Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti pašnekovai tokiai situacijai turi savo paaiškinimus – pasak Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininko Egidijaus Milešino, tam tikri agresijos proveržiai jau rodo, kad su skaudžiausiomis švietimo sistemos problemomis pedagogai nebegali susitvarkyti.
Savo ruožtu Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius pažymėjo, kad psichologinės problemos nesirenka, kurios profesijos atstovus „aplankyti“.
Portalas lrytas.lt pastaruoju metu rašė apie ne vieną skaudų incidentą, nutikusį būtent mokyklose. Pavyzdžiui, kiek daugiau nei prieš mėnesį Kaune nedrausmingų vaikų neapsikentusi pradinukų muzikos mokytoja juos išrikiavo ir pieštukais subadė jų rankas.
Kėdainių rajone moksleivių tėvai skundėsi tuo, jog vienoje iš mokyklų dirbanti mokytoja vaikams tampė už ausų ir taikė prieš juos psichologinį smurtą.
Neseniai pranešta ir apie kiek kitokio pobūdžio incidentus – į vieną iš sostinės progimnazijų paauglys atsinešė sulankstomą peilį, o iš kitos Vilniaus rajone esančios mokyklos trečio aukšto iškrito moksleivė.
Beda pirštu ir į senas problemas
LŠMPS pirmininkas E.Milešinas, svarstydamas, kodėl ir mokytojų psichologinė būsena pastaruoju metu taip suprastėjo, ragina atsigręžti į jau gerokai įsisenėjusias švietimo bendruomenės problemas. Jo teigimu, didelei daliai mokytojų už gaunamą atlygį iki šiol yra labai sunku išgyventi.
„Mokytojai visą Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį kovoja už savo teises ir mažų atlyginimų, kurie nemotyvuoja dirbti, pakėlimą. Iki šiol nei viena valdžia nesuprato, kad be stipraus švietimo, gerbiamų ir savimi pasitikinčių, motyvuotų mokytojų Lietuva neturi ateities.
Gali būti, jog toks elgesys yra švietimo sistemos spragų įrodymas“, – portalui lrytas.lt aiškino LŠMPS vadovas.
E.Milešino teigimu, natūralu, kad prie mokytojų psichologinės sveikatos pablogėjimo prisidėjo ir pandemija, kurios skauduliai dar nespėjo išblėsti, taip pat ir vykstantis karas Ukrainoje.
„Dirbti nuotoliniu būdu iš namų „su chalatu“ yra ne tas pats, kas kokybiškai mokyti trisdešimt mokinių kontaktiniu būdu. Rusijos sukeltas karas taip pat sukėlė papildomų įtampų, pandemijos padariniams dar nedingus. Infliacija irgi nepagerino mokytojų padėties“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau, pasak LŠMPS pirmininko, stebint smurto protrūkius ugdymo įstaigose, reikėtų kalbėti ir apie kitus visuomenės pasikeitimus. Jis užsiminė ir apie „ištižusią“ visuomenę.
„Įvairių incidentų, nelaimių ar nesusipratimų buvo nuolat, tačiau ne visuomet apie juos išgirsdavome. Dabar kiekvienas gali pasiskųsti ar pranešti tai, ką nori. Noro nuolat skųstis, kaltinti ir virkauti akivaizdžiai padaugėjo. Tampame ištižusia visuomene be stuburo, ir tai labai neramina.
Noras būti dėmesio centre ir nuskriaustojo vaidmenyje ima viršų prieš sveiką protą, tvirtybę ir norą keisti esamą situaciją. Žmonėms užtenka vienadienio dėmesio, o sisteminio pokyčio nereikia.
Tai išugdomi dalykai, bet reikia norėti juos ugdyti ir atitinkamai į tai investuoti“, – svarstė E.Milešinas.
Psichiatras: kokia visuomenė, tokios ir institucijos
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras M.Marcinkevičius savo ruožtu svarstė, jog tokią situaciją, kai mokyklose vis dažniau išgirstame apie agresijos ar nelaimių atvejus, galėjo lemti trys priežastys.
Pirmoji iš jų, pasak jo, yra ta, kad Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos būklė apskritai yra labai prasta.
„Tai yra akivaizdu ir žinoma. Pagal objektyvius rodiklius – savižudybių skaičių ar alkoholio suvartojimo skaičių – Lietuva jau daugelį metų yra pirma arba viena iš pirmųjų. Tas pats rodoma ir apklausose, kad mūsų dvasinė sveikata yra viena blogiausių.
Dar vienas iš rodiklių yra raminamųjų vaistų suvartojimas, kur mes irgi esame lyderiai. Tai bendra mūsų visuomenės psichikos sveikata yra labai bloga, o po kovido yra dar labiau pablogėjusi – tas bent jau man, kaip specialistui, nekelia abejonių.
Tai rodo ne mūsų nuomonė ar pacientai, o objektyvūs rodikliai“, – lrytas.lt pasakojo M.Marcinkevičius.
Pasak psichiatro, daugybė žmonių įsivaizduoja, kad tam tikrų visuomenės grupių, pavyzdžiui, medikų, mokytojų ar policininkų psichologiniai sunkumai nepalies, o taip manyti esą – labai klaidinga.
„Deja, kokia yra visuomenė, tokios yra ir mūsų institucijos – visi mes pirmiausia esame žmonės, o vėliau jau esame gydytojai, mokytojai ar Seimo nariai“, – tvirtino M.Marcinkevičius.
