkmingas mano kelias. Esu gana lojali darbuotoja – jei įsidarbinu, labai dažnai vietos nekeičiu, todėl ten išdirbau devynerius metus.
Pats darbas man labai patiko ir ten mane greitai pastebėjo. Netrukus perėjau į multimedijų paslaugų skyrių – ten buvau ir projektų koordinatorė, ir projektų vadybininkė, dar vėliau – multimedijų specialistė“, – prisiminė Sandra.
Moteris pasakojo, kad svetimoje šalyje jai pavyko atsikratyti nepasitikėjimo, nepilnavertiškumo kompleksų, tačiau vienu didesnių iššūkių tapo kalbos barjeras.
„Ta kalba, kurią aš mokiausi mokykloje ar studijų metais, buvo visai kitokia – vakarų Jorkšyre žodžiai yra tariami kitaip. Panašiai, jei užsienietis mokytųsi lietuvių kalbos ir išvyktų į Žemaitiją – tikrai būtų nelengva suprasti, ką sako žemaitis.
Labai treniravau ausį. Viešajame transporte klausydavau paauglių kalbos, o iš pradžių tai buvo labai sudėtinga – jie naudoja daug žargono, trumpinių, bet su laiku perpratau jų kalbos manierą ir vartojimą“, – sakė Sandra.
Salsos pamoka pavirto į santuoką
Moteris pamena, kad pirmaisiais metais labai stengėsi susitelkti į darbą, tačiau ilgainiui suprato, kad gyvenime trūksta balanso, ir tai, ką veikdavo Lietuvoje, gali daryti ir Jungtinėje Karalystėje.
„Lietuvoje labai mėgau Lotynų Amerikos šokius, o ypač salsą. Taip vieną dieną atsidūriau šokių studijoje. Ten nereikėjo turėti savo poros, galėjo ateiti visi, kurie nori šokti.
Taip sutikau savo vyrą. Neturėjau jokių ketinimų surasti meilės, ėjau tiesiog atsipalaiduoti. Šokių metu tarp mūsų užsimezgė draugystė, kuri labai greitai peraugo į meilę ir santuoką.
Vyras sako, kad matė, jog gražiai šypsausi, tačiau į jį nesidairau. Jam pasirodė, kad esu šalto stoto, visai nekreipiu į jį dėmesio. Tačiau pradėjus bendrauti jis pakeitė nuomonę – suprato, kad esu labai šiltas žmogus, todėl norėjo pavergti mano širdį.
Pamenu, vyras stengėsi mane prikalbinti likti po šokių, išgerti limonado bare. Taip po truputį susipažinom. Draugavom maždaug metus, tada susižadėjom, po metų susituokėm, dar po metų gimė pirmasis vaikas ir dar po metų – antrasis“, – su šypsena prisiminė Sandra.
Trūko lietuviškų pašnekesių ir erzino britiškas oras
Moteris pasakojo, kad po keleto metų svetur pajautė, kad labai trūksta ir lietuviškos kompanijos pašnekesių, kultūrinių renginių, spektaklių, supratimo iš pusės žodžio.
„Nepaisant to, paraleliai mezgėsi draugystės su kitų šalių merginomis ir vaikinais. Darydavome rytų europiečių mergaičių susibūrimus, pokalbius. Anglija labai mane išlaisvino, atvėrė akiratį. Važiavau ten su pilnu bagažu kompleksų, bijojau, kaip mane priims, pergyvenau dėl anglų kalbos, tačiau pamačiau, kiek jie patys daro gramatikos ir logikos klaidų ir niekas jų nelinčiuoja, akmenimis neužmėto.
Sudėtingiausia buvo pritapti prie oro. Ten nuolat net ne lyja, o „purškia“. Labai vyliausi, kad nebebus taip šlapia, kaip Lietuvoje, tačiau buvo dar šlapiau. Ilgainiui geriausias mano draugas pasidarė žieminė striukė“, – juokėsi Sandra.
Žydras vanduo ir varginantis vėlavimas
Sandros vyro tėtis yra gimęs ir užaugęs Kretoje. Pagal tradiciją, graikams yra įprasta sakyti kilimo vietą iš ten, kur yra kilę jų tėvai, todėl moteris aiškino, kad vyras visą laiką svajojo grįžti į savo žemę.
„Tikriausiai kiekvienas išvykęs turi stiprų ryšį su savo kraštu“, – pridėjo emigrantė.
Sandros vyras gavo pasiūlymą pretenduoti į plaučių skyriaus vadovo ir chirurgo pareigas, jis laimėjo konkursą, šeima jau turėjo vaikų, klimatas Anglijoje Sandrai taip pat man nelabai tiko, todėl buvo priimtas sprendimas vėl kelti sparnus.
