Nors nuo starto mokykloje praėjo jau daugiau nei 10 metų, D.Puslys į pedagogo darbą vis dar žvelgia su nuostaba – jis naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kas paskatino sugrįžti į mokytojo kėdę, ko labiausiai siekia per savo pamokas bei kaip kuria tvarų ryšį su kiekvienu mokiniu.
Sulaukė lemtingo skambučio
D.Puslys 2011-aisiais prisijungė prie iniciatyvos „Renkuosi mokyti“, kur dvejus metus mokytojo rolę matavosi Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Kaip pats pasakojo, numatytam laikotarpiui pasibaigus, mokykloje jis padirbo dar vienerius metus, tačiau vėliau galiausiai nusprendė grįžti prie įprastų savo darbų.
Tiesa, pedagoginė pertrauka truko vos kelerius metus, nes troškimas ugdyti jaunąją kartą paties D.Puslio galvoje taip ir nedingo. Jau dvejus metus jis dirba Karalienės Mortos mokykloje, kur šiandien vaikus moko etikos bei viešojo kalbėjimo ir debatų.
Nors pedagogika niekada nebuvo pagrindinė D.Puslio veikla, jis tvirtino, kad nuo šios profesijos nenutolo niekada.
„Nors turėjau ilgoką pertrauką, visada grįždavau pravesti pamokos arba kaip kviestinis svečias, arba dirbdavau su mokytojais ir jiems vesdavau įvairius mokymus. Tada nutiko taip, jog dirbdamas Vilniaus politikos analizės institute, galima sakyti, kad darbą paverčiau savo hobiu, nes skaitant tiek akademines, tiek grožines knygas man patikdavo ieškoti jose dviejų dalykų: arba galimų protmūšio klausimų, kuriuos galėčiau panaudoti draugų rate, arba žymėdavausi, kokią iš to būtų galima padaryti įdomią pamoką, užsiėmimą.
Man, kaip politikos mokslus baigusiam žmogui, visada buvo įdomus demokratijos klausimas – tai yra, su vaikais kalbėti ne tik apie tai, kas yra demokratija, bet ir kokie iššūkiai šiandien jai kyla, ir naudoti ne tik sausus šaltinius, kur galima išmokti apibrėžimą, bet ir grožinę literatūrą. Tada aš pradėjau daryti tokius pamokų planus, juos skelbiau viešai, kol sulaukiau skambučio“, – prisiminė D.Puslys.
O tas skambutis, pasirodo, buvo lemtingas – netrukus jis sulaukė pasiūlymo grįžti į mokyklą.
„Man sako: žiūrėk, tu čia darai planus, kuriuos kiti mokytojai gali naudoti, o gal tu pats nori grįžti ir praktikoje tai įgyvendinti? Galvoju, na gerai, jei kvietimas yra, belieka sutarti dėl sąlygų ir startuojam.
Tai pavyko viską susidėlioti, ir mokykloje dirbu jau antrus metus. Ir labai smagu“, – pasakojo mokytojas.
Publicistas, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas pabrėžė, kad jam visada buvo labai svarbus ir dalijimosi klausimas – perskaitęs ką nors įdomaus ir suvokdamas tos informacijos naudą, jis esą visuomet mato poreikį tuo dalintis. O mokykla tam, pasak D.Puslio – puiki erdvė.
„Mokytojas yra tas, kuris turi daugiau patirties, įgūdžių, gebėjimų, žinių, ir jis ateina tuo dalintis. Tai lyg estafetės perdavimas jaunajai kartai, ir man tai yra žavu.
Yra tokia nuostata, kad mokytojas tik moko. Bet man atrodo, kad mokytojas ir mokosi. Nors aš mokau kitus, man kartu tai irgi yra mokymosi procesas – kaip padaryti geriau, kaip išaiškinti, kaip išmokti efektyviau komunikuoti su auditorija, kaip atsakyti į tam tikrus klausimus ir kaip pripažinti, kad aš kažko nežinau.
Tie du dėmenys – mokyti ir mokytis – vienas be kito neįsivaizduojami“, – įsitikinęs D.Puslys.
Mokinys galvojo, kad „išmetė iš darbo“
Paprašytas prisiminti, kaip atrodė jo paties pirma darbo diena mokykloje dar 2011-aisiais, jis prisipažino jau numatęs, kokiu mokytoju norės būti.
„Aš pats kažkada buvau mokinys – žinojau, kokių nuostatų mokytojų atžvilgiu laikiausi, ir čia svarbu paminėti tai, kas mane atvedė į mokytojavimą. Baigęs mokyklą aš buvau tokio šiek tiek burbančio ir besiskundžiančio žmogaus vaidmenyje, kad ai, čia kitaip reikėtų mokyti, to trūko, ano trūko, bet atrodė, kad tiesiog stoviu kitoje barikadų pusėje ir bambu.
