Nors įsibaiminę tėvai neretai linkę dėl aplaidumo kaltinti ugdymo įstaigas, specialistai įsitikinę – atsakomybę dėl nederamo vaikų ir paauglių elgesio privalo prisiimti visos pusės, nes narkotikų problemos kitaip išspręsti nepavyks.
„Mano vaikai sako, jog yra 20-ies minučių reikalas surasti, kas tau juos (narkotikus, – aut.past.) pristatys. Gali gauti bet ko. Gelbėkime vaikus, nes tuoj jų jau nebeturėsime. Toks jausmas, kad penkiolikiniai jau yra prarasta karta“, – portalui lrytas.lt sakė vienoje iš sostinės mokyklų besimokančio paauglio mama.
Apie tai, kad jaunuoliai kaip vieno iš atsipalaidavimo būdo nevengia rinktis narkotikų, iliustruoja ir kelios pastarųjų savaičių istorijos.
Pavyzdžiui, neseniai Panevėžio rajono Smilgių gimnazijoje pertraukos metu nepilnamečiai moksleiviai, išėję į lauką parūkyti, pasiūlė vienuolikmetei mergaitei kartu prisijungti prie jų kompanijos. Nepilnametė įtraukė kelis dūmus ir po kurio laiko apalpo.
Neoficialiomis žiniomis, paauglei praplovus skrandį ir patikrinus kraują, buvo rasta narkotinių medžiagų.
O praėjusio pirmadienio vakarą Vilniuje moteris aptiko savo 19-metės dukros kūną – šalia jo buvo rasta narkotinių medžiagų. Prie merginos kūno buvo rastas maišelis su biria baltos spalvos medžiaga. Įtariama, jog jame buvo laikomi kvaišalai.
Narkotikų klausimas apgaubė ir vasario pradžioje dingusio paauglio M.Davidonio istoriją.
Atsakomybė – ne tik mokykloms?
Mokykloje dirbantis socialinis pedagogas Tadas Mindaugas Matijošaitis dalijosi įžvalgomis, jog situacija dėl paauglių svaiginimosi ugdymo įstaigose labai skirtinga – pavyzdžiui, progimnazijose labiau dominuoja tokie kvaišalai kaip elektroninės cigaretės, o štai vyresni, gimnazinių klasių moksleiviai, dažniau linksta būtent prie psichoaktyviųjų medžiagų.
Visgi, pasak T.M.Matijošaičio, įvardinti, kokio masto problema narkotikai mokyklose yra šiandien, būtų gana sudėtinga.
„Visuomenės informavimo priemonėse irgi girdima, kad labiau tai yra pilnamečiai arba arti pilnametystės esantys vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Ar šita problema yra opi, mes negalime tiksliai pasakyti.
Jeigu mokykloje mes pastebime kažkokias neaiškias mokinio reakcijas, kad galbūt yra išsiplėtę vyzdžiai, jis neadekvačiai elgiasi, pagal turimą praktiką ir mokyklos numatytą vidinę tvarką turime iškviesti tėvus, mokinį su tam tikrais pastebėjimais jiems perduodame ir jau tėvų atsakomybė yra tai, kaip ta istorija toliau rutuliojasi – ar jie kreipsis į medikus, ar į priklausomybių ligų centrą, ar į visuomenės sveikatos biurą, kuris vykdo ankstyvosios intervencijos programą jaunimui.
Mes šitos informacijos ir grįžtamojo ryšio negauname, nes šeimai dažniausiai apie tai kalbėti yra tabu, ir tai yra suprantama“, – portalui lrytas.lt pasakojo socialinis pedagogas.
T.M.Matijošaičio teigimu, dažnu atveju moksleiviai narkotikus išbando ar juos vartoja už ugdymo proceso ribų, kadangi suvokia ir žino, kaip mokykla į tai reaguos bei kokių veiksmų gali imtis.
„Mokykloje mes neturime testų, kaip būtų galima matuoti, ištirti, antra vertus – be tėvų sutikimo mes nepilnamečių testuoti ir negalėtume. Tai mūsų rankos yra surištos, ir ką mes galime padaryti – ugdymo įstaigos atlieka švietėjišką veiklą, mes kalbame apie psichoaktyvias medžiagas, žalą žmogaus organizmui, tai yra integruojama į ugdymo procesą ir apie tai kalbame, bet pagrindinė atsakomybė vis tiek yra jau tėveliams, ir viskas šiuo atžvilgiu priklauso nuo jų.
Tai nėra karštos bulvės mėtymas, bet labai priklauso, kiek tėvai pasitiki specialistais. Natūralu, kad kartais taip atsitinka, jog vaikai pabando ir kažkas nutinka, bet viskas priklauso nuo tėvų reakcijos, kaip jie sureaguos ir kokių priemonių, veiksmų imsis“, – aiškino socialinis pedagogas.
Pasak T.M.Matijošaičio, tėvų atsakomybė dar nereiškia, kad priemonių nesiima ir pačios mokyklos, tačiau problemą išspręsti esą galima tik kompleksinėmis priemonėmis.
„Tikrai yra tekę girdėti pastebėjimų ir nuogąstavimų, kai prie mokyklos atvyksta kažkoks neaiškus automobilis ar vaikšto žmogus su kapišonu.
