Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja vien paprastu ugdymo procesu tikrai neapsiriboja – pamokas ji gali pravesti išmaniai ir linksmai, taikydama tradicines ir inovatyvias priemones, patirtinio ir įtraukaus ugdymo būdus. Klasėje ji yra įrengusi „nusiraminimo erdvę“, o savo ugdytinius nuolat kviečia ir savanoriauti.
Naujienų portalui lrytas.lt E.Komarovienė papasakojo, kaip jai pavyksta prisibelsti į pačių mažiausių moksleivių širdis, kuo mokytojo darbas ypatingas ir kokių išmoktų profesinių pamokų ji niekada nepamirš.
„Mokyklą“ žaisdavo dar vaikystėje
Šių metų pradžioje portalo lrytas.lt organizuotuose „Lietuvos mokytojas 2023“ rinkimuose E.Komarovienė sulaukė išskirtinio įvertinimo – moteris pelnė geriausios pradinio ugdymo mokytojos titulą.
Tiesa, pati pedagogė tikino besidžiaugianti ne tik savo laimėjimu bei surinktais daugiau nei 20 tūkstančių balsų, bet ir kalnais gautų žinučių ir pagyrimų. Jie moters širdį šildo iki šiol.
„Mokytojo diena man prasidėjo kartu su šio konkurso pradžia. Labai didelio įvertinimo sulaukiau ir iš komisijos. Nors pagal surinktus balsus aš užėmiau antrą vietą, bet komisija išrinko būtent mane, ir man tai yra labai didelis įvertinimas“, – džiaugėsi E.Komarovienė.
Apskritai, mokytojos teigimu, bet koks įvertinimas šios profesijos atstovams yra ypač svarbus, nes tai motyvuoja nesustoti savo kelyje.
„Kaip ir kiekvienam žmogui, pedagogui svarbu būti pastebėtam, įvertintam, pagerbtam – tai labai motyvuoja. Siūlau kuo dažnai pagirti ir padėkoti mokytojams, ir ne tik per Mokytojo dieną, nes tai užaugina mokytojams sparnus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Siekis tapti mokytoja E.Komarovienę lydėjo jau nuo vaikystės – kaip pati pasakojo, pats mėgstamiausias jos žaidimas buvo... būtent mokykla.
„Vėliau ir tėvai pradėjo skatinti pasirinkti mokytojos specialybę, nes tikriausiai įžvelgė manyje tą mokytojos potencialą. Už tai esu jiems labai dėkinga, nes visada norėjau dirbti prasmingą, atsakingą ir įdomų darbą. O kas gali būti prasmingiau nei ugdyti žmogų ateities visuomenei?“, – svarstė pedagogė.
Tiesa, sprendimas dirbti su pradinių klasių moksleiviais taip pat nėra atsitiktinis – pasak specialistės, tokio amžiaus vaikai yra ypatingi.
„Pradinių klasių mokiniai yra labai atviri, nuoširdūs, smalsūs ir žingeidūs. Mokytojui tereikia skatinti jų susidomėjimą pasauliu, paimti už rankos ir vesti mokslo labirintais, rodyti kelią į žinias ir sėkmę.
Man svarbu suteikti ne tik žinias, bet ir įskiepyti vertybes, o tą svarbu daryti jau nuo mažų dienų“, – portalui lrytas.lt pasakojo E.Komarovienė.
Įrengė ir „nusiraminimo“ erdvę
Tačiau mokytoja pripažįsta – kad ir koks nuostabus būtų šis darbas, jis reikalauja ir didelės atsakomybės.
„Mokytojas turi būti nebijantis pokyčių, gebantis ne tik mokyti, bet ir suprasti, bendrauti su mokiniais. Daug svarbiau mokytojams dirbti ne iš pareigos, o iš širdies“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ugdydama pačius mažiausius moksleivius E.Komarovienė nuolat ir pati pasitelkia savo fantaziją bei kūrybiškumą – pamokas ji veda ne tik klasėje, bet ir gamtoje, parkuose ar kitose vietose.
„Skatinu, kad vaikams informacija būtų pateikta jų gyvenimo patirties kontekste, pažįstamose ir naujose gyvenimo situacijose. Nuolat visi mokomės įvairioje mokyklinėje ir nemokyklinėje aplinkoje“, – aiškino pedagogė.
Tačiau tai – ne vienintelis būdas nuspalvinti ugdymo procesą. E.Komarovienė klasėje yra įrengusi tokias erdves kaip emocijų nuraminimo kambarėlis ar skaitymo palapinė, į kurią mokinys gali užeiti tada, jei gerai atlieka užduotis ar demonstruoja pavyzdingą elgesį.
„Nusiraminimo erdvė klasėje yra įrengta jau aštuonerius metus – pastebėjau, kad kartais vaikams reikia atsijungti, atsiskirti nuo aplinkos, kitų mokinių, nuo erzinančios situacijos, ir tiesiog pabūti vieniems.
Taip kilo mintis įrengti nusiraminimo kampelį, kuriame vaikas gali rasti antistresinius žaisliukus, kubiką rubiką, komiksų, pledą užsikloti, ir tai pasiteisino šimtu procentų.
Pastebėjau, kad vaikai daug ramesni, saugiau jaučiasi klasėje. Labai svarbu, kad mokinys jaustųsi pamokose gerai ir saugiai“, – dėstė pradinių klasių mokytoja.
E.Komarovienė pridūrė, jog mokykloje nuolat vyksta socialinio ir emocinio ugdymo pamokos, kurių metu vaikams aiškinama, jog normalu yra jausti visas kylančias emocijas. Pasak mokytojos, jei vaikas savo emocijas bent jau sugeba įvardinti, tai jau – didelis pasiekimas.
