Ydingas sėkmės rodiklis
Buvusios „Renkuosi mokyti!“ programos vadovės, mokytojos Agnės Motiejūnės teigimu, mokinių sėkmė mokykloje jau ilgą laiką yra apibrėžiama pažymiu, tačiau orientavimasis į šį rodiklį yra ydingas.
„Kai mes prieiname prie sąvokos „standartinė sėkmė švietime“, dažnai mes susiduriame su tokia fikcija – pažymiu – ir sakome, kad geras pažymys tai yra sėkmė švietime, bet aš sakau, kad tai yra fikcija. O fikcija tai yra tai, ką mes sukuriame ir mes tuo tikime, tad jei mes vieną minutę tiesiog nustotume tuo tikėti, tai nebeegzistuotų. Tai pažymys irgi labai įsitvirtinęs mūsų galvose, kaip kažkas, kas yra mūsų sėkmės rodiklis. Kai sakau mūsų, turiu omenyje tiek švietimo bendruomenę, tiek tėvus – apskritai visą visuomenę.
Tačiau čia iškyla klausimas, o ko mes visi siekiame švietimu? Tuoj gali nereikėti daugelio dalykų ir kompetencijų, kurias mes ruošiame mokykloje, pavyzdžiui, išmokti mintinai kažkokius faktus ir pan., nes ateina tokios priemonės kaip dirbtinis intelektas, kuris galės padaryti tokius dalykus už mus. Ir tada mes atsigręžiame prie to, kokių žmonių mums reikės ir matome, kad mums reikės žmonių, kurie kūrybiškai priims sprendimus, kurie vertybiškai bus orientuoti spręsti Žemės problemas, kurie bus empatiški ir supras kitus žmones ir pan. Tad mums ir reikia ugdyti tokius žmones ir juos ne visada galima pamatuoti pažymiu“, – sako pedagogė.
A.Motiejūnė taip pat pabrėžia, kad „pažymys, kaip vertinimo rodiklis, savaime nėra ydingas dalykas. Ydingas jis tapo tuomet, kada jis tapo švietimo sistemos varikliu ir tapo labai sureikšmintas“. Jos teigimu, toks pažymio sureikšminimas trukdo tobulėti.
„Paimkime pavyzdį – vienas žmogus atlieka tam tikrą užduotį ir ją atlikęs tą mato, kad viskas nėra taip gražu ir teisinga, kaip jis tikėjosi, kad bus, ir tada jis galvoja: „na va koks aš nevykęs ir nieko nesugebu“. Tas žmogus daugiau nebenori daryti to darbo. Kitas žmogus, atvirkščiai, galvoja: „gerai, aš čia suklydau, man įdomu, aš galėsiu toliau stengtis ir klaidas pasitaisyti“.
Čia yra tas skirtumas, kai vienu atveju mes turime fiksuotą mąstyseną, kuri neleidžia mums augti, o kitu atveju mes orientuojamės į augimą, ir tai stipriai susiję su vertinimu – ar mes galvojame, kad tas galutinis rezultatas, pažymys, ir apibrėžia mus kaip asmenis, ar mes visgi labiau orientuojamės į procesą, kurio metu klaidas priimame kaip labai gerą dalyką, nes klaidos tai yra galimybė tobulėti ir mokytis“ – apie tai, kodėl ydinga orientuotis į pažymį tvirtina pašnekovė.
Svarbu orientuotis į tikslus
Mokytojos teigimu, siekiant ugdyti pažangą skatinančią augimo mąstyseną svarbu orientuotis į tikslus.
„Reikia atskirti rodiklius ir tikslus, nes jeigu mes orientuojamės į rodiklius kaip tikslus, kas dažniausiai švietime ir atsitinka, tada tie rodikliai mus apibrėžia. Taip yra ir atsitikę švietime, kad mes susikoncentruojame į pažymį kaip į siekiamybę, kaip į tikslą savaime ir tada, kaip tam posakyje „uodega vizgina šunį“, atsitinka taip, kad tas pažymys ar egzaminas, nulemia visą, ką mes turime daryti.
Tuo tarpu, jeigu orientacija būtų didesnė į tikslus, nesiorientuojant tiek į rodiklius, mes visiškai galėtume pakeisti dalykus. Pavyzdžiui, jeigu mes siekiame ugdyti empatišką asmenybę, žmogų, kuris gali suprasti kitus, atjausti, bendradarbiauti ir pan., jei toks yra mūsų tikslas, mes galime kelti klausimą – o kaip mes tokį dalyką išmatuosime?
Jis yra neišmatuojamas ir tradiciniu požiūriu būtų galima sakyti, kadangi pažymys to neišmatuoja, galbūt to neverta siekti. Ir taip vyksta šiandieninėje mokykloje. Tačiau jeigu mes vertinimą matytume ne kaip tikslą savaimę, o kaip priemonę, mes suprastume, kad vertinimo tikslas yra ugdyti, t. y. teikti grįžtamąjį ryšį, kad žmogus dar labiau patobulėtų“ – aiškina A.Motiejūnė.
Paklausta, kas turėtų pasikeisti švietimo sistemoje, kad būtų orientuojamasi ne į rodiklius, o į tikslus, mokytoja teigė, kad „mokiniams turėtų būti teikiamas individualus grįžtamasis ryšys apie tai, kaip jiems sekasi ugdyti kompetencijas“.
