Mokymosi platforma mokosi.lt, kartu su portalu lrytas.lt pristato tinklalaidę „Prie kavos po pamokos“. Laidose kalbinami įvairių sričių specialistai, pateikiamos ekspertų įžvalgos, aptariamos aktualios švietimo temos. Tinklalaidę žiūrėkite kiekvieną trečiadienį ir penktadienį 18 val. platformoje lrytas.tv.
Šį kartą naujienų portalo lrytas.lt rengiamo projekto „Lietuvos mokytojas 2023“ vertinimo komisijos narys Miša Jakobas papasakojo apie skirtumus tarp mokyklos vadovo ir pedagogo darbo, bei nurodė, kokias savybes turi turėti geras ir stiprus mokytojas.
Reikia ir „pedagoginės širdies“
Mokykloje M.Jakobas praleido 50 savo gyvenimo metų, iš kurių apie 30 pats vadovavo gimnazijai. Pašnekovas pabrėžė, kad atsukęs laiką atgal šio savo kelio tikrai nekoreguotų.
„Ar aš grįžčiau į tą patį kelią? Be jokios abejonės grįžčiau. Nes aš tą kelią pasirinkau, aš tuo keliu norėjau eiti, ir daug žmonių man patarė tuo keliu eiti. Aš ne „dirbtinis“ mokytojas – aš įgimtas mokytojas. Labai svarbu šiandien apie tai plačiai kalbėti tiems, kurie ruošiasi mokyti.
Viena yra ruoštis mokyti, kalbėti, o visai kita yra dirbti mokytoju, nes tu susiduri su neeiliniais sunkumais, su įvairiomis situacijomis, kur reikia turėti labai greitą orientaciją, reikia sugebėti patraukti didelį būrį į save, kad į tave žiūrėtų ir tavim tikėtų. Tai yra labai svarbu“, – įsitikinęs ilgametis pedagogas.
O meilė vaikams, pasak M.Jakobo, pedagogui yra Dievo duota dovana.
„Jeigu tu tos dovanos neturi, jeigu tu nemoki su vaiku bendrauti ir nusileisti iki jo lygmens – yra net patariama pritūpti ir žiūrėti tam vaikui į akis – jeigu tu neturi tokios žmogiškos širdies, tokių jausmų, tai jokiu būdu negalima pradėti mokyti ir auklėti vaikų“, – kalbėjo jis.
M.Jakobo manymu, nors dabar mokyklą baigusiems būsimiems mokytojams universitete liepiama rašyti esė ar atpasakojimus, su jais reikėtų dirbti kiek kitaip, nes vaikai klasėje turi matyti žmogų.
„Manyčiau, pirmiausia su tokiais žmonėmis, abiturientais, baigusiais mokyklą, turi bendrauti psichologas, ir pateikti klausimus, nes tai yra labai svarbu. Dar labai svarbu turėti charizmą. Tu turi matyti vaikų akis – ar tu jiems patinki, ar jie tavimi tiki ir ar tavo žodis turi vertę.
Jeigu kai tu kalbi jie skaičiuoja paukštelius už lango arba, negražiai pasakius, krapšto nosį – mokytojau, uždaryk duris, padėk šaukštą ir eik kitur“, – patarė pedagogas.
Paklaustas, kaip sukurti ir ugdyti tokią bendruomenę, kuri būtų stipri ir tvirtai bei vieningai eitų link to paties tikslo, M.Jakobas svarstė, jog labai svarbi yra ne tik pedagoginė nuojauta, bet ir patirtis.
„Pedagoginė nuojauta yra viena. Antra yra jau mano patirtis – aš vadovu tapau ne iš karto. Praėjo 18 mano mokytojo darbo metų, kur aš supratau tą virtuvę, stebėjau kitus, save ir visą aplinką, kuri mane supa.
Trečias ir labai dalykas – kiekvieną, kuris ateidavo į mano kabinetą – tiek tėvą, tiek mokinį, tiek mokytoją – aš tardydavau. Sakydavau: ar jūs šiandien laiko? Mūsų pokalbis gali užtrukti ir porą valandų, nes aš jums turėsiu užduoti klausimus, turėsiu daug ką sužinoti, todėl paprašysiu atvirumo.
Ir tada, jeigu jūs tikrai norėsite dirbti mūsų gimnazijoje, aš jums padėsiu dirbti, aš galbūt norėsiu, kad jūs dirbtumėte, bet aš esu labai reiklus ir iš jūsų reikalausiu to, to ir to. Viską padėdavau ant stalo ir matydavau reakciją, ar žmogus dvejoja, ar jis iš karto sako „gerai“. Būdavo, kad ir išeina. Kai žmogus sako „aš pagalvosiu“, patikėkite manimi – jis negrįžta“, – dalijosi buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas.