Antra priežastis, anot specialisto, yra ta, kad mokytojai ir toliau susiduria su rimtomis jų bendruomenę veikiančiomis problemomis.
„Tai, ką aš mačiau, kai dar mano paties vaikai mokėsi – mačiau tikrai suvargusius, mažai uždirbančius, nustekentus žmones.
Nežinau, ar per kokius dvejus ar trejus metus mokytojo profesija jau pasidarė prestižinė, ir jau turime žmones, kurie galėtų pritraukti lyderius, kurie ruoštų jaunimą ir kuriems nereikėtų sukti galvos dėl savo orumo, ir to, kad vakare dar reikia eiti kažkur užsidirbti. Juk dažnai girdime, kad mokytojai tai statybose dirba, tai dar kažkur.
Pasižiūrėkite į mokytojų atlyginimus, ir paklauskite, ar tikrai kiekvienas šviesuolis eis už tiek dirbti. Tai tikrai mokytojai yra pavargę“, – aiškino Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas.
„Jeigu visuomenė tiek investuoja į kažką, tiek ir gauna. Jei investuoji labai mažai, nesitikėk gauti maksimalaus rezultato“, – pridūrė specialistas.
Trečia priežastis, kodėl psichologinė įtampa ugdymo įstaigose padidėjusi, pasak M.Marcinkevičiaus, yra ta, jog kartais kai kurie dalykai yra per daug stipriai sureikšminami, taip pat tėvai neretai atsakomybę už savo vaikus nori permesti pedagogams.
„Dabar yra tokia kultūra viskuo piktintis. Paskaitykite antraštes – visi viskuo piktinasi, ir čia kalbant ne tik apie mokyklas, bet apskritai visi kažkodėl piktinasi tuo, ką daro kiti.
Norisi labai dažnai paklausti, ką mes patys padarėme, kad to nebūtų. Kai žmonės pradeda piktintis valdžia, aš mėgstu paklausti, o kas ją išrinko?
Kartais ir ant mokytojų yra užmetama atsakomybė iš šeimos, kad jis to nepadarė ar ano neišmokė. Labai dažnai kyla klausimas, o kiek tu pats vaikui skyrei dėmesio ir prižiūrėjai, kiek ir ką jis mokosi?
Žmonės dažnai linkę atsakomybę perduoti institucijoms“, – teigė psichiatras.
Nurodė, kaip elgtis krizinėse situacijose
Pasak M.Marcinkevičiaus, kadangi mokyklos yra biudžetinės institucijos, tikrai ne visada jos gali disponuoti lėšomis ir tinkamai pasirūpinti savo darbuotojais.
Visgi, anot psichiatro, nors trumpalaikės priemonės dėl emocinės būklės pagerinimo ir gali suveikti, tam tikros švietimo problemos jau yra sisteminės, todėl taip lengvai išsprendžiamos nebus.
„Kai mes kalbame apie kažkokias trumpalaikes situacijas, mes galime kažką padaryti, pamotyvuoti žmones, bet, jeigu sistema iš esmės yra ydinga, tai vis tiek per kažkurį laiką viskas išsilygina.
Dažnai yra noras suversti kaltę, kad čia bloga mokykla, blogas mokytojas ar blogas vadovas – taip, gali būti ir tokių dalykų, turbūt ir yra, bet, jeigu mes kalbame apie tai, kad labai daug kur yra tokios bėdos, tai reiškia, kad jos yra sisteminės.
Nei atskiras direktorius, nei atskira savivaldybė nelabai ką gali išspręsti“, – svarstė Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas.
Pasirodžius informacijai apie atvejį, kai vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų iš trečio aukšto iškrito moksleivė, savo poziciją apie krizines situacijas ugdymo įstaigose pateikė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).
Pasak ministerijos atstovų, įvykus krizei, mokykla pirmiausiai apie tai turi informuoti steigėją, dažniausiai tai yra savivaldybė.
„Svarbu, kad įvykus emociškai sukrečiančiam įvykiui, visi pagalbą teikiantys specialistai laikytųsi konfidencialumo, gautų ir teiktų informaciją tiek, kiek būtina atlikti jiems pavestas funkcijas ir nepažeistų vaiko teisių ir teisėtų interesų.
Į skaudų įvykį, bet kokią krizinę situaciją mokykloje turi būti reaguojama tuojau pat. Mokyklos vadovas, įvertinęs situacijos sudėtingumą, remdamasis mokyklos turima tvarka, priima sprendimą.
Jis taip pat sprendžia, kas teiks psichologinę pagalbą mokiniams ar tėvams: mokyklos psichologas, savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojai, ir panašiai“, – rašė ŠMSM.
Anot ministerijos, kiekviena mokykla turi savo vadovo įsakymu patvirtintą reagavimo į krizinių situacijų, smurto, patyčių atvejus tvarką, numatančią konkrečius žingsnius.
„Mokykla, rengdama tvarką, remiasi švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintomis rekomendacijomis dėl krizių valdymo mokyklose. Mokyklos vadovo patvirtintoje tvarkoje nustatoma pranešimų procedūra: kokia forma, kam ir per kiek laiko apie įvykį praneša mokyklos bendruomenės nariai.
Taip pat nustatoma aiški mokyklos darbuotojų veiksmų seka.
Mokykla tvarkoje taip pat numato švietimo ar kitos reikalingos pagalbos (pvz., psichologinės, policijos, medicininės pagalbos) priemones“, – teigė ŠMSM atstovai.