„Svarbu kalbėti ne apie vertinimo atsisakymą, bet apie standartizuotą vertinimo pakeitimą kitokiu. Vertinimo rūšių yra be galo daug, pavyzdžiui, grįžtamuoju ryšiu parengtas vertinimas irgi yra puikus vertinimas, kuris atliepia tą tikslą, jis ugdo, nes vertinimo reikia. Tačiau dabartinis vertinimas tiesiog sustato visus į vieną eilę ir liepia pasimatuoti, todėl jis neatliepia tos funkcijos – jis neugdo, jis tiesiog pamatuoja ir pažiūri, kurioje vietoje tu esi“, – tikina pašnekovė.
Skaitmeninių platformų integravimas
Pasak A.Motiejūnės, įgyvendinti švietimo sistemos reformą būtų galimą į pagalbą pasitelkiant skaitmenines platformas.
„Daugumai švietimo žmonių kyla klausimas – na tai kaip spėti taip individualizuoti kiekvieną asmenį ir teikti kiekvienam grįžtamąjį ryšį? Mes paskutiniu metu keliavome po Skandinaviją ir žiūrėjome tuos pavyzdžius, kaip keičiasi vertimas. Remiantis suomių ir norvegų pavyzdžiu, į mokymosi analitiką integruojamos skaitmeninės platformos padeda rinkti duomenis mokiniams dirbant įvairiose platformose ir tada jiems yra teikiamas individualizuotas grįžtamasis ryšys platformų pagalba, t. y. patys mokiniai mato savo duomenis, gauna apie save įžvalgas ir į tai gilinasi ir tobulinasi“, – sako pedagogė.
Savo ruoštu A.Motiejūnė pabrėžia, kad skaitmeninių platformų pritaikymas švietime nereikštų, jog nebereikia mokytojų. „Aš jokiu būdu neeliminuoju mokytojo faktoriaus, bet sakau, kad tada mokytojas gali būti tas, kas jis turi būti – žmogus, kuris turi būti šalia, užduoti reikiamus klausimus ir atrasti laiko dalykams, kuriems jis ir yra skirtas“, – tikina pedagogė.
„Mokytojai dažnai ateina vedami noro ugdyti mokinių savybes, vertybes, kompetencijas, tačiau jie susiduria su tuo, kad jų sėkmę dažnai irgi apibūdina egzaminas ir jie, nors ir ateina su vienais norais, yra vertinami pagal tai, kaip jų mokiniai išlaiko egzaminus ir galiausiai nepastebimai tas siekis ugdyti bendrąsias kompetencijas, bendrauti su mokiniais, duoti jiems grįžtamojo ryšio ir apskritai meilės, kas yra didelė darbo švietime esmė, nusistumia į paraštę, nes mokytojas nori gerai atlikti savo darbą, o jo darbas taip pat yra apibrėžiamas pažymiu“, – apie tai, koks turėtų būti mokytojų vaidmuo ir kodėl sunku tai įgyvendinti, pasakoja A.Motiejūnė.
Sunku, tačiau įmanoma
Pedagogės teigimu, įgyvendinti švietimo sistemos pokytį visuomenėje labai sunku, nes mes esame pripratę prie šios sistemos ir kitos alternatyvos kelia mums daug klausimų, tačiau, pasak pašnekovės, į klausimus galima atsakyti remiantis teorija ir praktiniais Skandinavijos šalių pavyzdžiais.
Kaip viena aktualiausių klausimų keičiant švietimo sistemą A.Motiejūnė išskyrė atrankos į universitetus klausimą, tačiau kartu pabrėžė, kad „atrankos klausimas tikrai neturėtų brėžti visos švietimo sistemos krypties ir ugdymo esmės“.
„Iš tikrųjų, dabar egzaminai yra tam, kad aukštosios mokyklos galėtų lengviausiu ir turbūt ekonomiškiausiu būdu atsirinkti mokinius, bet ką mes metėme užsienyje, kai lankėmės Skandinavijoje, tai, kad yra pavyzdžių, kai stojama su netgi su portfolio, kurį kuriant buvo pasitelktos tos skaitmeninės priemonės, kurios renka duomenis apie mokinio istoriją, interesus ir panašiai, mokinys ir pats pildosi, orientuojasi į procesą ir tada aukštoji mokykla individualiai žiūri į kiekvieną mokinį. Kai kas sako, kad tai yra efektyviau, nes galima daug geriau atrasti žmones, kurių reikia į tą tam tikrą profesinę kryptį, palyginus su kažkokiu trumpu pažymių patikrinimu“ – apie alternatyvią atranką kalbėjo mokytoja.
Gali turėti skaudžių pasekmių
Pasak A.Motiejūnė dabartinė vertinimo sistema formuoja mus, kaip asmenybes, ir kartu visuomenę, kurioje gyvename.
„Mums kiekvienam kaip žmogui yra labai svarbu jausti, kad mes kažkur galime patirti sėkmę, kad mums patinka kažkokie procesai. Kas atsitinka, kai mes neišmokstame gyvenime pamilti proceso, džiaugtis juo, o stengiamės tik dėl rezultatų, tai, viena vertus, mes turime skubėjimo, lėkimo ir nerimo visuomene, kurioje yra tikrai daug kalbama apie tai, kaip atrodyti, koks turi būti rezultatas, o ne apie tai, kas mums teikia malonumą ir kodėl teikia. To sustojimo ir atsigręžimo į pagrindinius dalykus nėra.
Kita vertus, mes susiduriame su tuo, kad dauguma žmonių tiki tuo, kad mūsų vertę apibrėžia kažkoks skaičiukas, rezultatas, pasiekimas ir pan. ir su tuo nepasitikėjimu, netikėjimu ir nenoru mes matome labai daug pasekmių. Vieni galbūt tas pasekmes nukreipia į save ir tada mes turime depresijos atvejus, kiti tai gali nukreipti į išorę ir mes galime matyti iššūkius bendraujant“, – apie pasekmes kalba pedagogė.
