Apie tai, ar švietimas ir kultūra išties stovi skirtingose tvoros pusėse, pokalbis su literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ vadovu Justinu Vancevičiumi.
– Jau penkerius metus vadovaujate ne vieną apdovanojimą pelniusiai literatūros pažinimo programai, skirtai vaikams ir paaugliams – „Vaikų žemė“. Papasakokite apie šią programą kiek plačiau – kokias veiklas ir projektus įgyvendinate?
– Všį „Mokyklų tobulinimo centro“ įkurtos skaitymo skatinimo programos „Vaikų žemė“ veiklos dėmesio centre yra šiuolaikinė vaikams ir paaugliams skirta literatūra. Organizuojame įvairius renginius, padedančius vaikams ir paaugliams susitikti su jiems kuriančiomis(-iais) knygų autorėmis(-iais) – rašytojomis(-ais) ir iliustruotojomis(-ais).
Vieni didesnių mūsų organizuojamų renginių – vaikų literatūros festivaliai, kurių tradiciją Lietuvoje ir pradėjo „Vaikų Žemė“. Tai lapkričio mėnesį Vilniuje vykstanti „Vaikų knygų sala“ ir birželio mėnesį Anykščiuose vykstantis festivalis „Nuotykiai tęsiasi“. Mūsų organizuojami renginiai yra paremti tarpdiscipliniškumo, tarptautiškumo bei įtraukties principais.
Literatūra ir jos kūrėjai vaikams pristatomi ne tik susitikimų ar kūrybinių dirbtuvių metu, bet yra organizuojamos ir įvairios parodos, meninės instaliacijos, teatralizuoti pasirodymai, o renginiai kiek įmanoma labiau prieinami įvairiems žmonėms, pavyzdžiui, turintiems negalią. Įtrauktis mums yra itin svarbu – tai yra vienas pagrindinių išsilavinusios, atviros, demokratinės visuomenės požymių.
Bendradarbiaudami su vaikų literatūros kūrėjais, mokykloms siūlome literatūrines edukacijas, kuriomis siekiame supažindinti moksleivius ir mokytojus su šiuolaikine vaikų ir paauglių literatūra, o kartu ir ugdyti kūrybiškumo, pilietiškumo, pažinimo ir kitas kompetencijas.
– Vienas kol kas sėkmingiausių projektų – „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Kaip šis įrankis pritaikomas ugdymo procese?
– Knygiukai – tai profesionalių autorių sukurtos trumpos iliustruotos istorijos. Naudodami knygiukus vaikai gali susikurti savo bibliotekėlę, o tyrimai rodo, jog asmeninės bibliotekos kūrimas prisideda prie skaitymo skatinimo. Knygiukuose pateikiamos trumpos istorijos gan lengvai įveikiamos ir vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumų. Beje, šis įrankis skirtas ne tik skaitymo skatinimui, tačiau ir kūrybiškumo ugdymui – vaikai, remdamiesi knygiukų formatu, gali kurti savo pačių trumpas istorijas.
– Šiuo metu vystote projektą „Skaitmeninė įvairovės literatūros biblioteka“. Kuo jis naudingas mokykloms?
– Šio projekto metu bus atrinkti įvairūs grožinės literatūros kūriniai, nagrinėjantys socialines, žmogaus teisių ir kitas aktualias temas ir pagal tai bus parengtos metodinės medžiagos, kurios galės būti naudojamos pamokų metu. 2023 m. pavasarį jau turėtų pradėti veikti tinklalapis ivairovesliteratura.lt, kuriame ši medžiaga bus prieinama visoms Lietuvos mokykloms.
– Kodėl svarbu ne tik paskatinti moksleivius skaityti, bet ir padėti priartinti literatūrą padedant joje atrasti aktualius klausimus?
– Neretai literatūra mokykloje tampa tiesiog atsiskaitymo įrankiu – mokiniai turi perskaityti tam tikrą tekstą ir parašyti atsiskaitomąjį darbą. Bet literatūra, visų pirma, yra meno rūšis ir kaip kiekviena meno rūšis ji interpretuoja realybę ir kelia klausimus, kurie gali būti aktualūs tam tikro amžiaus žmonėms. Kas aš esu? Kodėl aš esu toks, koks esu? Kodėl aš esu tarp kitų?
