Pasak mokytojo, nors atrodo, kad šis skaudulys kasdien vis labiau gilėja, jį sustabdyti gali tik itin griežta moksleivių kontrolė, švietimas ir visos švietimo bendruomenės susivienijimas.
„Vaikai prašydavo išeiti iš mokyklos, nusipirkti bandelių – aš suprantu vaiko širdį, bet apsaugodamas savo bendruomenę, galvodamas, kad vaikas gali nesugrįžti, jam gali kažkas atsitikti, gali kažkas kažką įduoti, jų neišleisdavau“, – tai, kaip pats kovodavo su galimų kvaišalų pateikimu į savo mokyklą, prisiminė M.Jakobas.
Ilgametis pedagogas naujienų portalui lrytas.lt taip pat papasakojo, kaip vertina dabartinę švietimo būklę, pasiruošimą svarbiausioms reformoms bei kaip mato šiandieninę moksleivių kartą.
Jaučia nerimą dėl įtraukiojo ugdymo
Lietuva jau kelias savaites gyvena be švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) galvos – nors buvusios ministrės Jurgitos Šiugždinienės darbus ir pradėtas reformas šiuo metu perėmusi kita – teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, M.Jakobas svarstė, kad sėkmingam švietimo sistemos funkcionavimui tokie staigūs pokyčiai gali pakenkti.
„Aš visada manau, kad tas, kuris neša vėliavą, turi būti. Dabar galima galvoti, kad stabilumas švietime buksuoja. Mums reikia, kad ta sistema veiktų stabiliai, o kai nėra šeimininko, tai ir nėra šeimininko. Juk tam ir yra ministerija, kad joje būtų ministras“, – portalui lrytas.lt kalbėjo ilgametis pedagogas.
M.Jakobas supranta besibaiminančius to, kad pradėti darbai – pavyzdžiui, „Tūkstantmečio mokyklų“ projektas, atnaujintų ugdymo programų diegimas ar įtraukusis ugdymas – pusiaukelėje gali tiesiog nebesistumti tolyn, tačiau raginantiems tas reformas stabdyti turi ir savo atsaką.
Tiesa, M.Jakobas teigė ir pats su nerimu žiūrintis į tai, kaip mokykloms jau nuo kitų metų seksis klasėse integruoti specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
„Reformos yra reikalingos – toliau šitaip gyventi mokykloje ir mokyti vaikus mes jau nebegalime, o vaikai galbūt to jau ir nebenori. Mes turime kažką daryti.
Žinoma, kiekviena reforma yra rizikingas dalykas, yra baimė, jog nepasiseks – visko gali būti, bet mes šioje vietoje neturėtume būti visiškai kategoriški, užbėgti įvykiams už akių ir sakyti, kad mums nepasiseks.
Reikia keisti ugdymo turinį, reikia kažką daryti su mūsų vaikais, kuriems reikalinga atskira priežiūra, vaikams, kurie yra sergantys, neįgalūs. Kur jų vieta mūsų gyvenime? Ar mes juos turime iškelti už skliaustų ir nekreipti į juos dėmesio, ar tai yra visos mūsų visuomenės dalis?
Žinoma, tie vaikai turi problemų, bet kiekvieno sveiko žmogaus pareiga yra užjausti ir padėti tokiam vaikui, nes jie turi turėti vietą mūsų švietimo sistemoje“, – akcentavo pedagogas.
Pasak M.Jakobo, būtent su įtraukiuoju ugdymu bus „labai sunku“, tačiau jis pažymėjo, kad šiam pokyčiui reikės labai daug jautrumo ir atlaidumo iš visos švietimo bendruomenės.
„Manyčiau, kad ir šių vaikų tėvai turėtų būti truputį mums atlaidesni, ir mes jiems turime būti atlaidesni. Aš labai bijau, kad nepradėtų šaukti klasėse, kodėl jis mums yra reikalingas, kam jis mums čia, jis mums trukdo. Tada mes tą vaiką tiesiog sužlugdysime.
Nemanau, kad ir vaikai, ir tėvai yra labai tolerantiški tuo klausimu, tad galbūt šioje vietoje turėjo būti specialus pasiruošimas? Reikėjo kalbėtis su bendruomenėmis, dar aiškiau kalbėti apie tai, su kokia problema susiduria visas pasaulis, bet pasaulyje taip pat yra gražių patirčių, profesionalių patirčių, iš kurių mes galime pasimokyti.
