G.Valatka naujienų portalui lrytas.lt papasakojo apie tai, kas yra toji nesmurtinė komunikacija (angl. nonviolent communication) ir kaip ji gali padėti iš naujo atrasti šiandieninę mokyklą bei joje augančius vaikus.
Susimąstyti privertė asmeninė patirtis
Nors pats terminas „nesmurtinė komunikacija“ iš pirmo žvilgsnio turėtų signalizuoti apie fizinį bendravimo būdą, pats G.Valatka šią metodiką vadina kiek kitaip – empatiniu bendravimu.
„Iš esmės tai yra būdas išreikšti save ir išgirsti kitą, įtraukiant jausmų ir poreikių kalbą. Tai reiškia, kad mes bendraujame vienas su kitu, kartu atsižvelgdami ir bandydami įvardinti savo jausmus bei poreikius“ – paaiškino socialinis pedagogas.
Pasak jo, toks komunikavimo modelis pasaulyje tikrai nėra jokia staiga atsiradusi naujiena, o jį galima taikyti itin plačiai ir veiksmingai.
„Antroje XX a. pusėje JAV psichologas Maršalas Rosenbergas iš esmės sprendė klausimą, kaip psichologines žinias, kurių yra labai daug, pritaikyti kiekvienai dienai – tėvams, vaikams, mokykloms, mokytojams – ir kurti nuoširdų, atvirą ryšį su kitu žmogumi.
Ir jis pats dirbo labai plačiai – tarpininkavo sprendžiant konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, bet kartu ir sprendė savo vaiko mokyklos problemas, važinėjo po visą Ameriką ir įvairias bendruomenes. Didžiausias Maršalo indėlis yra tas, kad jis daugybę XX amžiaus psichologijos atradimų sugebėjo nuleisti ant žemės ir pritaikyti kiekvienam žmogui. Tai yra labai konkretūs žingsniai ir etapai“, – dėstė G.Valatka.
Pasak specialisto, kartais gali būti sunku tiksliai paaiškinti, kokia yra empatinio bendravimo esmė, nes jo principai yra ne teoriniai, o visiškai praktiniai. Tai kiekvieno individualus kelias į atvirumą su savimi ir bandymą būti autenitšku. Tiesa, pats pedagogas juos atrado visiškai netikėtai.
„Kai išgirdau apie švedės Marianne Gothlin mokymus, jie mane labai sudomino – galvojau, kad man jos patarimai pasitarnaus dirbant mokykloje, švietime. Bet per Marianne mokymus supratau, kad aš pats ne iki galo girdžiu savo poreikius, o kartais jų ir labai stipriai nepaisau. Supratau, kad kelias į nuoširdų santykį su kitu veda per atvirumą sau ir tuo, ką patiriu. Tai nėra lengva patirtis.
Nors atrodo, kad žinome savo poreikius, kai aš praktiškai susiduriu su savo konkrečiais poreikiais šią akimirką, šią minutę, aš suprantu, kad man yra labai sunku atsakyti, kokie jie yra ir kaip juos įgyvendinti“, – dalijosi G.Valatka.
Pedagogas nurodė, jog vadinamosios nesmurtinės komunikacijos centre atsiduria ryšio mezgimas su kitu žmogumi – kitaip tariant, tikslas yra ne kuo greičiau išspręsti kilusį konfliktą ar kuo efektyviau panaudoti šalia esančius žmones konflikto sprendimui, o atsigręžti į žmogišką ryšį ir tarpusavio supratimą.
O tas ryšys, pasak G.Valatkos, remiasi į kelis svarbiausius dalykus. Vienas iš jų – nuoširdus savęs supratimas, neteisimas ir nevertinamas, taip pat bandymas neteisti ir nevertinti kito žmogaus.
„Maršalas naudoja du simbolius – tai žirafa ir šakalas. Štai šakalas yra simbolis tos mūsų kalbos, kurią mes naudojame kuo greičiau išspręsti situacijas, kai mes pykstame, esame suirzę ar nežinome, kas darosi. Maršalas juokiasi, kad šakalo kalba turi daugiausiai dialektų pasaulyje – tai yra vadinama smurtinė kalba, kai aš kitą žmogų matau kaip priemonę tikslui pasiekti, jį vertinu ir teisiu, ir man neįdomu, kaip jis jaučiasi“, – aiškino specialistas.
„O yra ir žirafos kalba. Žirafa yra didžiausias sausumos gyvūnas, ir iš visų sausumos gyvūnų ji turi didžiausią širdį. Tai yra nuoširdaus bendravimo simbolis. Kai mes norime su kažkuo nuoširdžiai bendrauti, kyla klausimas, kaip mes galime tą galime padaryti – ta širdis didelė, bet kas iš to? Kaip tas ryšys gali kurtis?
Pirmiausia stengtis ne vertinti save ar kitą, bet pabandyti užčiuopti, kas verda, kas yra gyva manyje, vykstant tam tikrai situacijai. Kitas žingsnis būtų mokytis išsakyti tai, kas gyva. Tai ilgas ir sunkus kelias, bet vienareikšmiškai verta juo eiti, nes būtent čia mes augame ir tvirtėjame kaip asmenybės. Tampame atsparūs ir žinantys, ką darome ir kodėl“, – teigė pašnekovas.
