Pastebima, kad mokytojų psichologinė ir emocinė būsena ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse yra gana komplikuota. Šios profesijos atstovai susiduria su emocinės higienos stoka, kuri turi įtakos jų darbo praktikoje. VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja, programos „Renkuosi mokyti!“ bendrakūrėja, dėstytoja, švietimo ekspertė – konsultante Eglė Pranckūnienė sako, kad jau prieš keletą metų pradėta kalbėti apie mokytojų profesinį ir psichologinį atsparumą.
„Niekam ne naujiena, kad psichologinė būsena yra įtempta. Prieš keletą metų Europos švietimo tyrėjų asociacijoje vyko daug diskusijų apie mokytojų situaciją, ir psichologinio atsparumo klausimas buvo vienas iš esminių. Buvo iškelta mintis, kad netgi pedagogų rengimo programos turėtų labai daug dėmesio skirti profesinio ir psichologinio atsparumo klausimui“, – teigia E.Pranskūnienė.
Švietimo ekspertės manymu, viena iš priežasčių, kodėl mokytojai patiria didelę įtampą yra ta, kad mokyklose vyksta įvairūs, ne tik mokymo, procesai. Pedagogai darbe susiduria su neretai sunkiai įveikiamas iššūkiais, kurie yra neišvengiama jų profesijos dalis.
„Mokykla, matyt, ir yra ta vieta, kurioje kaip veidrodyje atsispindi įvairūs procesai vykstantys visuomenėje. Į mokyklą ateina visos problemos. Sakykim, ir vykstantis karas, ir socialinės atskirties įvairiausi klausimai. Mokytojams tenka ne tik vaikus mokyti, bet ir su jais kalbėtis, padėti jiems įveikti jų problemas. Manau, dėl to mokyklos funkcijos yra gerokai išsiplėtusios. Mokykla yra ne tik ta vieta, kurioje mokomasi, bet ir gyvenama. Dėl to mokytojams tikrai tenka įveiktai daug iššūkių“, – įsitikinusi švietimo ekspertė.
Valstybinėse mokyklose – pagalbos mažiau
Valstybinėse mokyklose dirbantys mokytojai, kalbintų švietimo eksperčių teigimu, dažniau susiduria su emocinės ir psichologinės pagalbos stygiumi. Šiose mokyklose psichologo paslaugos pedagogams įprastai nėra skiriamos ir teikiamos. Tam įtakos turi ir psichologų trūkumas mokyklose.
„Kai kuriose privačiuose mokyklose yra sukurtos tam tikros mokytojų intervizijos grupės. Taip pat dalis mokyklų pasitelkia ir psichologus, ir kitus konsultantus, kurie teikia individualią ar grupinę pagalbą.
Bet kalbant apie valstybines mokyklas, ten mokytojai tokios pagalbos sulaukia tikrai ma˛iau, nes mokyklos psichologai, kadangi jų ir taip trūksta, neturi galimybių padėti mokytojams ir orientuojasi tik į vaikus“, – pastebi E.Pranskūnienė.
„Renkuosi mokyti!“ bendrakūrėja įžvelgia ir tai, jog Lietuvoje apie mokytojų emocinę ir psichologinę būseną vis dar yra kalbama per mažai. Tam įtakos turi ir vyraujantys stereotipai visuomenėje.
„Pavyzdžiui psichoterapeutams yra aišku, kad jiems patiems reikia irgi tam tikros psichoterapijos. Koją kiša dar ir mitas, kad mokytojas yra kaip superherojus, kuris turi būti visada prieinamas, visada pasiruošęs išspręsti problemas, bet kad jam pačiam reikia pagalbos ar net sustojimo, apie tai per mažai kalbama“, – mano E.Pranskūnienė.
Neatlaikę spaudimo palieka mokyklas
Mokytojai savo darbe neretai susiduria ir su spaudimu, patiriamu iš mokinių tėvų, kuris gali turėti neigiamos įtakos jų emocinei ir psichologinei sveikatai. Esama atvejų, kai dėl tokio elgesio mokytojas, neatlaikęs spaudimo, išeina ne tik iš darbovietės, bet ir palieką švietimo sektorių.
