Atvykusi į savo mamos gimtinę Teklė lietuvių kalbos pradėjo mokytis nuo nulio, tačiau netrukus šią kalbą pamilo taip stipriai, kad su tuo susiejo visą savo gyvenimą – moteris jau dešimtmetį savo žinias dalija į Lietuvą atvykstantiems kitakalbiams, o nuo praėjusių metų žiemos intensyviai lietuviškai kalbėti moko ir ukrainiečius.
Naujienų portalui lrytas.lt T.Songulija-Tkačenko papasakojo, kaip atrodė jos gyvenimas atvykus į Lietuvą, kodėl jai svarbu ne tik išmokyti lietuvių kalbos bei kodėl išvykus svetur jai vis tiek visada norisi grįžti namo.
Lietuvių kalbą pramoko per vieną vasarą
Nors T.Songulija-Tkačenko gimė ir kurį laiką gyveno Sakartvele, šiandien, kaip pati sako, jos ryšys su Lietuva yra itin gilus. Teklės mama buvo lietuvė, o tėtis – kartvelas, tačiau lietuvybė jauną moterį lydėjo jau nuo vaikystės.
„Sakartvele gyvenau 12 metų, bet tada mama nusprendė mus su broliu parsivežti į Lietuvą. Aš, deja, nemokėjau lietuvių kalbos, nes su mama vaikystėje lietuviškai nekalbėjome, žinojau gal tik kelis žodžius. Buvo truputį šokas – buvau jau paauglė, o reikėjo mokytis naujos kalbos, tai buvo man nauja kultūra, nauja šalis.
Tuomet apsigyvenome Kaune ir mama ten pradėjo ieškoti man mokyklos. Nemokėjau rusų kalbos, bet pasirinkimas tuomet buvo eiti tik į rusų mokyklą. Nei aš, nei mama to nenorėjome, bet radome išeitį – Vilniuje yra tokia mokykla „Lietuvių namai“, kur gali mokytis lietuviškų šaknų turintys vaikai. Buvo greitai nuspręsta, kad aš mokysiuos būtent ten“, – prisiminė Teklė.
Lietuvių kalbą tuomet dar paauglei pavyko išmokti gana greitai – vos per vieną vasarą ji jau galėjo susišnekėti su savo bendraamžiais. Visgi, lengva tikrai nebuvo.
„Nemeluosiu, kad buvo labai lengva, nes taip tikrai nebuvo. Sunkiausiai man sekėsi gramatika, linksniai, bet dėjau labai daug pastangų, mano kelyje pasitaikė labai geri mokytojai, ir taip mes turėjome tokį bendrą rezultatą“, – sakė T-Songulija-Tkačenko.
Tiesa, iš pradžių pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų – mat kartvelai įprastai kalba garsiai ir emocionaliai, todėl ir pačiai Teklei teko pratintis prie kiek santūresnio kalbėjimo tono.
„Kai atvažiavau į Lietuvą, turėjau išmokti kalbėti tyliau. Pamenu, kai šnekėdavau su giminaičiais iš Sakartvelo, manęs vis klausdavo: kas nutiko? Jūs pykstatės? Pasakydavau, kad nesipykstame, o aplinkiniai neatlyždavo: „O tai kodėl jūs taip šaukiate?“ O mes tiesiog taip bendraujame“, – juokėsi T.Songulija-Tkačenko.
Integruotis mamos šalyje sekėsi taip gerai, jog lietuvių kalbos valstybinį brandos egzaminą Teklė laikė jau kaip savo gimtosios kalbos. O tada ją aplankė dar viena mintis.
„Nusprendžiau stoti į lietuvių filologiją tuometiniame Pedagoginiame universitete. Kai baigiau mokyklą, jau jaučiausi vietinė. Aš lietuvė – nesvarbu, kad „per pusę“. Tai jau buvo mano kalba, ir šiandien aš nemoku jokios kitos kalbos, tai yra mano gimtoji kalba. Kalbant apie kartvelų kalbą, aš jos šiandien tikrai taip nemoku, kaip moku lietuvių.
Kai jau stojau į universitetą, jaučiausi tokia pati studentė, kaip ir mano grupiokės lietuvės. Visi labai stebėjosi, kodėl aš pasirinkau tokias studijas, bet tikriausiai norėjau ir pati sau įrodyti, kad aš galiu, ir tai buvo tikrai ta vieta, kur aš norėjau būti“, – pasakojo moteris.
Filologijos studijos ir taip jau gerai lietuvių kalbą įvaldžiusiai Teklei buvo vienas malonumas – kaip pati teigė, mokslai ne tik pagilino jos žinias, bet ir dar aiškiau nubrėžė tolimesnės karjeros kryptį.
„Aš norėjau būti švietime, norėjau mokyti, bet mano tikslas iš pradžių buvo kitas – norėjau gilinti savo žinias. Kai įstojau į lietuvių filologiją, tikrai labai patobulėjau, ypač kirčiavime. Man labai svarbu taisyklingai kalbėti.
Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau tas studijas – manau, tai buvo vienas teisingiausių mano gyvenimo žingsnių“, – tvirtino pašnekovė.
Svajonė gimė dar mokyklos suole
Dar besimokydama mokykloje Teklė pradėjo galvoti apie tai, kad savo lietuvių kalbos žiniomis ji norėtų pasidalinti su tais, kurie yra panašaus likimo, kaip ir ji pati – į Lietuvą atvykusiais kitakalbiais. Vienintelis klausimas, tuomet kirbėjęs jos galvoje – ar tikrai pavyks?
Tačiau Teklei puikiai pavyko. Iš karto po studijų baigimo ji gavo kvietimą dirbti lietuvių kalbos ir kultūros kursuose, mokyti lietuvių kalbos čia atvykusius kitataučius.