Į vaiką ragina žiūrėti ne kaip į „dienyno vienetą“
G.Valatkos manymu, empatinio bendravimo centre turėtų būti jausmų ir poreikių ryšys. Kitaip tariant – kai žmogui kyla kažkoks jausmas, jis turi užtikrintai žengti link savo poreikių ir bandyti juos įvardinti.
„Empatinis bendravimas remiasi mano išsakytais arba neišsakytais poreikiais. Bet jeigu mes tų poreikių nežinome arba nepaisome, labai dažnai sprendimus darome aklai – pavyzdžiui, man reikia ryšio, poilsio arba pokalbio, bet aš bandau tai kompensuoti maistu.
Aš noriu pokalbio, eiti į ryšį, bet aš valgau – koks yra didžiulis neatitikimas tarp to, ko aš geidžiu, ir to, ką darau! Taigi poreikių atradimas ir įvardinimas yra pačiame mūsų sąmoningo gyvenimo centre“, – tvirtino pašnekovas.
Jis pridūrė, kad kiekvienoje mokykloje gali įvykti po mažą revoliuciją, kai vaiko poreikius arba mokinio bei mokytojo ryšį iškelsime aukščiau už akademinius pasiekimus, ir skirsime jiems daugiau dėmesio, negu egzaminams ar ugdymo programoms.
Pedagogo manymu, klasėje turėtų būti koncentruojamasi ne tik į tai, kad kiekvienas dienyne esantis vaikas kuo greičiau ką nors išmoktų ir atsiskaitytų, bet pirmiausia turime matyti atskirą žmogų su skirtingais jo jausmais ir poreikiais.
„Žinoma, visų poreikių patenkinti mes negalime, nes mokykla skirta mokymuisi, bet mes negalime nekreipti į juos dėmesio, turime mokyti vaikus tuos poreikius įvardinti, atpažinti, nes tai yra kelias į sąmoningą gyvenimą.
Paradoksalu tai, kad pradinėse klasėse mokiniai dažnai labai aiškiai žino savo poreikius, tačiau kai viena koja jau žengiama į paauglystę, įvyksta lūžis. Jie pradeda orientuotis į tai, ką sako kiti. Ir tada jie linkę užgniaužti save, būti gerais berniukais ir geromis mergaitėmis, ir mes juos paverčiame marionetėmis, kurios šoka pagal kažkieno užsakytą muziką. Deja, mokyklai dažnai patogu taip „sutvarkyti“ vaikus“, – aiškino G.Valatka.
Tiesa, paklaustas, kiek patys mokytojai supranta tokio empatinio bendravimo reikšmę, jis pripažino, kad tokį metodą dar pripažįsta ne visi – nors kai kuriems tai esą yra savaime suprantama, kiti net neslepia, kad į tai žiūri skeptiškai.
Visgi G.Valatka pažymėjo, kad patiems mokytojams toks bendravimo modelis yra labai svarbus, ir gali daryti stiprią įtaką ir jų pačių emocinei būsenai ar savijautai darbe.
„Kai mes su mokytojais susitinkame per mokymus, tie mokytojai, kurie mažiau paiso savo poreikių, žymiai dažniau pavargsta, perdega ir serga. Jie nori viską padaryti nepriekaištingai, kas yra labai gražu, bet jie dažnai tai daro savo sveikatos ir poilsio sąskaita.
Kartais mokytojai emociškai bando gelbėti vaikus, persistengia, ir tada labai daug kalbame apie jų pačių poreikius – elementarų poilsį, miegą, ribas tarp profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo. Tad bandome kurti ir tą sveikesnę aplinką tarp mokytojų, kad jie nedegtų ir suprastų, kad gali džiaugtis tuo darbu, nes jie patys jį pasirinko“, – tvirtino pašnekovas.
Pasak G.Valatkos, Lietuvoje vis dar įprasta, kad mokinys turi tilpti į tam tikrą administravimo sistemą, atitikti kažkokius reikalavimus. Tačiau emociškai nesaugus ir nelaimingas vaikas negali sėkmingai siekti žinių. Pedagogas įsitikinęs, jog mes turime auginti emociškai saugesnius, brandesnius, savimi labiau pasitikinčius vaikus, ir tada siekti žinių, auginti save bus neabejotinai paprasčiau.
„Bet nereikėtų tikėtis, kad švietimas ir mokykla išspręs vaikų emocines problemas, nes pirmiausia su jomis reikia dirbti šeimoje. Mokykla turėtų likti mokymosi įstaiga, kur mes orientuojamės į žinias, bet tas žinias taikome ne abstrakčiai kažkam, o toje klasėje sėdintiems vaikams, su įvairiais gebėjimais, skirtingais mokymosi greičiais, Tai ir yra įtraukiojo ugdymo esmė.
Vienas vaikas gali išspręsti dvylika užduočių per vieną pamoką, o kitas – šešias, ir aš abiem galiu parašyti po dešimtuką, nes jie abu siekia tikslų savo greičiu ir juos pasiekia. Jei mane spaustų tik tikrinti žinias, aš nuolat jausčiau įtampą, bet jeigu man atriša rankas ugdyti pirmiausia per santykį ir pasitikėjimą – mokytojui tai yra visiškas džiaugsmas“, – tvirtino specialistas.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kurio metu bus publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Registruoti mokytojus galite šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