Be abejonės, knygose galbūt nerasime tiesioginio atsakymo, kodėl reikia būti čia ir dabar su tam tikrais žmonėmis klasėje, bet galime rasti atsakymų variantų, kas apskirtai yra visuomenė ar kodėl žmonės yra tokie, kokie yra. Literatūra – tai pažinimo, pokalbio užmezgimo, estetinio pasitenkinimo šaltinis. Ar knyga visuomet turi žmogui kalbėti tai, kas jam yra aktualu? Ne, ne visuomet.
Tačiau augdami vis aktyviau veikiame mus supančiame pasaulyje ir susiduriame su įvairiais iššūkiais, išgyvenimais, santykiais su įvairiais žmonėmis ir tuomet knygos gali labai pagelbėti – ir kaip kūrinys, ir kartu kaip tam tikra medijavimo priemonė. Projektas „Skaitmeninė įvairovės literatūros biblioteka“ kviečia kalbėti apie tokius aktualius klausimus. Esame visuomenė, kurioje tūkstantmečius galiojusios nuostatos yra kvestionuojamos, pradedama žvelgti kitomis kryptimis ir toks perėjimas nėra lengvas. Literatūra reflektuoja šiuos pokyčius ir gali padėti rasti atsakymus.
– Gan dažnai viešajame diskurse galime išgirsti, kad šiandieniniai vaikai nenori/nemėgsta skaityti. Ar pastebite tai susitikimuose su vaikais?
– Vaikai, kaip ir visi kiti žmonės šiame pasaulyje – skaito ir neskaito. Yra žmonių, kurie perskaito 200 knygų per metus. Bet gali perskaityti ir 3 knygas, kurios pakeis gyvenimą. Tad kiekis tikrai ne visada yra esminis rodiklis. Mano manymu, apskritai formuluoti teiginį „šiuolaikiniai vaikai neskaito“ yra neteisinga, nes tai suponuoja išankstinę nuostatą, kad vaikai kažko nedaro, kad jie yra „negeri“.
Vaikų elgesį įtakoja juos supantis pasaulis. Mes turime klausti savęs – ar aš skaitau? Ar aš domiuosi literatūra ir apskritai kultūriniu gyvenimu? Be to, kai kurie vaikai, labai intensyviai skaitę ankstyvajame amžiuje, vėliau gali natūraliai atitolti nuo literatūros. Tai normalu: atsiranda kiti interesai, veiklos su draugais ir panašiai. Bet jei knyga žmogaus aplinkoje buvo nuo mažens, visiškas atotrūkis greičiausiai neįvyks.
Tėvai ir kiti artimieji čia vaidina svarbų vaidmenį, tačiau ir mokykla gali padėti vaikams patirti literatūros džiaugsmą pasitelkdama įvairius įrankius. Mokyklose, kuriose aktyviai užsiimama skaitymo skatinimu, literatūra yra ne tik tam tikros pamokos dalis, bet ji kompleksiškai integruojama įvairiose veiklose ir pamokose.
– Jau kuris laikas viešojoje erdvėje nemažai diskutuojama apie švietimo ir kultūros integraciją. Kodėl, vis tik, tai sunkiai prasiskverbia kaip įprasta praktika pamokose?
– Švietimo ir kultūros takoskyra man asmeniškai visuomet kėlė klausimų. Ar mokykloje įgydami žinias išties tuo pačiu nedalyvaujame kultūroje, neįgyjame kultūrinio išprusimo? Tarkim, mokiniai mokosi apie kryžiaus žygius: aiškinasi įvykių datas, pagrindinius veikėjus, priežastis ir pasekmes. Tačiau tam, kad matytumėm bendrą to meto vaizdą, turėtumėm pažinti platesnį kontekstą: to meto meną, literatūrą, filosofinę mintį, architektūrą.