Ir atsirado toks siekis eiti pačiam ir pabandyti, ar čia jau iš tikrųjų viskas taip paprasta“, – dėstė pašnekovas.
D.Puslys pažymėjo, kad iš pradžių labai norėjo išbandyti mokytojo darbą kuo mažesniame Lietuvos mieste ar regione – mat tuomet jam atrodė, kad regionuose trūksta jauno žmogaus pavyzdžių, jaunų mokytojų, kurie parodytų kitokį, šviežesnį požiūrį į švietimo sistemą.
„Bet taip nutiko, kad man nerado vietos regionuose, ir aš taip juokauju, kad iš Vilniaus Vokiečių gatvės perėjau į Vilniaus rusų gatvę. Tai buvo tarptautinė mokykla, kurioje buvo galima pamatyti ir tai, kaip skirtingų kultūrų atstovai žiūri į mokytoją.
Pavyzdžiui, Japonijos ar Korėjos moksleiviams mokytojas yra tikras autoritetas – pasakė ir šventa, ramu. O kiti kvestionuoja, klausia „ar jūs tikrai žinot“. Per vieną pirmųjų susitikimų kažkas iš mokinių pasakė: aš jus šiek tiek žinau, jūs ten rašot spaudoj. Sakau: taip, aš rašau. Sako: tai kodėl jūs į tą mokyklą atėjote? Ką, jus išmetė iš darbo? Jums gi čia pinigų normaliai nemokės.
Tai norėjosi ir jauno žmogaus akyse keisti tą mokytojo įvaizdį, jog mokytojauti irgi gali būti jėga“, – kalbėjo pedagogas.
Visgi pašnekovas nelinkęs nusigręžti ir nuo švietimo darbuotojams jau įprastų iššūkių, tačiau jis pats teigia besistengiantis, kad iškylančios problemos neužgožtų mokymo malonumo.
„Žinoma, suprantu, kad pinigų klausimas niekur nedings, kad darbo krūviai yra sunkūs, bet jeigu imi tą galimybę dalintis, būti, matyti, kaip tie vaikai auga, ypač jei eilę metų juos lydi, čia yra dovana ir labai didelis džiaugsmas.
Mokytojo darbas yra labai sunkus, ypač jeigu tu jį nuoširdžiai dirbi, ruošiesi, mokaisi, tobulėji, nori nesikartoti ir neapsiriboji tik vienu kažkada parašytu vadovėliu“, – svarstė D.Puslys.
Pasak jo, daug klasėje lemia ir tai, kiek pats mokytojas parodo savo užsidegimo moksleiviams.
„Kartą mano mokiniai pasakė: mokytojau, ši tema jums mažiau įdomi. Sakau: iš kur žinot? Sako: tai kad jūs kalbat kaip lavonas. Iš tiesų, jeigu tema man būdavo mažiau įdomi, svarbu būdavo ją tiesiog kažkaip atidirbti“, – prisiminė D.Puslys.
Mokytojo darbas jam pačiam niekada nebuvo pagrindinis, bet pašnekovas prisipažino, kad tą laiko net tam tikru savo privalumu.
„Aš noriu tą išlaikyti labiau kaip džiaugsmą teikiantį užsiėmimą, o ne panirti į pilną krūvį. Nuoširdžiai galiu pasakyti – žaviuosi ir stebiuosi mokytojais, kurie gali kasdien pravesti po 6 pamokas.
Aš vieną dieną turiu 6 pamokas iš eilės, ir esu negyvas. Emociškai esu iškrautas ir išsunktas“, – juokėsi pedagogas.
Mokinys ir mokytojas gali būti draugais
D.Puslys įsitikinęs, kad draugystė tarp mokytojo ir mokinio yra tikrai įmanomas dalykas, ir tai niekaip neprieštarauja mokytojo autoriteto sąvokai. Visgi tam tikros taisyklės klasėje, kaip ir gyvenime, yra būtinos.
„Tu mokinį ruoši būsimam gyvenimui – jis ateis į darbą, kur bus taisyklės, bus darbų delegavimas, tai tas yra reikalinga. Tai negali būti betvarkės, ir laisvė, galų gale, irgi nėra betvarkė – laisvė yra sustruktūruota, ir tose protingose taisyklėse mes naudojamės galimybėmis ieškoti bei rasti.
Autoriteto klausimas yra be galo svarbus, ir matau, kad dabar yra daug nusiskundimų, jog jaunajai kartai autoritetai nebesvarbūs. Aš su tuo iki galo nesutikčiau. Gal ta jaunoji karta yra drąsesnė ir laisvesnė kvestionuoti autoritetus, nes pastebėjau, kad mano tėvų kartoje autoritetas susipindavo su autoritarizmu.
