Būti mokslininku, o galbūt tapti mokytoju?
Nėra lengva pasirinkti gyvenimo kelią. Dar sunkiau, kai užtikrintai judi savo tikslo link, tačiau pasitaikiusi netikėta galimybė sujaukia turėtus planus iš pagrindų. Taip nutiko ir Artur Adam Markevič, kuris dar mokykloje galvojo būsiąs biochemiku arba genetiku ir dirbsiantis laboratorijoje.
„Kadangi gerai mokiausi, visuomet jaučiau stiprų aplinkinių lūkestį dėl savo ateities. Aplinkiniai sakydavo, kad turiu būti mokslininku ir šioje srityje padarysiu didelę karjerą. Aš ir nesipriešinau bei nekėliau sau klausimų, ar tikrai tai, ką kalba žmonės iš tiesų yra apie mane. Galvojau, kad man patinka darbas be žmonių, užsidarius vienumoje ir ieškant kažko nepaprasto“.
Dar sėdėdamas mokinio suole Artur sako prisimenantis, kad jam būdavo gera mokyti kitus, dalintis savo patirtimi. Pavyzdžiui, vietoje to, kad duotų nusirašyti namų darbus, jis pasirinkdavo keletą valandų aiškinti, kaip paskirtą užduotį reikėtų atlikti. Be to, dalyvaudavo įvairiose jaunimo ir vaikų veiklose, kuriose diskutuodavo apie aktualias problemas, organizuodavo išvykas.
„Man tai buvo tarsi žaidimas – smagus laiko praleidimas. Minties apie tapimą mokytoju dar neturėjau, o galbūt ir neprisileidau. Tik baigdamas mokyklą ir svarstydamas, ką galėčiau studijuoti, susimąsčiau, kad mokslininko, dirbančio laboratorijoje ir siekiančio išgelbėti pasaulį, įvaizdis yra ne apie mane. Tad pasirinkau visuomenės sveikatos mokslus ir pirmą kartą iš arti susidūriau su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis, atlikdamas praktikas ligoninėse ir kitose gydymo įstaigose. Tuomet pirmą kartą supratau, kad būtent darbas su žmonėmis man yra labai svarbus“.
Susidomėjęs bioetika – mokslu apie etines dilemas medicinos ir gyvybės moksluose – po bakalauro studijų Artur išvyko mokytis į Varšuvą. Vis labiau ryškėjo supratimas, kad jis privalo būti tarp žmonių. Netrukus teko pasirinkti – likti mokslo pasaulyje ar sukti kažkur toliau.
„Viską pakeitė į elektroninio pašto dėžutę įkritęs „Renkuosi mokyti!“ informacinis pranešimas apie vykdomą mokytojų atranką ir kvietimą juo tapti. Anksčiau negalvojęs apie šią profesiją, likau sužavėtas programos pristatyta vizija – kiekvienas vaikas gali atskleisti savo potencialą mokykloje! Sunku pasakyti, kodėl tai taip stipriai mane palietė, tačiau supratau, kad noriu dalyvauti“.
Mokyti kitus ar pačiam mokytis iš kitų?
Vis dar toje pačioje mokykloje dirbantis mokytojas sako, kad programos atranką prisimena kaip laiką, kurio metu labai daug sužinojo apie save.
„Nustebau sulaukęs žinios, kad esu priimtas į programą ir dvejiems metams įsipareigojantis būti mokytoju. Man atrodė, kad nesu kažkuo išskirtinis, o ir dalyvių, įdomesnių už mane, mačiau ne vieną. Peržiūrėjęs įstaigų, kuriose galėčiau pradėti savo kaip mokytojo kelią, pasiūlymus, susidomėjau vienu neįprastu – buvau kviečiamas dirbti specialiojoje mokykloje, kurioje mokosi vaikai, turintys intelekto negalią ir kitų raidos sutrikimų, pavyzdžiui, autizmą. Neslėpsiu, iš pradžių išsigandau, nes iki tol nebuvau susidūręs su tokiais vaikais, tačiau kartu tai ir domino mane. Pagalvojau, kad turiu vadovautis programos vizija – kiekvienas vaikas gali atskleisti savo potencialą – ir priėmiau šį iššūkį, tapau etikos mokytoju, nė nežinodamas, kas manęs laukia“.
Artur Adam Markevič sako, kad ateidamas į mokyklą turėjo ne vieną įsitikinimą, kuris bemat sugriuvo vos pravėrus klasės duris. Tikėjosi, kad su mokiniais spręs didžiausias pasaulio etines dilemas, nagrinės filosofinius kūrinius ir kartu stiprins mūsų šalies moralę bei vertybinį pagrindą.
„Kol neatsistoji vienas prieš mokinius, negali suprasti, su kokia realybe susidursi. Pradžioje galvojau, kad, štai, būsiu mokytoju gelbėtoju, kuris padės, vadinkime, „likimo nuskriaustiems“ vaikams pamatyti pasaulį, išmokysiu juos dar nežinomų dalykų. Tačiau labai stipriai klydau. Ne aš jiems tapau gelbėtoju, o jie mane suformavo kaip asmenybę“.
Pradžia buvo nelengva, iš pamokų jaunas mokytojas grįždavo su vienatvės ir nesupratimo jausmu. Viskas vyko labai lėtai ir teko pavargti pažįstant mokinius, siekiant suprasti, kaip su jais kalbėtis.
