Kas yra neuroedukacija?
Neseniai leidyklai „Šviesa“ kurti vadovėlius, grįstus neuroedukacijos principais, padėjęs mokslininkas sako, kad neuroedukacija iš esmės yra atsakymai, kurie padeda tiek mokytojui, tiek mokiniui geriau suvokti aplinkinį pasaulį ir jo procesus.
„Kaip ir kokį poveikį daro dabartinė socialinė aplinka, informacijos kiekis ir technologijų gausa mūsų elgesiui? Kaip visa tai veikia miegą, dėmesį, skaitymą, atmintį ir gebėjimą mokytis? Kodėl svarbu skirti pakankamai laiko ir dėmesio matematikos mokymosi svarbos paaiškinimui? Kaip veiksmingai išdėstyti informaciją ir valdyti dėmesį? Kaip atsiranda priklausomybė nuo technologijų ir ką su tuo daryti? Kodėl mokiniai nesugeba ilgesniam laikui sukoncentruoti dėmesio? Atsakymai į šiuos ir panašius klausimus egzistuoja, o jų perteikimas mokytojams bei mokiniams ir yra neuroedukacija“, – paaiškino dr. K.Skauminas.
Anot jo, neuroedukacija siekia sujungti edukaciją bei neuromokslus ir suprasti, kaip smegenys mokosi ir kaip galima turimą informaciją pritaikyti mokymosi proceso tobulinimui, kad šis palengvėtų, o mokymosi rezultatai pagerėtų.
Mokslininko teigimu, neuroedukacija taip pat apima mokslinius tyrimus, kuriais gilinamasi į mokymosi procesus ir bandoma nustatyti, kaip jie gali paveikti smegenų veiklą ir struktūrą.
„Per pastaruosius keletą metų mokslininkai apie smegenis sužinojo daugiau nei iki tol per visą žmonijos istoriją. Toks didelis proveržis daro įtaką skirtingoms sritims. Taip pat ir švietimui. Mokslininkų padaryta pažanga leidžia pedagogams jau dabar naudoti ne vieną strategiją, kilusią bendradarbiaujant su neuromokslininkais. Tai ir žinių ar informacijos naudos, prasmės ir esmės akcentavimas, tinkamas informacijos išdėstymas laike ir procese, kūrybiškumo ir savarankiškumo skatinimo būdai, įtraukusis ugdymas, motyvavimo, patirtinio, multisensorinio mokymosi principų panaudojimas ir daugybė kitų“, – nurodė neuromokslininkas dr. K.Skauminas.
Kodėl neuroedukacija yra tokia svarbi?
Anot dr. K.Skaumino, tyrimai rodo, kad tam tikri mokymosi metodai ir praktikos gali padidinti smegenų plastiškumą ir pagerinti mokymosi gebėjimus. Tai reiškia, kad neuroedukacija gali turėti ilgalaikį poveikį žmonių mokymosi ir gebėjimų lavinimui. Dėl šios priežasties vis daugiau mokyklų ir universitetų pradeda naudoti neuroedukacijos principus.
„Mokytojai iš praktikos žino, kad kiekviena mokinių karta ateina jau kitokia. Todėl negalima jos mokyti ankstesnės kartos metodais. Jauni žmonės, užaugę kitokioje aplinkoje, kitaip priima informaciją, juos motyvuoja kitokie dalykai, jų dėmesį pritraukia kiti stimulai. Štai čia ir atsiranda poreikis pasitelkti neuromokslų žinias apie tai, kaip išlaikyti naujos kartos mokinių dėmesį, pagerinti jų mokymosi gebėjimus“, – aiškino neuromokslininkas.
Jo įsitikinimu, argumentų, rodančių, kodėl neuroedukacija yra itin svarbi, yra daug, tačiau bene svarbiausi – trys. Pirmiausia neuroedukacija didina supratimą apie mokymosi procesą. Naujausi smegenų tyrimai ir neuromokslų pažanga gali padėti geriau suprasti, kaip žmogus mokosi ir kaip galima optimizuoti mokymosi procesą.
Antra – neuroedukacija sudaro sąlygas individualizuotam mokymuisi. Tai yra itin svarbu, nes kiekvienas mokinys turi skirtingus mokymosi stilius ir gebėjimus, prie kurių reikia prisiderinti, jei norima pasiekti geriausius įmanomus rezultatus.
Galiausiai, neuroedukacija sudaro prielaidas mokiniams efektyviau taikyti teorines žinias praktikoje, pritaikant jas realiame pasaulyje. Tai padeda jiems geriau prisiminti naują informaciją ir taikyti ją vėliau savo kasdienybėje.
Dr. K.Skaumino manymu, efektyviausiai šių ir kitų neuroedukacijos rezultatų siekti būtų galima suintensyvinus neuromokslininkų ir edukologų bendradarbiavimą: „Pedagogai turėtų kelti problemas ir praktinius klausimus, o neuromokslai galėtų padėti atsakyti į juos“, – pabrėžė pašnekovas.
