Apie tai, kodėl verslui turi rūpėti švietimas, pokalbis su programos „Renkuosi mokyti!“ plėtros vadove Emile Paskočimaite.
– Emile, kodėl pati priėmėte sprendimą dirbti švietimo sektoriuje – programoje „Renkuosi mokyti!“?
– Studijavau švietimo mokslus Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Buvau ir esu įsitikinusi, kad švietimas formuoja mūsų visų ateitį. Dirbti kuriant ateitį man yra itin prasminga. Programa „Renkuosi mokyti!“ jau 15 metų nuosekliai veikia siekdama įgalinti kiekvieną vaiką atskleisti savo potencialą bei taip prisideda prie socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje ir atneša itin pozityvius pokyčius į visą švietimo sistemą. Tai mane žavi ir motyvuoja.
– Šiuo metu esate programos „Renkuosi mokyti!“ plėtros vadovė, taigi, bandote pritraukti verslo įmonių paramą konkrečiai šiai programai, o plačiau – švietimo sektoriui. Su kokias iššūkiais dažniausiai susiduriate?
– Esu įsitikinusi, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus supranta švietimo svarbą mūsų valstybei ir visuomenei. Nors švietimas yra labai plati sfera, ji itin asmeniškai paliečia kiekvieną iš mūsų, o šio sektoriaus vystymui yra būtini profesionalai ir tai turėtų būti visų mūsų bendras interesas.
Kai kalbu su įmonėmis dėl paramos „Renkuosi mokyti!“ programai, svarbiausia tampa atskleisti nuoseklią ir kokybišką mūsų programos veiklą – tikiu, kad kiekviena verslo įmonė nori suprasti investicijų naudą ir grąžą ir natūralu, jog visi norime investuoti kokybiškai. Dažniausiai su verslo įmonėmis kalbėti abstrakčiai apie poreikį remti švietimą netenka, tačiau suprantant, jog investuojant į žmogiškąjį kapitalą tiesioginė nauda nėra žaibiškai pastebima, daugiau kalbamės apie konkrečiai mūsų programos tvarumą, poveikį ir poreikį plėtrai. Veiklos tvarumas turi didelę reikšmę – ar programa užtikrina tęstinumą, sisteminį poveikį, turi ambicijų augti ir neapleisti kokybės.
„Renkuosi mokyti!“ veikia jau daugelį metų, esame išgyvenę daug sunkių etapų, nepaisant to, visada tikėjome savo vizija ir orientavomės į kokybę. Mūsų programos dalyviai yra ir mokytojai, ir švietimo lyderiai, kuriantys savo iniciatyvas ir įtraukiantys į jas vis daugiau žmonių.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra mūsų alumnės Eglės Stankūnaitės inicijuoti mokytojų palaikymo ratai. Bendruomenė, prie kurios gali prisijungti visi mokytojai. Mokytojų palaikymo ratų programa siekia sukurti erdvę, kurioje pedagogai galėtų pasidalinti savo nešama kasdiene našta ir į darbą eitų emociškai ramūs, turintys daugiau jėgų ir motyvacijos.
Į tokio tvarumo aspektus įmonės turėtų atkreipti dėmesį, kadangi jų parama įgauna itin didelę vertę. Iš esmės, bet kokia parama nevyriausybiniam sektoriui yra reikšminga – svarbiausia, kad ji įgalintų organizacijas veikti. Finansinė parama užtikrina veiklos vykdymą, plėtrą, kokybę, bet net ir žodinė parama – patarimai, suvedimas su tinkamais žmonėmis reikiamu metu – gali turėti didelę įtaką organizacijos veiklai.
– Kalbate apie investicijas į žmogiškuosius išteklius – mokytojų rengimą, jų kompetencijų auginimą. Neretai apie investicijas galvojame labiau iš materialios pusės. Svarbios visokeriopos investicijos?
– Investicija į žmogiškuosius išteklius yra lanksti, turinti itin didelį potencialą ir iš esmės – be pabaigos. Mokytojai ugdys mokinius, kurie kurs visuomenę toliau. Šiandien kaip niekad svarbu yra išlavinti gebėjimą nuolatos mokytis ir adaptuotis prie naujų sąlygų. Tokių kompetencijų ugdymui yra svarbūs pedagogai, dirbantys pagal inovatyviausius metodus ir tikintys kiekvienu vaiku. Profesionalūs, orientuoti į kiekvieną vaiką mokytojai ugdo motyvuotus moksleivius ir moksleives, kurie taps neįtikėtinais savo sričių specialistais, kuriančiais mūsų valstybę – tai yra viena esminių priežasčių investuoti į mokytojų parengimą.