Dažnai autoritetą pakeisdavo galia, kad mes sėdime, klausome, nes bijome. Bet autoritetas nėra baimė – jis yra tai, jog vaikui taip įdomu, kad jis pas tave sėdės ir norės dar daugiau išgirsti. Tai yra žymiai sunkiau pasiekiama“, – dėstė mokytojas.
D.Puslio teigimu, mokiniams tų autoritetų šiandien kaip tik labai reikia, tik jie ieško to, kad autoritetai būtų tikri, bando nuversti kiekvieną, kuris yra netikras ir bando dangstytis savo galia.
Svarbiausia – nevaidinti
Nors kartais gali pasirodyti, kad švietimo temose pastaruoju metu vyrauja jaunų mokytojų kultas, D.Puslys pabrėžia, kad amžius apie mokytoją pasako dar nedaug.
„Mano bičiulė Irena Veisaitė ant savo šaldytuvo turėjo magnetuką, kur buvo angliškai užrašyta: „You don't stop dancing when you're old, you get old when you stop dancing“ (Tu nesustoji šokti, kai pasensti – tu pasensti tada, kai nustoji šokti, – angl.) Kol tu mokaisi, kol pats supranti, kad tu turi žinių spragų, kad tau reikia keistis, tol tu išlieki jaunas.
Ir čia yra toks paradoksas, kad būdams 70-ies tu gali būti jaunesnis už kai kuriuos dvidešimtmečius mokytojus, kurie mano, kad perskaitė kelias knygas ir vadovėlius, ir to užteks“, – palygino jis.
Visgi tam tikras problemas pašnekovas įžvelgia – pasak D.Puslio, dėl laiko stokos ir kritusios motyvacijos mokytojai dažnai nemato didelės būtinybės kelti savo kvalifikaciją, o kartais biurokratija atveda iki tokio ydingo santykio, jog svarbiau yra tinkamai užpildyti dokumentus, o ne tinkamai dirbti klasėje.
„Man atrodo, kad svarbu kalbėti apie tai, kaip labiau įgalinti mokytoją, suteikti jam daugiau laisvės, iškeliant tam tikras gaires, ką jis turėtų pasiekti, bet paliekant ir laisvę, kaip jis tą pasieks. Svarbu mokytoju pasitikėti“, – tvirtino etikos bei viešojo kalbėjimo ir debatų vaikus mokantis pedagogas.
Pasak programoje „Renkuosi mokyti“ prieš kiek daugiau nei dešimtmetį dalyvavusio D.Puslio, žavu tai, jog nemaža dalis programoje dalyvavusių mokytojų ne tik liko švietimo įstaigose, bet net išdrįso joms vadovauti.
„Kažkada ir pats supratau, jog burbėti neužtenka, tai čia irgi tas pats – mokytoju būdamas tu gali galvoti, kad kažko nereikia, bet tu imi ir darai, keiti tai, kas nuo tavęs priklauso“, – pažymėjo jis.
Paklaustas, koks visgi yra ryšio kūrimo mokykloje sėkmės receptas, D.Puslys išskyrė kelis svarbiausius dalykus. Vienas iš jų – tiesiog gerbti savo mokinį.
„Priimti mokinį ne kaip kažkokį dar nesuminkytą molio gabalą, kuris negeba už save mąstyti, o priimti jį kaip asmenybę. Tai reiškia, kad aš tave gerbiu, gerbiu tavo pasirinkimus, mes galime apie juos diskutuoti kaip lygus su lygiu, o ne tai, kad aš ateinu kaip viršesnis moralizuotojas, aiškinantis gyvenimo tiesas.
Kai tu žmogų gerbi, tada ir pats žmogus kitaip į tą santykį ateina, jam nebelieka noro bandyti sumenkinti paties mokytojo autoriteto, nes kartais būna tokia kova“, – aiškino mokytojas.
Antras aspektas, anot jo – tiesiog nevaidinti.
„Koks esu gyvenime, stengiuosi toks būti ir klasėje. Aišku, erdvės skiriasi, su mokiniais nekalbėsi kaip su draugu bare, bet kad nebūtų taip, kad aš su kitais mokytojais juokauju, o kai ateinu į klasę, pakeičiu balsą ir staiga tampu kunigu pamokslininku“, – palygino pašnekovas.
O trečias dalykas, pasak D.Puslio – nebijoti pripažinti, kad ir mokytojas gali klysti ar kažko nežinoti.
„Senesnių kartų mokytojai labai dažnai pasimesdavo ar net pykdavo, jei mokinys pagaudavo, kad jie kažko nežino. O tai išduoda mokytojo silpnumą.
Yra tokia baimė nežinoti, bet mokymasis prasideda ne nuo atsakymų, o nuo klausimų“, – įsitikinęs mokytojas.