Tai yra iššūkis, ir kaip mes su juo gyvensime, sunku pasakyti. Nenorėčiau užsiimti prognozėmis, nes jaučiu, kad bus visko“, – dėstė M.Jakobas.
Skaudulys dėl narkotikų – ne naujas
Ilgametis Š.Aleichemo ORT gimnazijos vadovas tikino švietimą apskritai įsivaizduojantis kaip krovininį traukinį su daug skirtingų vagonų. Tiesa, į jo priekį šiandien M.Jakobas iškeltų jau ne vykdomas reformas, o itin opią, daug metų glaistytą, o šiandien skaudžiausiomis formomis iškylančią problemą.
„Yra lokomotyvas, kuris tempia vagonus. Vagonas numeris vienas yra ugdymo programos ir jų turinys, antrame vagone galėtų būti supakuota viskas, kas liečia įtraukųjį ugdymą, trečiame vagone galėtų būti visa medžiaga, skirta „Tūkstantmečio mokykloms“, o vėliau seka senos mūsų bėdos – patyčios, agresija mokyklose, nesusikalbėjimas bendruomenių viduje.
Ir labai opi problema, kuri išlindo, kuri galbūt buvo slepiama po storiausiomis antklodėmis, ir mes, švietimiečiai, apsimetinėjome, kad nieko nėra, viskas gerai – tai yra narkotikai. Ir galbūt šitą paskutinį vagoną, jeigu leistų situacija, pastatyčiau to mūsų lokomotyvo priekyje, nes narkotikai ir narkomanai tapo pačia aktualiausia problema, ir, sakyčiau, pačia baisiausia“, – išskyrė M.Jakobas.
Pasak ilgamečio pedagogo, ją spręsti įmanoma, tik reikia iniciatyvos – esą jeigu mokytojai ar ugdymo įstaigos administracija pertraukų metu prasuktų bent kelis ratus pro mokyklos koridorius ar užeitų į tualetus, problemos mastą jie patys galėtų pamatyti ir savo akimis.
Tiesa, tokią praktiką dar vadovaudamas Š.Aleichemo ORT gimnazijai M.Jakobas taikydavo ir pats.
„Pirmiausia, būdamas vadovu, aš atsisakiau pamokų, kad būčiau visiškai laisvas ir ne mokytojaučiau, bet administruočiau. Kolegos man gali prieštarauti, nes pamokos yra papildomas duonos kąsnis.
Nepulsiu ginčytis, bet aš kalbu apie save, neduodamas receptų kitiems. Vaikai žinodavo, kad aš pasirodysiu koridoriuose, tapsiu budinčiu mokytoju.
Aplinka žinojo, kad į Š.Aleichemo gimnaziją taip paprastai neįeisi – niekas ir nemėgino. Stebina, kai viduryje dienos prekybos centruose ir gatvėse pilna mokinių, kodėl jie ne pamokose?“, – svarstė pašnekovas.
O štai žemesnių klasių moksleiviai jo vadovavimo laikotarpiu iš mokyklos išeiti apskritai negalėdavo, nebent šuos pasiimdavo tėvai.
„Yra pamokos, tu turi būti mokykloje, o jeigu tau reikia kur nors išeiti, mes skambiname tėvams, tėvai atvažiuoja ir pasiima. Vaikai prašydavo išeiti iš mokyklos, nusipirkti bandelių – aš suprantu vaiko širdį, bet apsaugodamas savo bendruomenę, galvodamas, kad vaikas gali nesugrįžti, jam gali kažkas atsitikti, gali kažkas kažką įduoti, jų neišleisdavau, bandydavau įtikinti, kad mokyklos bandelė kvepia žymiai skaniau.
Aš nesakau, kad tai yra panacėja, bet kontrolė šioje vietoje yra būtina. Manau, kad šiandien mūsų mokyklas palietė didžiulė bėda, netikėta ir nemaloni realybė“, – nusivylimo neslėpė M.Jakobas.
Ilgamečio pedagogo teigimu, kvaišalų problema mokyklose egzistuoja jau kurį laiką, tačiau ugdymo įstaigos ilgus metus bandė apsimesti, kad to nepastebi.