Mes pagal mokyklos vidinę tvarką pranešame tiems, kas mus kuruoja iš policijos komisariatų, savo prevencijos pareigūnui, ir į tai yra reaguojama. Aišku, yra ir ugdymo įstaigų, kurioms yra tabu apie tai kalbėti, gal jie galvoja, kad pas juos to nėra.
Tą dalyką sunku įvertinti, nes kiekviena mokykla turi savo viziją, savo metodus, kaip yra dirbama. Bet kad fiziškai įmanoma (gauti narkotikų mokykloje, – aut.past.), aš tuo net neabejoju. Narkobiznis klesti, stengiasi pritraukti jaunus žmones prie savęs, tai neatmetu tikimybės, kad tokių atvejų gali būti.
Šią problemą reikia spręsti kompleksiškai – jei tėvams yra tabu kalbėti apie tai, kad jų atžala pavartojo, galvoja, kad vaikas neužkibs – mes visi puikiai žinome, kad tai yra apgaulingi dalykai. Yra ugdymo įstaigų, kurios tarsi nemato ir nepastebi tokių dalykų, nes jų prioritetas yra ne tas, arba vyrauja požiūris, kad kitos institucijos turi spręsti šią problemą.
Turi būti aktyvus mokyklos dalyvavimas, galbūt kreipimasis į teisėsaugą, kad papatruliuotų prie mokyklos. Kada nutinka gyvenimas, kai mes jau turime dirbti su pasekmėmis, tada ir atsiranda tie dalykai, kad mes pradedame vieni kitus kaltinti“, – svarstė specialistas.
T.M.Matijošaičio manymu, „su burtų lazdele“ šios problemos neišspręsi, tačiau prie to, kad narkotikų vartojimo tarp moksleivių mastai mažėtų, gali ir turėtų prisidėti visi ugdymo proceso dalyviai – mokykla, tėvai ir mokinys.
Socialinis pedagogas taip pat atkreipė dėmesį į ženklus, kurie gali signalizuoti apie tai, kad vaikas ar paauglys galimai yra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų – tai neadekvatus elgesys, išsiplėtę akių vyzdžiai, mieguistumas, nevalingos reakcijos ar judesiai, vaikas gali vengti rodyti savo daiktus ar dėti juos tose vietose, kuriose buvo įprasta.
Turi numatę specialius žingsnius
Vilniaus Gabijos gimnazijos vadovė Vilija Klimavičienė savo ruožtu svarstė, kad nuo narkotikų vartojimo neapsaugota nei viena mokykla – pasak jos, jei šiandien kokioje nors ugdymo įstaigoje šios problemos ir nėra, dar nereiškia, kad ji neatsiras rytoj.
„Kad problema yra, kad jaunimas nori pabandyti viską – tai yra faktai“, – portalui lrytas.lt tvirtino V.Klimavičienė.
Direktorės teigimu, tam, kad kelias narkotikų vartojimui būtų užkirstas, mokyklos darbuotojai turėtų stengtis vaikus kuo geriau pažinti, nes dažnai ši problema esą gali ateiti ir iš šeimos.
„Galbūt šeima yra asociali, o galbūt tėvai yra labai užsiėmę, didžiausi verslininkai, tai ir atsiranda toks pažinimas, stebėjimas. Mes bent du kartus per metus darome susitikimus ir kalbame apie vaikus, nes dažnai jie turi ir psichologinių problemų. Paprastai nebūna be priežasties, kodėl jie tai pradeda daryti“, – aiškino Gabijos gimnazijos vadovė.
Būtent ši ugdymo įstaiga, anot V.Klimavičienės, turi specialiai numatytus žingsnius, kurių esant reikalui imtųsi krizių valdymo ir pagalbos mokiniui specialistai.
„Visada mokytojus įspėjame, kokie požymiai rodo, kad vaikas pavartojo, kaip jis gali elgtis, tai tuos bruožus tikrai visada aptariame ir kalbamės.
Manau, kad ne tik mūsų, bet visos mokyklos imasi priemonių, bet kartais mokykla gali būti ir bejėgė, nes sprendimai turėtų vykti bendru susitarimu – ar savivaldybės lygmeniu, ar Vyriausybės. Užsienyje net tikrinami vaikai, yra detektoriai. Yra, matyt, tokia bendra tendencija, tai labai svarbu, kad ir vaikas, ir šeima bendrai į tai atkreiptų dėmesį“, – įsitikinusi gimnazijos direktorė.
V.Klimavičienė pridūrė, kad narkotikai, kaip ir bet kas kitas, kainuoja pinigus, todėl tėvams taip pat reikėtų atidžiau stebėti, kur vaikai leidžia savo finansus.
„Tėvai irgi turi kontroliuoti finansus, turi žinoti, kiek vaikas jų išleidžia ir kur. Atiduoti atsakomybę visada lengviau, nei prisiimti ją pačiam.
Mūsų mokiniai irgi mėgsta parūkyti, pavyzdžiui, tualetuose, todėl yra sustiprinta kontrolė, pasistatėme detektorius, dūmų jutiklius. Aišku, tėveliams vedame paskaitas, su vaikais kalbamės apie tai, bet visada turi būti komandinis darbas ir tėveliai neturi nuo to atsiriboti“, – tvirtino sostinės Gabijos gimnazijos vadovė.
