Šis vieno svarbiausių pedagogams (-ėms) skiriamų premijų – Meilės Lukšienės premijos – laureatas ir Žinių ekonomikos forumo įsteigto apdovanojimo „Inovatyviausias mokytojas“ laimėtojas dalijasi per 10 metų mokyklose įgyta patirtimi – apie pagarbą vaikui, humorą pamokose, mokymąsi už mokyklos ribų, kovą su lyčių stereotipais, apie tai, kaip sudominti mokinius (-es) informacijos pertekliaus amžiuje, kodėl mokytojai (-os) perdega ir pan.
Šis mokytojo A. Jonušo ir Dovilės Raustytės-Mateikės pokalbis įkvėptas „Meno avilio“ medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“.
– Įdomu, kaip vyresnio amžiaus paaugliai (-ės) pasirenka studijuoti pedagogiką. Kas jus patraukė pasirinkti mokytojo kelią?
– Buvau tipinis paauglys, kuris neturi nė žalio supratimo, ką veikti baigus mokyklą. Man daug kas sekėsi ir daug kas buvo įdomu. Gimnazijoje lankiau debatų ir žurnalistikos būrelius, įsitraukdavau į veiklas, kurias pasiūlydavo mokytojai. Pamenu, dar 12-oje klasėje sakiau, kad stosiu į miškininkystę arba psichologiją. Su visa pagarba šioms profesijoms – tiesiog nežinojau, ką veikti toliau, kol paskutinėje klasėje nesutikau legendinio Klaipėdos istorijos mokytojo Vaido Pamparo.
Stebėdamas jo pamokas, pamaniau, kad tai galėtų būti darbas, kuriame įsivaizduoju save! Baigęs gimnaziją, užpildžiau tik vieną prašymą į aukštąją – į istorijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Nežinojau, nei kas per vieta yra tas Vilniaus pedagoginis, nei kokios ten istorijos studijos, tik žinojau, kad noriu tapti istorijos mokytoju.
– Taigi, galima sakyti, kad mokytojo profesiją pasirinkote, paskatintas autoriteto. Kaip jums pačiam pavyko/pavyksta pelnyti mokinių pagarbą?
– Kalbant apie pagarbą, jaučiu, kad man visai pavyksta užmegzti abipusius pagarbius santykius su mokiniais. Čia svarbiausia, mano galva, pagarba mokiniams ir autentiškumas. Mokytojai turėtų nuolat bandyti sau atsakyti: „Kas aš toks, kad turiu privilegiją stovėti priešais jus?“ Jei supranti, kodėl dirbi mokykloje, ką ir kodėl sieki nuveikti kartu su mokiniais, ir dar jei sugebi tai kažkaip iškomunikuoti, pagarbą nusipelnyti gali būti kiek lengviau.
Bet viskas prasideda nuo pagarbos vaikui ir profesinės etikos bendrąja prasme. Ir, žinoma, humoras. Be jo mokykloje gali būti labai sunku. Savo pamokas vertinu pagal tai, ar juokėmės. Tai labai daug pasako!
– Ar yra toks dalykas, kaip šiuolaikinis mokytojas (-a)? Ar geras mokytojas (-a) tiesiog privalo turėti gyvą santykį su šiuolaikybe?
– Manau, kad mokytojai tiesiog turi neatsilikti nuo pasaulio. Atsiranda koks „ChatGPT“ – ir turi išmokti juo naudotis, nes mokiniai tai tikrai išmoks ir naudos. Atsitinka karantinas – ir esi priverstas išmokti vesti pamokas nuotoliniu būdu, patinka tau tai ar ne. Neuromokslai išsiaiškina daug dalykų apie mokymąsi, tad mokytojai turėtų bent kažkiek suprasti ir reflektuoti tai, ką ir kaip daro klasėje.