„Didžiausias lūžis įvyko tada, kai supratau, kad į mokyklą einu su netinkamu jausmu. Galvodavau, kad jie nesupranta manęs ir mano dėstomo dalyko, nesupranta, ko iš jų reikalauju ir ko tikiuosi. Ir tada netikėtai suvokiau, kad taip, galbūt jie manęs ir nesupranta, tačiau kur kas didesnė problema yra ta, kad aš jų nesugebu suprasti. Pakeičiau mąstymą ir pamažu pradėjome kurti tarpusavio ryšį. Dabar mes mokomės vieni iš kitų – tai ir iššūkis, ir malonumas. Taip atradau savo funkciją mokykloje ir būdą mokytis mokyti“.
Be bendruomenės palaikymo nebūtų pavykę
Pasak Artur, buvimas mokytoju yra nuolatinis mokymasis. Jau penkerius metus dirbdamas specialiojoje mokykloje jis kasdien mokosi.
„Nors dabar esu ir programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas, man, kaip švietimo žmogui, itin svarbu turėti tiesioginį susitikimą su mokiniu. Todėl vis dar dirbu mokykloje ir siekiu kurti tokią švietimo aplinką, kuri būtų apie vaikus.“
Atrinkti programos dalyviai dvejus metus intensyviai mokosi. Mokymų metu ne tik diskutuojama, koks turėtų būti mokytojas, kokia jo funkcija, dalinamasi veikiančiais mokinių įtraukimo metodais, bet ir auginama bendruomenė. Mokytojo profesija yra ganėtinai vieniša – nors daug laiko praleidžiama mokykloje, ne ką mažiau valandų reikia skirti ir pamokų pasiruošimui, darbų taisymui. Be žmonių, kurie tave supranta, būtų sunku.
„Dar kaip dalyvis lankydamasis „Renkuosi mokyti!“ mokymuose gavau labai daug. Man tai pakeitė mąstymą, kas išvis yra mokykla, kokia mano rolė turėtų joje būti. Tokių pamokų, kokias mes mokėmės vesti, pats būdamas mokiniu nemačiau. Visgi, man šie programos mokymai buvo kur kas daugiau. Tai apie stiprią ir besąlygiškai palaikančią bendruomenę. Bendruomenę, kuri nori tave išgirsti ir girdi, tave mato ir yra šalia, kai to labiausiai reikia. Per pirmuosius mokytojavimo metus žmogaus gyvenime įvyksta labai daug pokyčių, kartais – per daug. Tai itin atsakingas darbas, kuriam turi būti pilnai atsidavęs. Manau, kad be bendruomenės palaikymo dabar mokykloje nebūčiau“.
Pasak ugdymo specialisto, „Renkuosi mokyti!“ yra ta bendruomenė, kuri veikdama švietimo sistemoje pirmiausia mato vaiką ir jo poreikius, kuriuos stengiasi atliepti. Tuo pačiu tai programa, skirta mokytojų palaikymui, jų potencialo stiprinimui. Taip formuojami švietimo lyderiai, kuriems rūpi pozityvūs pokyčiai Lietuvos mokykloje.
Kokia švietimo ateitis?
Ko gero nėra žmogaus, kuris neturėtų savo nuomonės apie švietimo sistemą Lietuvoje. Vis dar karštai diskutuojama, ko turėtų būti mokomi vaikai, kokie specialistai ugdymo procese galėtų padėti ir kaip mokyklos atrodys po dešimtmečio.
„Renkuosi mokyti!“ vadovas Artur Adam Markevič sako, kad pirmiausia svarbu turėti aiškią viziją. Viziją švietimui, mokyklai, klasei ir mokytojui.
„Aš matau mokyklą kaip bendruomenę, ne instituciją. Tai yra įsivaizdavimas, ateinantis iš įtraukiojo ugdymo paradigmos. Bendruomenė, kurioje visi pažįsta vienas kitą ir yra lygiaverčiai partneriai: mokytojai, vadovai, specialistai, vaikai ir tėvai. Bendruomenė, kuri žino savo iššūkius ir ieško sprendimų, o ne siekia juos paslėpti ar apeiti. Labai norėčiau, kad Lietuvoje kuo daugiau mokyklų suvoktų, kad nereikia laukti išorinių sprendimų – laikas kurti save patiems. Tik tokioje bendruomenėje vaikas gali jaustis gerai ir įgalintas, o mokytojas – kūrybiškas ir savarankiškas“.
Paklaustas, o, koks turėtų būti mokytojo vaidmuo, Artur teigia, kad jis turėtų aiškiai žinoti, ko kasdien eina į mokyklą. Pasak jo, tai svarbu ne tik prieš įsidarbinant, bet ir jau dirbant.
„Jeigu atsakyme po kažkurio laiko dingsta pagrindinė dalis, kad mokykloje esu dėl vaiko – manau, būtų sveika permąstyti, ar tikrai esu ten, kur reikia. Be to, svarbu suprasti, kad ši profesija yra nelengva. Mokytojas turi būti laisvas. O laisvas tam, kad galėtų įkvėpti kitus, atliepti savo mokinių poreikius, kurti ryšį. Taip, sistemos ignoruoti negali ir reikia vykdyti esančius reikalavimus, tačiau nuolat turi rinktis tuos dalykus, kurie tavo mokiniams būtų geriausi. Mokytojas visų pirma yra kūrėjas“.
15 metų gimtadienio proga „Renkuosi mokyti!“ kviečia į tarptautinę konferenciją „ĮKVĖPTI BŪTI POKYČIU“. Vasario 10 d. vyksiančiame renginyje netrūks įkvepiančių idėjų apie švietimo, mokyklos, klasės ir mokytojo viziją.