Ir, galbūt, tai pažįstame ne tik klasėje, bet ir aplankydami muziejų, bažnyčią, kitą istoriškai reikšmingą vietą. Ir tokiu būdu, be abejonės, dalyvaujame kultūriniame gyvenime. O jeigu šio proceso metu mokiniai dar įgyvendina kokią kūrybinę užduotį, pavyzdžiui, naudodami įvairias medijas, tuomet jie tampa ne tik pasyviais kultūros vartotojais, bet ir aktyviais kūrėjais.
Kultūros pažinimo, vartojimo, kūrybiškumo skatinimo įrankiai jau senokai naudojami formaliame švietimo procese. Tiesa, ne visur ir ne visų mokytojų. Taip yra todėl, kad jie nėra fomalizuoti švietimo sistemos dokumentuose. Į išvykas į muziejus, teatrą, kitas kultūros įstaigas, dalyvavimą kultūrinėse edukacijose žvelgiama kaip į neformalaus ugdymo dalį. Todėl manau, kad šiuo metu aktyviai vykdoma švietimo „kultūrinimo“ politika turėtų išsirutulioti į pokyčius švietimo sistemoje, ypač kalbant apie bendrųjų ugdymo programų sudarymą.
Šiame procese turėtų dalyvauti ir kultūros lauko atstovai, kurie drauge su švietimo ekspertais tyrinėtų galimybes kaip integruoti kultūrinius patyrimus į formalųjį ugdymą. Labai norėtųsi, kad ši labai prasminga iniciatyva (švietimo ir kultūros sintezė) nesibaigtų pavienėmis kultūros lauko atstovų iniciatyvomis.
Kitas svarbus pokytis – tai mokinių vertinimo sistemos peržiūra. Turėtų būti vertinamos ne tik žinios, bet ir kompetencijos. Ugdant įvairias kompetencijas galima žvelgti į pačią asmenybę ir jos ūgtį, o ne tik į kiekybinius pasiekimus. Kultūros lauko metodų ir įrankių naudojimas, mano nuomone, prisidėtų prie kompetencijų ugdymo.
Pavyzdžiui, „blogiems mokiniams, kurie nesiklauso, nemoka matematikos“ galbūt būtent kūrybiškumo kompetencijos ugdymas padėtų atskleisti dalykus, kurių pamokų „kalimas“ neatskleidžia, padėtų pažvelgti jiems patiems į save ir kitiems į juos visiškai kitokiu kampu. Vertinimo sistemos pokytis susijęs su požiūrio į augančią asmenybę pokyčiu: mokiniai yra ne tik būsimi darbo rinkos dalyviai, jie, visų pirma, yra didelį kūrybinį potencialą turintys individai. Be abejonės, šis požiūris turėtų keistis ne tik mokykloje, bet ir visuomenėje apskritai.
– Ar pritariate, kad regionuose kultūros integracijos trūksta labiau, nei didžiuosiuose miestuose?
– Regionų ir didžiųjų miestų santykis – ir ne tik mūsų šalyje – man kartais primena ydingą imperinį požiūrį. Yra imperijos centras – ar keli centrai – ir yra imperijos periferija, kurią centrai „turi misiją kultūrinti“. Viliuosi, šis mąstymas greitu laiku pasikeis. Tyrimai rodo, kad didžiojoje Lietuvos dalyje kultūros infrastruktūra jau yra išvystyta taip, jog žmonės gali lengvai pasiekti bibliotekas, teatrus, muziejus, kitas kultūros įstaigas.
Be to, pandemijos laikotarpiu nemažai kultūrinių veiklų persikėlė ir tęsia veiklas nuotoliu, o platesnis technologijų naudojimas atveria galimybes ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Lietuva iš esmės nėra didelė valstybė, tad kultūros integracija neretai yra ne galimybių, o mentaliteto klausimas – ar man, kaip mokytojai(-ui) svarbus mokinių kultūrinis švietimas? Tai galioja ir Vilniuje, ir Jonavos rajone. Mano anksčiau aptarti pokyčiai švietimo sistemoje turėtų padėti mokytojoms(-ams) visoje Lietuvoje ne tik lengviau priimti naujus iššūkius, bet ir mėgautis savo darbu, augti profesine prasme ir drauge su savo ugdytiniais atrasti pažinimo ir kūrybinio vyksmo džiaugsmą.