Kur dar savo mokomojo dalyko ir bendrai pedagogikos mokslo progresas, nuo kurio taip pat turėtume neatsilikti. Spėti su visu tuo tikrai nėra lengva. Ir čia gyvybiškai svarbu, kad mokytojai mokytųsi vieni iš kitų ir dalintųsi tuo, ką žino ir kuria. Dirbant po vieną gali būti velniškai vieniša ir sunku.
Labai nemėgstu etikečių kaip „šiuolaikinis“ ar „modernus“ mokytojas. Yra pradedančiųjų mokytojų, yra patyrusių, yra daugiau ir mažiau motyvuotų, yra perdegusių ir mokykloje dirbančių tik viena koja. O nuolat mokytis ir neatsilikti nuo pasaulio yra tiesiog pamatinė darbo mokykloje sąlyga, be kurios – nė iš vietos.
– Tikiu, kad tai platus klausimas, bet pamėginsiu – kaip įdomiai dėstyti jaunam žmogui apie tai, kas vyko, kai jo dar nebuvo, t. y. kaip įdomiai ir aktualiai kalbėti apie istoriją? Pavyzdžiui, su tais vaikais, kurie neturi potraukio humanitariniams, socialiniams mokslams?
– Tai išties nemažas iššūkis istorijos mokytojams, bet man jis asmeniškai ir bene įdomiausias. Turi įtikinti mokinius istorijos mokymosi verte, bet pirmiausia, pats gebėti labai aiškiai sau atsakyti, kodėl reikia mokytis istorijos, kaip ji padeda suprasti pasaulį, ko netektume, jei istorijos nesimokytume.
Toliau – kuo tai reikšminga konkrečiai tavo klasei. Aštuntokams, pavyzdžiui, rūpi vieni dalykai, kuomet dešimtokams – kiek kitokie. Tai turėtų atsispindėti ir istorijos klasėje, galvojant apie temų pasirinkimą, aktualizavimą, mokymosi būdus.
Be galo svarbu yra klausimų kėlimas. Istorijos pamokos, mano supratimu, turėtų būti grįstos tyrimu (ang. Inquiry based) – mokymąsi turėtų vesti klausimas. O klausimai turėtų būti konceptualūs, universalūs, kuriuos galima pritaikyti ir šiandienai (ang. Concept based).
Taip istorija tampa aktuali, nes kalba apie mus – apie mūsų demokratiją, apie mūsų vertybes, apie mūsų identitetą ir t. t. Pavyzdžiui, pamokų ciklą apie diktatūras būtų galima pradėti klausimu – Kokioms aplinkybėms esant demokratijos tampa diktatūromis?; ciklą apie genocidą – Kaip galėtume užtikrinti, kad daugiau nebūtų genocido? ir pan. Pradėjus nuo problemos, idėjos, kuri aktuali šiandien, galime nerti į istoriją ir bandyti išsiaiškinti, kaip visuomenės anksčiau tvarkėsi su problemomis, apie kurias kalbame.
Konceptualumas, aktualizavimas ir dėmesys klausimams yra tai, nuo ko aš pradedu planuodamas savo pamokas. Aišku, net ir nuostabus planas ir fantastiški klausimai negarantuos susidomėjusių paauglių veidų. Tuos paauglius turi pažinti, suprasti, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu. Į klasę turi ateiti pasiruošęs ne tik dalykiškai, bet ir psichologiškai. Juoktis, reikia daug juoktis, kurti saugią ir jaukią aplinką. Tikiu, kad kiekvienas mokytojas turi savo sėkmės receptų. Kaip ir išgyventų nesėkmių. Ne visada gi ir pavyksta sudominti, įtikinti, kad tai, ką darome klasėje, yra svarbu ir reikalinga.
– Projekto „Dideli maži ekranai“ kino kuravimo stovykloje „Laisvė“, kuri buvo skirta vyresnių klasių tautinių bendrijų mokiniams (-ėms), tyrinėjote asmeninės ir kolektyvinės laisvės sampratą, kalbėjote apie rėžimų įtaką laisvei ir pan. Gal galėtume pasidalinti patirtimi iš šių užsiėmimų?