„Manau, kad reikia abipusių pastangų, iš vienos pusės ir mokytojams mokytis bendrauti, ir mokyklų vadovams, ir apskritai visai švietimo bendruomenei.
Tuo pačiu ir tėvams reikia suprasti, kad švietimas nėra tokia paslauga kaip valykla. Švietime reikalingas bendradarbiavimas. Mokytojas nėra visagalis, mokinys irgi turi prisiimti atsakomybę. Man atrodo, dar reikia daug tarpusavio dialogo, kad tarpusavio įtampa aprimtų, nes tikrai girdime labai daug istorijų ir iš pradedančiųjų mokytojų, kad tėvų spaudimas, tiesiog nepakeliamas ir baigiasi mokytojų išėjimu iš darbo“, – įžvalgomis dalinasi švietimo ekspertė.
Tačiau mokytojai, dirbantys švietimo įstaigose ir susiduriantys su psichologiniais bei emociniais sunkumais, gali padėti vieni kitiems dalindamiesi asmenine patirtimi. „Renkuosi mokyti!“ programos alumnė, „Mokytojų palaikymo ratų“ iniciatorė, mokytoja, dirbanti Vilniaus „Pažinimo medžio“ ir „Šiaurės licėjaus“ švietimo įstaigose, Eglė Stankūnaitė pasakoja, kaip kilo idėja sukurti mokytojų savitarpio pagalbos grupes, padedančias pedagogams įveikti sunkumus.
„Įprastai mokyklose nėra numatytos mokytojams psichologo konsultacijos, nes etatas tiesiog yra skiriamas vaikams. Ir aš, turėdama šias patirtis, pastebėjau vykstantį projektą „Vyrų gentys“. Mane labai įkvėpė jų idėja, nes yra metodika, kaip galima suburti ˛mones į savitarpio paramos ar tam tikros tematikos grupes ir jas įgalinti po to pačias egzistuoti, tad man ir kilo idėja padaryti tokį mokytojų ratą“, – dalinasi E.Stankūnaitė.
Pagalba mokytojams – „Mokytojų palaikymo ratai“
„Mokytojų palaikymo ratų“ pagrindinis siekis – suburti motyvuotus pedagogus, švietimo pagalbos specialistus, specialiuosius pedagogus, psichologus ar neformalaus ugdymo mokytojus, jog šie tarpusavyje dalintųsi asmeninėmis patirtimis, problemomis ir iššūkiais. Šios grupės mokytojams turėtų tapti saugia vieta dalintis sunkumais, kurios mokymosi įstaigose ne visada yra užtikrinamos.
„Pati koncepcija yra tokia: su mokytojais vykdomi interviu, siekiant išsiaiškinti lūkesčius, motyvaciją ir tada yra formuojama grupė iki 10 žmonių, plius du mentoriai. Pradžioje yra numatomi visos dienos empatinio bendravimo mokymai ir tada vyksta 8 susitikimai kas dvi savaites po 2,5 val., kur yra formuojama grupė, susipažįstama, o tada įvedama į darbo specifiką, kur žmonėms yra suteikiama saugi erdvė dalintis iššūkiais, kylančiais darbe“, – pasakoja E.Stankūnaitė.
Kaip ir minėta anksčiau, mokytojai švietimo sektoriuje neretai nesijaučia saugiai ir negali pasidalinti problemomis, kurios juo užklumpa mokymo procese. Dėl šios prie˛asties jie gali jaustis vieniši, nesuprasti. Kaip pastebi E.Stankūnaitė, tai turi įtakos pedagogų perdegimams.
„Kalbėdama su kitais kolegomis ir turėdama asmeninių patirčių pastebiu, kad švietimo sektoriuje mokytojas, kaip bebūtų gaila, tiesiai šviesiai negali sakyti, kad jam kažkas nepavyko ar jis prarado savitvardą. Tiesiog daliai mokyklų administracijų, kolegoms ir visuomenei atrodo, kad mokytojas turi būti tobulas. Todėl įvyksta daug perdegimų. Mokytojai jaučiasi da˛nai palikti vieni, nes tiesiog neranda tos erdvės pasikalbėti“, – sako E.Stankūnaitė.