„2013 metais gavau savo pirmąją grupę. Žinoma, mane apmokė, kaip tą daryti, kokią medžiagą naudoti, ir atsimenu, kad labai nedrąsiai atėjau į auditoriją, bet praėjus gal dešimčiai minučių pajaučiau, kad esu ten, kur ir turiu būti.
Manau, čia labai svarbi ir mano asmeninė patirtis, kadangi aš išmokau kalbą, aš žinau, kokie yra didžiausi sunkumai. Galbūt aš kažką paaiškinu kitaip, remiantis savo patirtimi. Ir tikrai puikiai pavyko – dabar jau dešimtmetis, kaip esu kitakalbių dėstytoja, mokau lietuvių kalbos žmones, kuriems ji nėra gimtoji“, – kalbėjo T-Songulija-Tkačenko.
Pašnekovė prisipažino, kad dirbdama su užsieniečiais nori ne tik juos išmokyti, tačiau kartu perduoti didžiulę meilę, kurią lietuvių kalbai jaučia ir pati.
„Aš labai noriu jiems tai perduoti, nes tai yra kalba, kuri patyrė daug sunkumų, bet ji išliko, ji yra ori, ir man labai svarbu jos ne tik išmokyti, bet ir perduoti tai, ką aš jaučiu, kad jie tą kalbą pamiltų.
Kai tu myli kalbą, tau yra daug lengviau mokytis. Labai skatinu savo mokinius kalbėti viešose vietose, o lietuvių paprašau ir kantrybės – kai ateina užsienietis ir bando su jumis kalbėti lietuviškai, nešokite iš karto prie kitos kalbos – tiesiog leiskite žmogui pasakyti. Nesvarbu, kad netaisyklingai, tiesiog svarbu turėti šiek tiek kantrybės, o gyvenime prasmė, manau, yra ne tik skubėjime“, – įsitikinusi Teklė.
Tiesa, moteris kurį laiką užsiėmė ir dar viena veikla – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre organizavo vaikams olimpiadas, kitus su lituanistika susijusius renginius.
„Kaip tik šiemet atsisveikinau su šiuo centru, bet manau, kad ten taip pat pasisėmiau labai daug žinių, dar kartą prisiliečiau prie lituanistikos, tik jau iš kitos pusės. Matydama, kaip mokiniai dalyvauja olimpiadose, visada labai džiaugdavausi, nes ir pati kažkada jose dalyvavau“, – pridūrė T-Songulija-Tkačenko.
Ištiesė pagalbos ranką ir ukrainiečiams
Praėjusių metų vasarį, prasidėjus karui Ukrainoje, Teklės laukė dar vienas iššūkis – lietuvių kalbos mokyti didžiulius į Lietuvą atvykusių ukrainiečių srautus. Teko daug dirbti ir savanorystės principu, tačiau Teklė pabrėžė, kad darbas su karo žiaurumus patiriančiais žmonėmis jai – ypatingai svarbus.
„Nuo pat karo pradžios tikrai turėjome labai daug studentų, ir tas darbas su grupe yra ne tik kalbos mokymas, bet tai yra ir žmogiškas palaikymas, kad jie po truputį atsistotų ant kojų.
Aš suprantu, kad esu ten, kur ir turiu būti – būna ir įvairių kitų veiklų, organizuojame ekskursijas į muziejus ar tiesiog visi kartu einame valgyti blynų. Dabar turime žmonių, kurie jau kalba lietuviškai, jiems nebereikia jokios tarpinės kalbos“, – pasakojo T-Songulija-Tkačenko.
Pasak pašnekovės, ukrainiečiai lietuvių kalbos mokosi labai noriai, kad jiems nereikėtų kalbėti „priešo kalba“, dalis jau įsitvirtino Lietuvoje ir dirba širdžiai mielus darbus.
„Būna ir garbaus amžiaus žmonių, ir mamų, kurių sūnūs kariauja. Viena moteris pasakė, kad ji nori mokytis tos šalies kalbos, kuri juos taip šiltai priėmė. Aš visada remiuosi į žmogiškumą – tikrai suprantu, kad yra sunku, žmonės dalijasi savo emocijomis, patirtimi.
Labai daug priklauso nuo žmogaus, jo įdėtų pastangų, įdirbio, taip pat ir nuo dėstytojo. Sunkumų būna įvairių – kažkam yra lengviau tiesiog kalbėti, kažkam – atlikti pratimus. Jeigu žmogus stengiasi, viskas yra įmanoma“, – akcentavo Teklė.
31-erių dėstytoja Lietuvoje sukūrė ir šeimą – su vyru Vilniuje augina sūnų. Pasak Teklės, šiandien jos tikrieji namai yra Lietuva, už ką ji visuomet bus dėkinga savo mamai.
„Mano mama jau yra mirusi, bet ji dar spėjo su manimi pasidžiaugti, kai aš įstojau į universitetą, labai manimi didžiavosi. Manau, kad ji ir dabar labai džiaugtųsi, jog aš mokau kitus, dalinuosi savo patirtimi, kad aš čia sukūriau šeimą. Su sūnumi aš kalbu lietuviškai, taip pat ir su vyru, su broliu. Manau, kad vienas iš jos tikslų ir buvo toks.
Jokiu būdu nesakau, kad pamiršau Sakartvelą – aš labai jį myliu, kai turiu galimybę – visada ten nuvažiuoju, nes jaučiuosi, kad esu tiek lietuvė, tiek ir kartvelė. Kai nuvažiuoju į Sakartvelą, aš nesijaučiu kaip svečiuose, bet kai mes grįžtame namo, mes grįžtame namo.
Lietuva yra ta vieta, kur aš noriu sugrįžti“, – portalui lrytas.lt sakė T-Songulija-Tkačenko.