– Praleisti pusdienį su jaunaisiais kino fanais iš skirtingų mokyklų buvo didžiulė dovana. Pamokai pasirinkau simuliuoti uragano „Kotryna“ sukeltą situaciją Naujajame Orleane 2005-aisiais. Mokiniai atstovavo skirtingoms rolėms ir situacijai keičiantis turėjo priimti tam tikrus sprendimus, kurie turėjo tam tikrų padarinių.
Vėliau reflektavome simuliaciją, bandydami išsiaiškinti, kaip reiškiasi asmeninė ir kolektyvinė laisvė bei atsakomybė vykstant krizei ar tokiai nelaimei kaip uraganas „Kotryna“. Taip bandžiau per tikros istorinės situacijos analizę privesti mokinius prie pamokos konceptų. Mokiniai sakė, kad pamoka patiko, tai, matyt, visai pavyko.
– Kokią apskritai dalį jūsų pamokose užima šiandienos istorinės aktualijos?
– Per didelę! Užsiplepame apie aktualijas ir žiūrime, kad pusė pamokos jau ir prabėgo. Man be galo svarbu su mokiniais kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien. Nedirbdamas su paaugliais gali ir nesuprasti, kiek mažai žinių apie pasaulį jie gauna kasdien! Žinias žiūri, skaito ar klauso vienetai, o mokinių socialinių tinklų srautai atrodo tikrai kitaip nei suaugusiųjų. Informacijos pertekliaus amžiuje paaugliai realiai apie pasaulį žino pakankamai nedaug. Tai kur tuomet jiems išgirsti ir kalbėtis apie tai, kas svarbaus vyksta? Kaip gerai, kad turime mokyklą, ar ne? \
Kalbėjimas apie aktualijas ne tik padeda suprasti pasaulį, bet ir stiprina medijų raštingumo įgūdžius. Kartais duodu mokiniams tęstinę užduotį patiems ruošti trumpus aktualijų pristatymus ir klausimus diskusijai. Ir tai tikrai nebūna lengviausia pamokų užduotis – pradeda nuo to, kur galime rasti pasaulio naujienų, ką galime laikyti patikimais šaltiniais, kuo jie skiriasi ir panašiai.
Kartą per pilietiškumo pamoką, nagrinėjant įsivaizduojamą situaciją apie bendruomenės dilemas dėl mokyklos statymo miške, berods, dešimtokė paklausė: „O kodėl mes nenagrinėjame tikrų situacijų?“ Iš tikro, gi mokiniai nori suprasti pasaulį, ir mokykla tai turėtų atliepti.
– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose, feisbuke turite sekėjų mėgstamą paskyrą „Mokytojas Antanas“. Kaip šią mediją išnaudojate savo pamokose?
– Socialinių tinklų pamokose tikrai nenaudoju daug. Mokydamiesi atpažinti propagandą, nagrinėjame realius pavyzdžius iš socialinių tinklų, iš jų kartais pasiskolinu ir kitokio turinio, ypač memų. Bet tai, kaip efektyviai naudoti socialinių tinklų suteikiamas galimybes, dar nesigilinau. Su pavydu vokiečiams sekiau jų instagramo projektą „ichbinsophieschol“. Man tai visiškas socialinių tinklų panaudojimo etalonas. Svajoju, kad kažkada bent kažką panašaus sukurtume ir Lietuvoje.
– Kokios apskritai yra tarp mokinių populiarių medijų – socialinių tinklų, vaizdo žaidimų, VR – intergracijos į formalųjį ugdymą galimybės? O gal jas tiesiog palikti laisvalaikiui, nes ir taip mokiniai (-ės) jose praleidžia daug/per daug laiko?
– Šiemet siekiau pabandyti panaudoti kompiuterinį žaidimą istorijos klasėje ir net labai tiksliai žinojau kokį – Lenkijos mokyklose naudojamą „This War of Mine“ apie civilių išgyvenimus vykstant kartui. Planuodamas supranti, kad ne viskas čia taip paprasta. Iššūkiai prasideda nuo techninių galimybių – jei mano darbinis kompiuteris nepaveža „This War of Mine“, kaip gali būti tikras, kad visi klasėje turės pakankamai galingą įrenginį žaidimui pasileisti? Toliau – kaip organizuoti žaidimą? Skirti namų darbą žaisti namie? Žaisti kartu klasėje?