„Vaikui atsiverti nėra lengva, mokytojui tikrai reikia įdėti pastangų, nes sunkiausia vaikams yra būti ir draugu, ir autoritetu. Tiesa, reikia ir griežtumo, tačiau ne per daug, kad nesukeltum baimės ir įtampos“, – aiškino E.Komarovienė.
Po pamokų – savanorystė
Mokytoja portalui lrytas.lt prisipažino, kad per visus 25-erius savo darbo mokykloje metus nė dienos nebuvo sudvejojusi, ar tikrai pasirinko tinkamą profesinį kelią. E.Komarovienė įsitikinusi, kad pedagogo profesijos prestižą reikšmingiausiai pakelti gali patys mokytojai – rodydami savo pavyzdžius ir įkvėpdami jaunus, apie šį darbą dar tik galvojančius žmones.
„Iš tiesų liūdina vyraujančios tendencijos, kad jauni žmonės nesirenka mokytojo profesijos. Galėčiau pasakyti, ką ir patys mokytojai gali padaryti – manau, kad jie turi didelę įtaką profesiniam orientavimui, gali įkvėpti savo pavyzdžiais, pozityviai atsiliepti apie savo profesiją.
Savo mokinius taip pat skatinu tapti mokytojais, per pamokas padėti savo bendraklasiams. Tada jie ir patys pasikartoja, įtvirtina žinias, išmoksta dar geriau – toks mokymasis yra pats efektyviausias, kai mokinys pats moko kitus“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, kas ją pačią motyvuoja neprarasti užsidegimo darbe, ji išskyrė ir gerus santykius su mokiniais bei jų tėvais, taip pat nuolatinį tobulėjimą. E.Komarovienė netgi yra sukūrusi savo „Facebook“ puslapį „Kartu su mokytoja Edita“, kur noriai dalijasi savo pastebėjimais ir patarimais.
„Įkvėpimo semiuosi įdomiuose seminaruose, mokymuose, o kartais padeda internete rasta netikėta idėja. Socialiniuose tinkluose mokytojai gali dalintis įdomiomis veiklomis, pasidžiaugti, pamatyti ir Lietuvos, ir pasaulio patirtis. Aš ir pati esu sukūrusi savo puslapį, kur dalinuosi savo patirtimi, pastebėjimais – gal ir aš ką nors įkvėpsiu ir sudominsiu?“ – svarstė mokytoja.
Tiesa, moteris itin domisi ir savanoryste, kuria jau sėkmingai užkrėtė ir pačius mažiausius savo globotinius – pati Edita reguliariai padeda ne tik likimo nuskriaustiems gyvūnams, bet net ir karo pabėgėliams.
„Skatinu vaikus savanoriauti, uždegdama savo pavyzdžiu. Tik mokytojas, kuris pats dega kažkokia veikla, gali uždegti ir vaikus. Jau šešerius metus bendradarbiaujame su gyvūnų globos namais, esu inicijavusi akciją, kai su vaikais apsilankome prieglaudoje, padovanojame įvairių reikalingų daiktų, klausomės edukacijų apie gyvūnus.
Kai buvo pati karo pradžia, negalėjau sėdėti vietoje ir tiesiog stebėti, todėl irgi paskelbiau akciją mūsų mokykloje, jog mokiniai galėjo atnešti reikalingų priemonių nukentėjusiems nuo karo. Vėliau tas priemones perdavėme ir jas išvežė į Ukrainą. Nebuvo taip, kad kuriam nors vaikui tokios iniciatyvos nepatiktų. Jie mato tame prasmę ir labai nori padėti“, – tvirtino E.Komarovienė.
Mokytoja taip pat jau ne vienerius metus organizuoja įvairius žemės išsaugojimo projektus – pavyzdžiui, pedagogės teigimu, vaikams rūšiavimas jau yra tapęs visiškai natūraliu dalyku.
Kai ko nepamirš dar ilgai
Paklausta, kas per visus darbo mokykloje metus jai pačiai labiausiai įsirėžė atmintyje, specialistė kiek pagalvojusi prisiminė pandemiją bei šalį ir pasaulį kausčiusį karantiną. Anot E.Komarovienės, nuotolinis mokymasis švietimo bendruomenei nukrito tarsi iš dangaus, ir sukėlė ne vieną iššūkį.
„Tikrai jaučiau įtampą, nežinomybę, teko greitai persiorientuoti, prisitaikyti prie situacijos. Dažnai jausdavau baimę, kad strigs programos, kas nors neišsisaugos, nesuveiks, bet galutiniai rezultatai džiugina. Visi įgijome neįkainojamos patirties, atsirado ir naujų gebėjimų, naujų žinių. Aš tai prisiminsiu labai ilgai“, – prisipažino pradinių klasių mokytoja.
O paprašyta pasvarstyti, kokiomis savybėmis visgi turėtų pasižymėti geras mokytojas, E.Komarovienė tikino, jog save įsivertinti gali kiekvienas.
„Pamąstykite: jei būtumėte privačios, prestižinės mokyklos vadovas, ar pakviestumėte dirbti tokį mokytoją kaip jūs? Juk tikrai norėtume kviesti geriausius iš geriausių, tuos, kurie yra atsakingi, nuolat tobulėjantys, nebijantys pokyčių, kūrybingi, gebantys suprasti mokinius.
O išmokti galima visko, jei tik yra didelis noras. Svarbiausia yra nusiteikimas ir noras pažadinti mokinių smalsumą“, – pabrėžė E.Komarovienė.