„Galbūt buvo ne tokiu mastu, kaip dabar išplito, dar nebuvo elektroninių cigarečių, dar nebuvo galima pripildyti jų visokiais kvaišalais ir chemija, vaikai rūkė paprastas cigaretes. Bet ką buvo galima padaryti ir ką aš padariau – mokyklos tualetuose bent jau mano vaikai nerūkė.
Kita vertus, man labai keistai atrodo ir tai, kai su mokiniais kartu rūko ir mokytojai. Tokių atvejų yra. Suprantu, kad mokytojai taip nori būti arčiau mokinių, susidraugauti, išpopuliarėti – mieli kolegos, atstumą visgi reikia išlaikyti. Aš tave gerbiu kaip mokinį, kaip jaunuolį, bet yra tam tikros ribos, kurių nei tu, nei aš negalime peržengti.
Tu turi dirbti taip, kad įgytum vaiko pasitikėjimą. Bet tai yra labai sudėtinga – reikia turėti plačią erudiciją, reikia suprasti jaunimą, reikia daug žinoti, mokėti juos patraukti į save, reikia būti jiems pirmuoju pagalbininku“, – dėstė M.Jakobas.
Buvęs Š.Aleichemo gimnazijos vadovas turi patarimą ir tėvams – anot jo, švaistytis pinigais nereikėtų, o į mokyklą einančiai atžalai užteks duoti tiek, kad šis tiesiog galėtų pavalgyti. Taip pat M.Jakobas ragina pačius tėvus imtis kontrolės ir nelaukti veiksmų tik iš ugdymo įstaigos.
„Kol kas moksleiviai pinigų neuždirba. Pasakykite, kad tai yra ne jo, o mamos ir tėčio pinigai, ir tėvai turi teisę kontroliuoti, o vaikas privalo atsiskaityti, kur išleidžia pinigus. Veltui niekas nieko neduoda, ir narkotikai veltui tikrai nėra dalijami.
Ir čia negalima kaltinti tik mokyklos ar tėvų – visi turi sustoti ratu, įsikibti vienas į kitą ir spręsti tą problemą. Privalome į pagalbą kviesti visą visuomenę. Niekas kitas mokyklai negali padėti, tik tėvai, ir čia reikia dirbti išvien“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tiesa, paklaustas, ar iš svaigalų duobės galiausiai pavyks išbristi, M.Jakobas optimizmo kol kas neįžvelgė. Pasak jo, tai gali pavirsti ir į visos šalies tragediją.
„Bijau būti blogio pranašu, bet kol kas mane yra apėmusi baimė. Aš labai išgyvenu, nes tai gali tapti mūsų tautos tragedija. Tai yra tokie dalykai, į kuriuos klimpstama vis giliau ir giliau. Niekaip negaliu suprasti – kaip taip atsitiko, kad taip laisvai ir lengvai viskas gali praeiti?
Reikia uždaryti visus kelius, kad į mokyklą nepatektų jokie kvaišalai. Jei man būnant vadovu iškiltų tokia problema, aš būčiau pradėjęs būtent nuo to, ir būčiau susitaręs su tėvais daugeliu klausimų“, – tvirtino pedagogas.
Pasak M.Jakobo, įtaką moksleivių elgesiui gali daryti ir mokyklos vadovo, pačių mokytojų autoritetas – jei jo nėra, sunku tikėtis, kad drausminimai suveiks.
„Kaip tu elgiesi su vaikais, taip vaikai elgsis su tavimi. Iš tų vaikų, kuriuos dabar konsultuoju, prisiklausiau įvairiausių baisių istorijų.
Vaikai kalba apie tai, kad klasėje nėra drausmės, kad jie nieko negirdi, kad negauna dėmesio iš mokytojų. Vienas mokinys papasakojo, kad pertraukos metu priėjo prie mokytojos, o ji sako: ne dabar, aš einu pailsėti.
Vaikai yra labai jautrūs – greičiausiai po šito jis niekada prie tavęs daugiau nebeprieis. Ir kai tu jam sakysi „nerūkyk“, jis tavęs neklausys, nes tu kažkada jam pasakei, kad tai yra ne mano problema, aš einu pailsėti“, – palygino pašnekovas.