Na, ir klasikinė geimifikacijos grėsmė yra ta, kad mokiniai „geimins“, o nesimokys. Taigi atrasti būdus, kaip tinkamai panaudoti žaidimus, kad tai būtų prasminga ir sklandžiai įsilietų į mokymosi procesą – tikrai nemenkas iššūkis. Tam reikia priemonių, techninių galimybių, metodikos ir t. t. Beje, žaidimai kainuoja, ir visai nemažai. Ir taip ne tik su kompiuteriniais žaidimais, bet ir su VR įranga ir kitomis technologijomis.
Blogiausia, manau, kai į technologijas žiūrime kaip į savaiminį gėrį, kuris yra gėrybė dėl to, kad yra technologija. Pavyzdžiui, kad ir elektroniniai vadovėliai, kurie nė velnio nėra elektroniniai vadovėliai, o tik nuskenuotos popierinių vadovėlių versijos.
Jokiu būdu nepametu geimifikacijos idėjos, toliau tam ruošiuosi ir „This War of Mine“ dar tikrai panaudosiu! Bet, manau, neužtenka tiesiog pasigirti, kad per pamokas žaidėme „Hearts of Iron“ – reikia suprasti, kaip ir kokios naudos siekiant ugdymui keliamų tikslų gali suteikti žaidimai, VR, socialiniai tinklai ir kitos technologijos.
– Vedėte ir lytiškumo ugdymo pamokas. Mums, kaip organizacijai, lyčių lygybės tema taip pat labai svarbi. Ar laikote save feministu?
– Šią savo veiklą šiek tiek pristabdžiau, bet kartą paniręs į lytiškumo ugdymo temą sausas jau nebeišlįsi, nes tiesiog pradedi būti pastabus tam, kaip lytis veikia… Praktiškai visur. Istorijoje, žinoma, taip pat. Nors nebevedu lytiškumo ugdymo pamokų, bet toliau esu mokslu grįsto visuminio lytiškumo ugdymo entuziastas ir palaikytojas. Ir, žinoma, feministas. O kaip gali būti ne feministas, jei pasisakai už lygias galimybes ir esi prieš diskriminaciją dėl lyties? Manau, šio žodžio dar kažkaip bijome, jį esame apauginę visokiomis mistinėmis prasmėmis, bet, man feminizmas yra pirmiausia lyčių lygybės sinonimas.
– Ar gajūs vis dar lyčių stereotipai mokyklose ir kaip su tuo kovojate? Nuo ko siūlytumėte pradėti tėvams ir mokytojams (-oms), kurių mokyklose tokios disciplinos nėra?
– O, tikrai taip, stereotipai dar ir kaip gajūs, tą sako ir mokiniai, ką patvirtina kiekybiniai tyrimai apie mokinių nuostatas lyties temomis. Prielaida, kad jauni žmonės jau „mąsto kitaip“, iš dalies labai nepasiteisina. Matyt, kultūrinius dalykus apie tai, kaip suprantame lytis, jų roles ir savybes, perduodame iš kartos į kartą.
Kaip ir istorijos pamokose, taip ir kalbant apie lyčių stereotipus geriausia pradėti, manau, yra nuo klausimų. Klausiu savo aštuonmečio sūnaus: Kaip manai, jei rūbų parduotuvės pradėtų pardavinėti rožinius drabužius berniukams ir mėlynus mergaitėms, ar rožinė taptų berniukiška, o mėlyna – mergaitiška spalva? Prasideda įdomūs pokalbiai! Labai sveika yra ir nuolat pačiam kvestionuoti savo nuostatas, bandyti suprasti, kodėl galvojame taip, kaip galvojame, kiek patys tikime – sąmoningai ar ne – įvairiausiais stereotipais. O jų yra begalė: apie tautas, lytis, miestus ir t. t.