„Laimingas mokytojas – laimingi vaikai“
E.Stankūnaitės teigimu, mokytojų emocinė ir psichologinė būsena turi įtakos pačiam mokymo procesui. Kai pedagogai jaučia ma˛esnę įtampą, jie gali geriau atliepti savo mokinių poreikius. Kaip priduria E.Stankūnaitė, mokytojai visų pirma turi pasirūpinti savimi, jog atėję į klasę galėtų tinkamai pasirūpinti ir mokiniais.
„Pagrindinis tikslas yra tas, kad mokytojas po šitų ratų išeitų paleidęs naštą, kurią neša ir ateitų labiau pailsėjęs, atsipalaidavęs ir tinkamai atlieptų mokinių poreikius. Kadangi, kai pas tave kažkas dega, labai sunku dalintis su kitais, nes mokytojo darbas yra apie pastebėjimą ir davimą kitam. Mes gyvenam tuo šūkiu, kad „laimingas mokytojas – laimingi vaikai“, kai pasirūpini savimi, gali pasirūpinti ir kitais“, – įsitikinusi E.Stankūnaitė.
Pasirūpinti savo emocine sveikata dar geba toli gražu ne visi. E.Stankūnaitės teigimu, prieš kelis dešimtmečius nebuvo kalbama apie pedagogų poreikius ir emocijas, tačiau būtina žinoti, kaip tinkamai padėti pačiam sau.
„Mokytojų amžiaus vidurkis yra apie 50 metų, o prieš 30 metų niekas nekalbėjo apie emocijas ir poreikius, kad reikia juos atpažinti bei suprasti. Neretam atrodė, jei dėstai fiziką, matematiką, tai ir išdėstęs išeini. Bet mokykla yra gyvenimas, mokymasis yra tik viena sudedamoji dalis ir jis vyksta tik tada, kai kiti baziniai poreikiai patenkinami.
Kad mokytojas galėtų efektyviai mokyti, pradžioje jis turi sukurti ryšį, atpažinti, padėti mokiniui, tam reikia turėti daug vidinių resursų. Pirmas dalykas, pats turi mokėti atpa˛inti savo jausmus, poreikius, suprasti, kas su tavimi vyksta, turi būti emociškai nurimęs ir stabilus, o jei kažkas kyla žinoti, kaip poreikius patenkinti. Tam reikia nema˛ai dirbti su savimi, gilintis, turėti su kuo pasišnekėti. Manau, kad tai yra emocinė higiena ir sveikata“, – įžvelgia E.Stankūnaitė.
Mokytojai gali pasirūpinti vieni kitais
Švietimo specialistė E.Pranckūnienė tikina, kad mokytojai turi pakankamai įgūdžių, jog galėtų padėti vieni kitiems įveikiant sunkumus, tik svarbu viskam rasti liko. Tam, kad savitarpio pagalba būtų vykdoma sklandžiai, kaip mano E.Pranckūnienė, didelių finansinių resursų nereikėtų, nes pats pedagogo išsilavinimas suteikia atitinkamų gebėjimų, kuriuos, rūpinantis mokytojų emocine ir psichologine sveikata, būtų galima išnaudoti.
„Manau, kad mokytojai patys gali daug padėti vieni kitiems. Ir čia yra neišnaudotas potencialas. Patys mokytojai tikrai gali teikti savitarpio pagalbą, aišku, galima pasimokyti tam tikrų grupinio konsultavimosi būdų. Jau pats mokytojų išsilavinimas duoda daug žinių.
Svarbiausia yra suprasti reikšmę ir atrasti tam laiko, nes švietime jis yra brangiausias. Mokyklų tempas yra milžiniškas, krūviai, bėgimas, veiklų gausa. Bet kol tai netaps prioritetu, nebus supratimo, nebus atrandamas laikas“, – pažymi E.Pranckūnienė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