Anot M.Jakobo, tam, kad taptum stipriu mokyklos vadovu, būtina praeiti visą ugdymo „virtuvę“, nes tada greičiausiai darysi kur kas mažiau rimtų klaidų.
„Vadovais nori būti visi, bet vadovauti nėra jau taip paprasta. Už padarytas klaidas tenka labai skaudžiai mokėti. Tų klaidų reikia vengti. Žinoma, be jų neapsieinama, bet yra tokių žingsnių, kurių tu nedarai vien dėl to, kad tu jau turi pedagoginę patirtį“, – pabrėžė jis.
Pašnekovo manymu, pedagogui be galo svarbi ir dar viena vidinė savybė – „pedagoginės širdies“ turėjimas.
„Čia yra atskira sąvoka. Reikia mokėti įsibrauti į vaiko širdį. Kartu būti ir reikliu, ir jo draugu. Kalbėtis su tuo vaiku labai atvirai – aš matau, kad tu turi problemų, patikėk manimi, aš jas matau. Gal tu manai, kad niekas nieko nepastebi, bet tu klysti – eikime, pakalbėsime, ir kalbėk man tiesą. Kai tu man pasakysi tiesą, aš tave ištrauksiu iš bet kurios duobės.
Kai tu turi tokių pavyzdžių ir kai tu esi jiems patikimas, kai jų neparduodi, tu esi pats geriausias draugas. Kai mokytojas ir mokinys tampa draugais – aišku, turi būti išlaikytas tam tikras atstumas – tada tu jiems būsi Dievas. Aš siųsdavau ženklus, kad jie man yra įdomūs, kad man viskas rūpi – ar tu šiandien pavalgei? Kodėl tu šiandien blogai atrodai? Kodėl tu sėdi nuliūdęs kampe, kas atsitiko?
Gal tau reikia pinigų? Aš tau paskolinsiu. Būdavo, kad neatiduoda, bet ką – ar aš netekau namų? Bet aš įgavau jo pasitikėjimą“, – patirtimi dalijosi M.Jakobas.
„Atrakinti spyną“ turi mokytojas
Pasak ilgamečio pedagogo, mokykla yra ta vieta, kur vaikas turi jaustis visiškai saugus. Tačiau prie to labiausiai turi prisidėti patys mokytojai ir mokyklos vadovai.
„Kai tėvai atiduodavo savo vaikus į mokyklą, aš garantuodavau jiems ramybę. Būkite ramūs – čia nedūžta stiklai, čia neverkia vaikai. O jeigu ir verkia, tai pirmasis prie jų prieidavau aš. Jų liūdnos akys signalizuoja apie tai, kad kažkas yra negerai.
O kas negerai, jau priklauso nuo mūsų tarpusavio bendravimo – ar jis man atsivers, ar jis bus užsidaręs. Su užsidariusiu – sunku, bet kiekvieną spyną privalo atrakinti mokytojas, jis turi pritaikyti raktą“, – aiškino M.Jakobas.
Pasak jo, ir pats mokytojas turi parodyti savo žmogiškumą – blogos nuotaikos ar problemų nelieti ant vaikų, bet kalbėtis su jais atvirai. Mat net mažiausias vaikas supranta emocijas ir jas tikrai pastebės.
„Kai tu ateini į klasę surūgęs, kai tavo problemos, kurių mes visi turime, yra surašytos ant tavo veido, yra negerai. Nes jauniems žmonėms nepatinka tokie dalykai, ir nieko mes negalime padaryti.
Jie gali tave užjausti, suprasti – jeigu tu mokėsi pasakyti vaikams, kad aš šiandien blogai jaučiuosi, gal jūs patys paskaitykite, ką jums duosiu, nei vienas neišdrįs prieštarauti. O jei tu ateisi ir su savo nuotaika nieko nepasakius pradėsi rėkti – nieko nebus“, – dėstė M.Jakobas.
Pedagogas prisipažino, kad labai nori, jog Lietuvos vaikai turėtų gražią ir stiprią ateitį.
„Mes beveik viską turime – gyvename gražioje, nuostabioje šalyje, ją reikia mylėti ir atiduoti savo gebėjimus ir jėgas, kad ta šalis, kurioje tu gyveni, žydėtų ir kvepėtų“, – įsitikinęs buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius.
