Jo teigimu, keičiantis laikams keičiasi ir mokytojo vaidmuo – šiandien pedagogo misija jau nebėra tik informacijos suteikimas ir užduočių pateikimas vaikams, tačiau į mokytojo rolę reikėtų pažvelgti gerokai plačiau.
Tradicinis vaidmuo nyksta?
Paklaustas, kaip apibūdintų jo vadovaujamo „Erudito“ licėjaus mokytoją, N.Pačėsa išskyrė svarbią savybę, kurios visada pedagoguose labiausiai ieško ir pats – tvaraus ryšio su mokiniu kūrimą.
„Mūsų tikslas, kad mokytojas būtų lygiaverčiame santykyje su mokiniu, kad mokinys taptų jo kolega, ir kad tie santykiai būtų pagrįsti bendradarbiavimu, būtų ne vertikalūs, bet labiau horizontalūs.
O to pasiekti nėra paprasta, nes mokytojas turi tam tikrą savo autoritetą, kai reikia pasiekti sutarimus, bet kartu jis turi juos pasiekti per motyvaciją, įtrauktį, o ne per savo galios naudojimą“, – svarstė N.Pačėsa.
„Erudito“ licėjaus vadovas pažymėjo, jog šiandien mokytojo vaidmuo turėtų būti suprantamas gerokai plačiau – mokytojas, jo teigimu, iš esmės tampa savotišku mentoriumi, kuris moksleivius sudomina, motyvuoja, ir taip juos paverčia aktyviais ugdymo proceso dalyviais.
Pasak N.Pačėsos, taip vadinamosios vienkryptės komunikacijos iš pedagogo pusės dabar turėtų būti kiek įmanoma mažiau, o iniciatyvą klasėse galėtų ir net turėtų perimti patys mokiniai.
„Mokytojas yra tik mentorius, organizatorius, įkvepėjas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Visgi N.Pačėsa nelinkęs pamiršti ir esminių pedagogo kompetencijų – mokytojas esą turi būti savo srities profesionalas ir gebėti prisitaikyti net prie šiandieninių gyvenimo aktualijų.
„Svarbus ir turinys, ką mokytojas atsineša. Mokytojas turi būti tiek išmintingas, kad neprisirištų prie vieno šaltinio, vadovėlio, bet pasirinktų labai įvairų turinį. Kas labai svarbu – jį aktualizuodamas, susiedamas su dabarties aktualijomis, lygiai taip pat susiedamas su savo patirtimi, praktika, pademonstruodamas, kad žinios yra pritaikomos.
Kuo mokytojas labiau geba išreikšti savo gebėjimą įtraukti mokinius ir pateikti turinį, kuris yra aktualus ir prasmingas, tuo didesnę įtaką jis gali padaryti mokiniams“, – portalui lrytas.lt aiškino specialistas.
Visgi, anot N.Pačėsos, čia slypi ir tam tikras konfliktas. Jo teigimu, mokytojas turi prisiimti didelę atsakomybę, organizuodamas ugdymo procesą didelei mokinių grupei, tačiau paversti jį ne tik įtraukų, bet ir produktyvų – tikrai nelengvas iššūkis.
„Manau, kad kuo mes labiau keliame tikslą, kad tas ugdymo procesas būtų labai tvarkingas, sklandus, be jokio triukšmo, tuo labiau mes verčiame mokytoją imtis tradicinių metodų, nes tada jis per galią ir baimę pasiekia to, kad visi susikaupę tyliai jo klauso, ir darome prielaidą, kad visi mokiniai dalyvauja ugdymo procese.
Bet ar jie dalyvauja tik savo kūnu, ar ir smegenis pajungia, labai sunku pasakyti. Jeigu tikimės iš mokytojo daugiau įtraukties, turime daryti didesnes nuolaidas ir ugdyti toleranciją triukšmui, diskusijoms. Ir čia mokytojo meistriškumo reikia jau žymiai didesnio, nes mokinių aktyvumą reikia nukreipti pozityviai.
Tai reiškia – jį įdarbinti, o taip organizuoti ugdymą yra žymiai sunkiau. Todėl retas mokytojas ryžtasi tą daryti, nes tai reikalauja ir daugiau kompetencijos, intensyvesnio jos naudojimo ir daugiau pasiruošimo“, – įsitikinęs „Erudito“ licėjaus direktorius.
N.Pačėsa pridūrė, kad toks konfliktas yra lyg užprogramuotas, nes įtraukaus ir aktyvaus darbo klasėje siekiantis mokytojas kelyje sutinka pasipriešinimą, kurį labai dažnai lydi net arši kritika.
„Susidaro įspūdis, kad gal čia ne visai gera pamoka, o ta pamoka, kur visi tyli galvas nulenkę ir girdi, kaip musė klasėje skraido, yra žymiai geresnė“, – svarstė pašnekovas.
Išskyrė augančią tėvų įtaką
N.Pačėsa pripažino, kad didelę įtaką mokytojų motyvacijai bei jų pasirenkamiems ugdymo metodams turi ir pačių moksleivių tėvai, kurie šiandien į mokymo procesą yra linkę įsitraukti gerokai daugiau. Tačiau tai esą nebūtinai yra geras dalykas.