Naujos kartos vadovėliai
Vienas iš gerųjų neuromokslo ir edukologų bendradarbiavimo pavyzdžių – vadovėlių rengimas. Pasak dr. K.Skaumino, kai į jį kreipėsi leidyklos „Šviesa“ atstovai, kviesdami išsakyti savo nuomonę, kaip jų, pagal atnaujintą bendrąją ugdymo programą rengiamų, naujų vadovėlių ir mokymo priemonių struktūra galėtų padėti ir turėtų skatinti svarbiausius smegenyse vykstančius procesus, dalyvaujančius mokymosi bei atminties mechanizmuose, buvo nesunku apsispręsti. „Man tai pasirodė labai įdomu“, – tvirtino neuromokslininkas.
„Bendradarbiaudami su leidykla „Šviesa“ sutarėme, kad gero vadovėlio tikslai yra keli: pateikti informaciją, būti mokymo(si) priemone, pateikti (pasiūlyti) mokymosi strategijas, įgalinti mokinį lengvai suprasti ir geriau atsiminti informaciją, o tai reiškia, suteikti mokymosi džiaugsmą (ne kančią), motyvuoti mokytis bei būti integralia multimodalinio mokymo(si) proceso dalimi“, – sakė dr. K.Skauminas.
Jis išskyrė 6 neuromoksliškai pagrįstus mokymosi, dėmesio, motyvacijos ir atminties procesų principus, kuriuos pateikė leidyklai kartu su išvadomis apie tai, kiek rengiami vadovėliai ar užduočių sąsiuviniai atliepia šiems principams.
„Žinoma, tai nebuvo mokslinis tyrimas, ir šios analizės objektas buvo ne turinys, o principinė bandomųjų vadovėlių maketų struktūra. Vis dėlto bendroji patirtis nuteikia optimistiškai ir leidžia tikėtis spartaus vadovėlių tobulėjimo ir modernėjimo, pamirštant pasenusius vadovėlių sudarymo principus“, – akcentavo LSMU docentas.
Anot jo, įprasti vadovėliai yra grįsti bendromis mokymosi metodikomis ir tradicinėmis mokymosi strategijomis, kurios dažnai grindžiamos ilgais teoriniais paaiškinimais ir faktų įsiminimu. Tokiuose vadovėliuose dažniausiai yra daug teksto, o skaitant juos gali būti sunku išlaikyti dėmesį ir sukurti ryšius tarp naujos ir jau žinomos informacijos.
Neuroedukacija grįsti vadovėliai buvo kurti remiantis naujausiais moksliniais tyrimais apie smegenų veikimą ir mokymosi procesus. Jie labiau orientuoti į mokymosi patirties pobūdį ir sudaryti atsižvelgiant į tai, kaip smegenys apdoroja ir suvokia informaciją.
Naujos kartos „Šviesos“ vadovėliuose pateikiama mažiau teksto ir daugiau vaizdinių, praktinių užduočių ir veiksmų, kurie padeda mokiniams geriau suprasti ir įsiminti naują informaciją.
„Galima sakyti, kad neuroedukacija paremti vadovėliai yra modernių mokymosi metodų ir naujausių mokslinių tyrimų derinys, kuris labiau orientuotas į mokymosi patirties pobūdį ir padeda mokiniams geriau suprasti ir įsiminti naują informaciją“, – paaiškino dr. K.Skauminas.
Lietuva neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų
Kalbėdamas apie neuroedukacijos plėtrą Lietuvos švietimo sistemoje, LSMU docentas pasidžiaugė, kad Lietuvoje neatsiliekama nuo pasaulinių tendencijų.
„VDU Švietimo akademijoje veikia Edukologijos tyrimų institutas, kuriame atliekami neuromokslais grįsto mokymosi ir sveikatos ugdymo tyrimai. Jų tyrimų rezultatai perkeliami į mokymo ir ugdymo programas, rengiamos priemonės ir atvirieji ištekliai, išmanieji įrankiai“, – vardijo dr. K.Skauminas.
Jis taip pat pabrėžė, kad Inovatyvių studijų institute veikia Dirbtinio intelekto ir robotikos bei Akių judesių sekimo laboratorijos. Pastarojoje atliekamas tyrimas, kurio tikslas – analizuoti mokytojų akių judesius pamokos metu ir taip nustatyti, į ką koncentruojasi jų dėmesys.
„Nepaisant to, kad neuroedukacija labai aktuali ir daugelis švietimo specialistų ir mokslininkų suvokia jos svarbą, kol kas ji nėra dominuojanti disciplina švietimo srityje. Tačiau, manau, vykdomi tyrimai leis daugiau suprasti apie neuroedukacijos efektyvumą ir paskatins aktyvesnį jos taikymą daugelyje sričių, taip pat ir švietime“, – tvirtino neuromokslininkas dr. K.Skauminas.