Mokytojai, patys siekiantys nuolatos tobulėti, nebijantys tyrinėti, kurti ir klysti ir vaikuose augina šias kompetencijas savo pavyzdžiu. Vis dėl to, turime suprasti, jog mokytojai kasdien dirba su gausybe skirtingų žmonių bei susiduria su įvairiomis problemomis – ir čia kalbu ne tik apie bendrojo ugdymo klausimus, tačiau ir apie mus visus ištinkančias gyvenimiškas problemas.
Tad tam, kad jie galėtų nuolatos tobulinti savo kompetencijas, turime nepamiršti, jog šiame darbe labai svarbus ir psichologinis atsparumas, emocinis palaikymas. Organizuodami mokymus savo programos dalyviams mes į tai tikrai atsižvelgiame – organizuojame tiek psichologinio atsparumo mokymus, tačiau nepamirštame ir to, jog pats mokytojų palaikymas vieni kitiems, periodiniai susitikimai ir erdvė reflektuoti savo patirtis yra labai reikšmingi kasdieniame mokytojo darbe.
Juk tikimės iš mokytojų, kad jie nuolatos atnaujins savo žinias, kurių švietimo srityje šiandien ištisi klodai, bet tikriausiai retas kuris susimąstome kiek resursų – laiko, energijos – tai pareikalauja. Tad turime ne tik reikalauti, bet ir suteikti realias sąlygas mokytis – mokytis keičiant save ir savo aplinką, o ne tik užsidedant varnelę už dalyvavimą seminare.
– Viename interviu Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) vyr. politikos analitikas Justinas Mickus teigė, kad šalyje siekiant ekonominio proveržio daug dėmesio skiriama ir socialinės nelygybės bei atskirties problemai Lietuvoje sąsajoje su tuo, jog Lietuvos žmonės yra pagrindinis šalies kapitalas. „Renkuosi mokyti!“ vienas pagrindinių tikslų yra mažinti socialinę nelygybę. Kaip švietimas sprendžia šią problemą ir kokie įrankiai tam yra reikalingi?
– Suprantama, kad švietimas vienas nėra pajėgus išspręsti tokių kompleksiškų problemų kaip socialinė atskirtis. Nepaisant to, švietimas jokiais būdais neturėtų reprodukuoti socialinės nelygybės – moksleiviai iš sudėtingesnių ekonominių, socialinių ar kultūrinių kontekstų negali būti diskriminuojami, kaip tik turime mąstyti apie diversifikuotus metodus, kurie padėtų kiekvienam vaikui.
Kalbant apie įrankius, itin svarbu, kad mokykla dirbtų kaip viena sistema: nuo mokytojo, kuris, visų pirma, pastebėtų kiekvieną, iki administracijos, kuri įgalintų mokytojus ir vestų tolyn. Ruošdami „Renkuosi mokyti!“ programos dalyvius – mokytojus – daug dėmesio skiriame socialinės atskirties analizavimui.
Mums svarbu, kad į mokyklas atėję profesionalai atneštų pokytį ir padėtų visiems bendruomenės nariams – mokiniams, tėvams, mokytojams. Bendras darbas suteikia galimybes siekti sisteminių pokyčių.
Tai, kad švietimas „Lietuva 2050“ strateginiuose dokumentuose yra numatytas kaip viena iš prioritetinių sričių, kuria viešąjį diskursą apie švietimo svarbą. Kuo daugiau kalbėsime apie tai, tuo visiems labiau rūpės kurti švietimą kartu. Jei daugiau įmonių supras švietimo problemas bei iššūkius, galėsime praplėsti savo veiklos galimybes, rasti inovatyvius sprendimus bei gerinti visų mūsų gyvenimo kokybę.
– Kalbame apie verslo investicijas į švietimą, tačiau, kaip manote, kokių būtent investicijų reikia, jog patys vaikai ugdytųsi norą ir gebėjimą investuoti į save šiandienos mokyklose?
– Investavimas yra neatsiejamai susijęs su laiku. Kalbant apie investicijas į save, turime suprasti, kad toks investavimas – mokymasis, įgūdžių lavinimas, savęs keitimas milžinišką naudą turės dirbant ir kuriant savo gyvenimą ateityje. Tad laikas, kurį, atrodo, „turime“ šiandien yra itin laikinas.
Tai, ką veiksime šio laiko metu turės tiesioginę įtaką mūsų pačių bei visuomenės ar pasaulio ateičiai. Ši investicija ilgalaike prasme taps ypač vertinga, nes laikas negrįš atgal, o pradėti galime tik šiandien. Tam, kad ugdytume vaikų gebėjimą investuoti į save, turime tuo tikėti ir gyventi patys. Mokymasis visą gyvenimą turi būti kiekvieno iš mūsų dienos dalis.