Jaunojoje kartoje mato didelį lūžį
Šią savaitę šalies abiturientai pasitiko brandos egzaminų sesiją. Paklaustas, ko palinkėtų naują gyvenimo etapą pasitinkantiems jaunuoliams, M.Jakobas išsakė ir vieną svarbų norą.
„Aš, kaip mokytojas, labai išgyvenu dėl mokinių ateities ir jų sėkmės. Labai norėčiau, kad jie visi išlaikytų visus egzaminus, kad būtų laimingi. Bet yra ne tragedija, jeigu kartais kažkam ir nepasiseka.
Apsaugok Dieve, kad mes neskaitytume, jog kažkas su kažkuo baisaus įvyko, todėl turėdamas progą kreipiuosi ir į tėvus: neišlaikytas egzaminas yra ne gyvenimo tragedija, nebarkime ir nelaužykime rankų. Jie jauni ir drąsūs, todėl viskas susidėlios į jų jaunas galveles.
Gyvenimo tragedija yra tada, kai tavo artimieji, broliai, seserys, tėvai ir seneliai išeina Anapilin. Ir, man atrodo, kad jaunimas jau pradeda tai suprasti.
Aš noriu, kad jie pasirinktų tą gyvenimo kelią, tą profesiją, kur jie jaustųsi laimingi, kad jie surastų sau vietą gyvenime“, – vylėsi M.Jakobas.
Tris dešimtmečius Š.Aleichemo gimnazijoje dirbęs jos direktorius į gyvenimą išleido ne vieną jaunąją kartą. Paprašytas pasvarstyti, kaip per visus šiuos metus keitėsi moksleiviai, jų pasaulėžiūra ir prioritetai, M.Jakobas įžvelgė ir kiek niūresnių tendencijų.
„Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad labai pasikeitė. Aš užduodu sau tokį klausimą – ko jūs ieškote, jaunime? Ko jūs norite, ko siekiate? Jie galbūt pasiėmė tą mūsų blogąjį požiūrį į pasaulį, į gyvenimą – jie mato, kad žmogaus gyvybė praktiškai nieko nekainuoja, jie mato, kokia sudėtinga situacija yra pasaulyje, jie mato sudėtingą situaciją su mus supančia aplinka, mus supančiais karais.
Susidaro toks įspūdis, kad mūsų jaunimas skuba gyventi, negalvodamas, o kaip gi reikės gyventi. Jie pasiremia elementariomis žiniomis, ką kur paskaitė, jie pasiremia tuo, ką kažkur girdėjo ar kas ką pasakė, bet giluminio požiūrio aš pasigendu.
Savo pedagoginėje veikloje siekiau su savo vaikais kalbėti apie tai, kam reikia mokytis, ko jie turėtų siekti, kas bus, jeigu jie neturės išsilavinimo, kaip jie gyvens, ką darys. Kalbėjau ir apie sunkumus, kurie jų laukia, drąsinau, stengiausi paguosti ir palaikyti“, – kalbėjo mokytojas.
M.Jakobas prisiminė ir visai šviežią įvykį, kai gatvėje prie jo priėjo buvęs mokinys ir visas šias jo pastangas iliustravo vos keliu sakiniu.
„Gatvėje prie manęs pribėgo gražiai nuaugęs jaunuolis. Iš pradžių neatpažinau, kad tai buvęs mano mokinys.
Aš žiūriu į jį akis išpūtęs, o pirmas jo sakinys buvo toks: direktoriau, aš jūsų ieškojau 10 metų ir norėjau atsiprašyti, kad blogai mokiausi ir buvau blogas mokinys. Aš sakau jam: vaikeli, tu neturi manęs atsiprašyti – aš jaučiu ir iš akių matau, kad tau viskas gerai, nes tu puikiai atrodai, tavo veidas kalba apie tai, kad tau sekasi.
Ir jam iš tiesų puikiai sekasi. Vėliau jis pasakė, kad mano mintys ir pamokymai jam giliai įstrigo galvoje ir lydi jį visą gyvenimą. Sakau tai ne tam, kad pasigirčiau, bet tam, kad ištransliuočiau savo kolegoms, kaip yra svarbu bendrauti su vaikais, kaip svarbu su jais kalbėti, skirti jiems dėmesio.
Ir kaip yra svarbu mokėti skirti vaikui dėmesio ir žinoti, ką tu jam gali pasakyti“, – įsitikinęs M.Jakobas.