„Pirmi metai buvo labai smagūs. Kai atvykome, buvo karantinas, gyvenome gražioje vietoje, viloje su baseinu, netoli jūros, su dideliu sodu ir įvairiais vaisiais, tai vaikams buvo tikras rojus. Nors karantino metu negalėjome apžiūrėti salos, gyvenimas Kretoje buvo labai žavingas. Buvo smagu eiti prie jūros, rinkdavom akmenukus, mėgavomės saule, žydru dangumi ir jūra.
Tiesa, Kretoje visai kitokia kultūra, todėl teko prisitaikyti ir tą kultūrą priimti. Nors graikų vėlavimas man vis dar yra labai skaudus dalykas. Dar sudėtinga pačiai kažką prižadėti ir neištesėti, o jiems tai normalu. Jie niekada laiku nepradeda ir nepabaigia. Pavyzdžiui, išsikvietus meistrą gali tekti palaukti ir pusę dienos.
Mes, šiauriečiai, esam santūresni. Pietiečiai, jei tik kas nors, gali labai greitai aprėkti ir tuoj pat vėl gražiai kalbėtis. Mes ilgiau tą skaudulį nešiojamės arba nutylim“, – pasakojo Sandra.
Sekdama paskui vyro šaknis, atrado savo pašaukimą
Dabar Sandra – kūrybinės lituanistinės mokyklos „Giliukai“ mokytoja. Moteris dirba su 3–5 metų vaikų grupe, kuri, pasak jos, yra labai aktyvi, ir su 6–8 metų vaikų grupe, su kuria dirba ir prie praktinių užduočių – gramatikos, skaitymo.
„Mokytojos kelią pasirinkau ne aš, o jis greičiausiai pasirinko mane. Visą laiką sukausi tarp vaikų. Žinojau, kad Kretoje kurį laiką nedirbsiu dėl kalbos barjero ir kitų priežasčių, todėl pradėjau ieškoti veiklos saviraiškai.
Tuomet pradėjau sekti lietuvius Kretos saloje, ir kartą pamačiau skelbimą, kad mokykla ieško savanorių. Pagalvojau, kad mano lietuvių kalbos žinios praves ir bus naudingos. Iš pradžių maniau, kad prisidėsiu tik tekstais ar idėjom, tačiau mačiau, kokia šauni yra vadovė, kokios atsidavusios yra mokytojos, ir vis labiau įsitraukiau.
Niekada nedirbau su mokiniais, todėl mano žingsniai nebuvo labai drąsūs, tačiau, kadangi mūsų mokymas nėra tradicinis – tai yra integruota lietuvių kalba, mokymasis vyksta laisvesne, žaidybine forma, išlaisvėjau pati ir man pavyko užmegzti ryšį su vaikais.
Jaučiau, kad mane labai suformavo vaikystėje praleistas laikas su mamos močiute. Man buvo leista skleistis visu gražumu, neribojant laisvės. Leidau vasaras prosenelių sodyboje, vienkiemyje tarp lauko gyvūnų, bičių. Gyvenau saugiam pasaulyje, kur kvepėjo medumi, žole ir meile.
Ten nebuvo televizoriaus, tik radijas. Mokiausi iš religinių knygų. Su nostalgija prisimenu vaikystę, kai kurdavau dainas ir eilėraščius.
Kai pradėjau veiklą lituanistėje mokykloje, labai dažnai prisiminiau vaikystę, ir galvojau, kad meilė lietuviškumui ir lietuvių kalbai greičiausiai užsimezgė ten. Žodžių skambumas, gražumas, prasmė man yra padovanota per močiutę“, – pasakojo Sandra.
Ateitis Kretoje, bet širdyje – Lietuva
Dabar pagrindinė Sandros veikla yra būti mama ir mokytoja. Šeima jau įsitvirtino Kretoje, vaikai pradėjo mokslus, todėl kelti sparnų iš salos greitu metu neketina. Nepaisant to, Sandros širdyje yra Lietuva.
„Labai norėčiau grįžti į Lietuvą. Net jei šiandien kažkas pasakytų, susikraučiau lagaminus ir grįžčiau. Kiekvienais metais grįždama į Lietuvą matau, kaip ji akyse gražėja, ir tai labai džiugina širdį.
Lietuvoje žmonės turi daugiau sąmoningumo tvarkos ir etikos prasme, supranta, kad reikia nelaukti, kol kažkas kitas kažką padarys, nedaro visko bet kaip. Čia, Kretoje, yra atvirkščiai.
Mes, lietuviai, labiau susikoncentravę į perfekcionizmą, tačiau tiek mums, tiek kretiečiams būtų ne pro šalį vieniems iš kitų pasimokyti“, – svarstė Sandra.