„Mes girdime iš tėvų labai įvairių lūkesčių, kad visi mokiniai bus labai motyvuoti, pažangūs, išauklėti, su labai intelektualiu žodynu, bet visi tie vaikai ateina iš labai skirtingų šeimų ir atsineša labai skirtingą suvokimą.
Mokyklos pareiga tada tampa tokia, kad jie visi atitiktų kažkokį idealų įsivaizdavimą, nors mokyklos ir mokytojo įtaka vaikui turbūt nėra tokia didelė, kaip šeimos. Mokykla turi surasti tą bendrą vardiklį, kad ji būtų sąveikaujanti bendruomenė, veikianti pagal tam tikrus sutarimus ir elgesio normas, ir visa tai nugula ant mokyklos ir mokytojų pečių“, – aiškino „Erudito“ licėjaus vadovas.
N.Pačėsa pridūrė, kad, jo manymu, tokie keliami lūkesčiai pedagogui yra pertekliniai ir auga vis labiau.
„Mūsų gyvenimas tampa toks, kad visi yra kur kas labiau užimti, laiko skirti tiesioginiam vaikų auklėjimui lieka vis mažiau. Antra – vaikus jau neretai auklėja informacinė erdvė, ir jeigu mes norime juos pastatyti ant bendražmogiškų bendrų vardiklių, mokyklos ir mokytojo vaidmuo bus tik svarbesnis.
Mes galime sakyti, kad taip neturėtų būti, bet, deja, visuomenės juda ta linkme. Tad mokykla ir mokytojas turi suprasti, kad jų vaidmuo vis labiau auga“, – pabrėžė specialistas.
Pasak „Erudito“ licėjaus vadovo, neretai mokytojai yra atėję iš tokios sistemos, kai visas laikas didžiąja dalimi buvo matuojamas pamokomis ir jų kiekiu.
Dabar, anot N.Pačėsos, visuomenės ir aplinkos lūkestis yra toks, kad mokytojas turėtų būti daugiau – kad jis turėtų mokiniui skirti laiko ir pertraukų metu, o gal net ir po pamokų pabendrauti su vaikais, kalbėtis su jais apie gyvenimiškus dalykus ir būti savotišku „vyresniuoju draugu“.
Tačiau tai pedagogui neabejotinai atneša ir dar daugiau abejonių.
„Tada mokytojams natūraliai kyla klausimas, ar čia yra mano pareiga ir funkcija, už kurią apmokama? Ir tas prieštaravimas nuolat kybo ore, nes taip anksčiau tiesiog nebuvo. Tad tokia transformacija irgi sukelia tam tikrų problemų“, – aiškino pašnekovas.
N.Pačėsa pridūrė, kad Vakarų valstybėse natūralu, jos patys tėvai prisideda prie mokyklos gerovės kūrimo, savanoriauja, tačiau Lietuvoje tokį scenarijų įsivaizduoti vis dar sunku. Visgi tėvai vis dažniau yra linkę mokytojams nurodinėti, kaip šiems dirbti savo darbą.
„Kol tokios nuostatos nepasikeis, turėsime sudėtingą situaciją, nes mokytojas jaučiasi nesaugus, jis bet kada gali pats būti pamokytas, kaip jis turi mokyti. Kol kas tai nesikeičia – tėvų galia dalyvauti ugdymo procese ir tiesiogiai daryti įtaką mokytojams tik auga. Ir visuomenėje tas lūkestis pasėtas.
Čia lyg pasakytume, kad pacientas turi aktyviau dalyvauti savo ligos gydyme – galima bendradarbiauti su gydytoju, tartis dėl to, kaip keisti savo gyvenimo būdą, bet turbūt nekeliame lūkesčio, kad darant operaciją pacientas irgi dalyvaus joje su chirurgu. Mokykloje kažkaip tampa natūralu, kad operuojant pacientas nurodinėja, kokio įrankio neimti, o kokį imti“, – svarstė N.Pačėsa.
Paklaustas, kaip jaunus žmones lengviau atvesti į mokytojo profesiją, „Erudito“ licėjaus vadovas ragino nepamiršti vieno esminio dalyko – tik nuo šiandieninių mokytojų priklauso tai, kokią jaunųjų pedagogų kartą turėsime, todėl svarbu suvokti tokios atsakomybės svarbą.
„Labai dažnu atveju mokytojo profesiją pasirenka jaunas žmogus, kuris turėjo labai gerą mokytoją šalia, kuris jį įkvėpė. Net būna, kad jie pasirenka studijuoti tą dalyką, kurio mokytojas jiems labai imponavo.
Tai reiškia, kad dabartiniai mokytojai daro absoliučiai tiesioginę įtaką, rodydami meilę, visą šio darbo grožį ir prasmę. Tai turbūt vienas prasmingiausių darbų apskritai – tu realiai kuri ateities žmoniją, darai didžiulę įtaką kiekvienai naujai kartai, kuri keis pasaulį“, – kalbėjo N.Pačėsa.