– Praėjusią savaitę, kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad lankysitės su mokiniais (-ėmis) muziejuje? Ar dažnai praktikuojate pamokas, mokymąsi už mokyklos ribų? Ar tai efektyvu ir kodėl?
– Ne visuomet būnu tikras dėl išvykų efektyvumo, nors, bala žino, ką tas efektyvumas reiškia. Ką tikrai žinau, tai, kad ir man, ir mano mokiniams nuolat sėdėti klasėje nėra pati maloniausia mokymosi dalis. Tai vis kažkur išeiname. Esame etatiniai kai kurių muziejų lankytojai, o per pilietiškumo pamokas kažkur išeiname vos ne kas savaitę – su dabartiniais devintokais pradėjome nuo Vilniaus miesto savivaldybės, o baigsime apsilankymu Seime.
Kasmet vis atrandu naujų įdomių vietų, pavyzdžiui, pernai mokiniams didelį įspūdį paliko teismų ekspozicija Sapiegų gatvėje, susitikimas su teisėja ir teismo posėdžio simuliacija. Labai mėgstu užduotį mokiniams patiems suorganizuoti ekskursiją: parinkti objektus, sudėlioti į logišką ir įveikiamą maršrutą, pasiruošti įtraukiančius pasakojimus. Vilnius tam labai palankus – gi čia tiek daug visko!
Iš dalies, mokymasis už mokyklos ribų nėra kažkas ypatinga, tačiau iš kitos pusės – ir nemenkas iššūkis, nes kaskart reikia gerai apgalvoti, ko ir kaip norime išpešti iš išvykos. Pavyzdžiui, kaip tinkamai suplanuoti ir įgyvendinti išvyką į muziejų yra rimta istorijos mokytojų tema, kuria kalbama ir tarptautinėse konferencijose.
– Kokį metodą, žaidimą, priemonę patartumėte išbandyti mokytojams (-oms), norintiems išmėginti netradicinio mokymo formatą, kuris būtų patrauklus jaunam žmogui?
– Sunku pasakyti, kas šiuo metu yra netradicinės mokymo formos. Tarkime, simuliacijos ir debatai, mano akimis, yra visiška mokymosi klasika, tačiau, nepaisant to, labai siūlau žaisti, debatuoti, simuliuoti įvairias situacijas: mokiniams kurti Prancūzijos Prezidento kalbą per Napoleono mirties metinių minėjimą; simuliuoti savojo miesto ar rajono savivaldos tarybos posėdį aktualiais klausimais; debatuoti su mokiniais sugalvotomis temomis. Šie būdai mokytis yra labai įtraukūs ir lankstūs.
– Pabaigai, grįšiu į pokalbio pradžią – ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote mokytojo kelią? Jei taip, kas dažniausiai priveda prie tokių minčių?
– Per savo neilgą pedagoginę karjerą patyriau ne vieną krizę ir ne kartą svarsčiau eiti lauk iš mokyklos. Neišėjau ir dėl to džiaugiuosi – vis dar myliu darbą mokykloje, jaučiu, kad kaip mokytojas dar turiu daug ką nuveikti ir daug ko išmokti. Bet dabar labai aiškiai suprantu, kodėl mokytojai perdega – problema yra ne su mumis, o su mūsų profesija. Ji yra rizikinga mūsų emocinei sveikatai. Mokytojų emocinis-psichologinis pasiruošimas turėtų būti svarbi rengimosi tapti mokytoju dalimi.
Nuolatinės individualios ar grupinės supervizijos, jau dirbant mokykloje, turėtų būti mūsų darbo dalis. Tam, kad žmonės norėtų būti ir likti mokytojais, neužtenka vien asmeninių pastangų ir noro – tam reikia ir sisteminių pokyčių. Gi švietimas yra mūsų visų reikalas, ir ne šiaip eilinis reikalas, o vienas pamatinių šaliai toliau augant.
